Automobilis gali būti pigus keliomis prasmėmis. Šis žodis vartojamas ne tik nusakant jo piniginę vertę. Gali būti pigios apdailos medžiagos, prastos automobilio važiavimo savybės, bloga garso izoliacija ar tiesiog šykščios technologijos. Lietuviai retai renkasi mažos klasės automobilius, nes įsivaizduoja, jog didesni – automatiškai bus prabangesni. Bet ar nedidelis kėbulas būtinai reiškia, kad reikės kasdien tenkintis ekonomine klase?
Dydis nebūtinai atitinka klasę
Nors „Volkswagen Polo“ Europoje ir toliau išlieka gana populiarus, Baltijos šalyse jo nebegalima nusipirkti, nes čia mažų automobilių rinka nėra itin didelė. Paklausiausi – vidutinio dydžio krosoveriai, nes lietuviai nori didelių, universalių automobilių, net jeigu važinėja tik po miestą.
Įtakos tam turi ir vairuotojų įsivaizdavimas, esą maži automobiliai pigūs visomis prasmėmis, taigi prasčiau įrengti, pasižymintys prastesnėmis važiavimo savybėmis. Vieša paslaptis, kad „Volkswagen Polo“, „Opel Corsa“, „Peugeot 208“ ar „Renault Clio“ neretai yra laikomi ekonominės klasės automobiliais, kuriuos gali pirkti tik įmonės savo darbuotojams.
„Lietuvoje automobilio dydis yra svarbu. Žmonės dydį priima kaip svarbų kriterijų, nes yra ir tokių prabangių mažų modelių, kurių kainos nesiskiria nuo didesnių. Pas mus žmogus pirks „Audi Q7“, nors jam Q3 užtenka visiems gyvenimo atvejams, bet jam reikia didelio agregato. Europoje automobilius įprastai renkasi pagal dydį, kokio reikia vairuotojui“, – lietuvių pasirinkimus komentuoja žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius.
Iš tiesų senuosiuose Vakarų ar Pietų Europos didmiesčiuose, kur siaurutės gatvelės ir ribotos parkavimo galimybės, ar kalnuose, kur siauri keliai, žmonės renkasi mažas mašinas, nes su jomis tiesiog patogiau gyventi. Ir tai nereiškia, kad jiems tenka susitaikyti su faktu, jog teks vairuoti, liaudiškai tariant, kibirą.
Šio amžiaus pradžioje „Mini“ prekių ženklą atgaivinęs BMW koncernas parodė, kad ir maži automobiliukai gali būti prabangūs. Jie taip pat pristatė ir 1-osios serijos hečbeką. „Mercedes Benz“ turi A klasę, kurią galima ypač prabangiai sukomplektuoti, o „Audi“ nužengė dar toliau: A1 buvo mažiausias „premium“ klasės atstovas visoje rinkoje.
Elektriniai mažyliai – protinga filosofija
Elektrifikacija taip pat įpūtė naujų vėjų į automobilių rinką ir iš dalies pakeitė suvokimą apie prabangos pojūtį. Žinoma, kol kas dauguma žmonių į elektromobilį žiūri kaip į miestui skirtą mobilumo priemonę. Elektromobiliai nepigūs, tad, norėdami pateisinti kainą, gamintojai stengiasi sukurti ir atitinkamo lygio komfortą bei atmosferą.
Elektrinis „Mini Cooper“ – „premium“ automobilis. „Honda e“ taip pat prabangus. Naują ë-C3 pristačiusi bendrovė „Citroën“ orientuojasi į paprastumą, o netrukus pasirodysiantis „Hyundai Inster“ gali nustebinti technologijų gausa ir erdve mažiausių automobilių segmente.
„Maži elektromobiliai, mano matymu, yra vieni prasmingiausių daiktų, nes dauguma žmonių elektromobilius renkasi miesto išvykoms. O kam išleisti maišą pinigų perkant didelį, brangų SUV su didžiule, sunkia baterija tam, kad suktum ratus po Vilniaus senamiestį ir per dieną nuvažiuotum keliolika kilometrų? Kam to reikia? Geras nedidelis elektromobilis miestui yra logiškiausias sprendimas. O didesni elektriniai krosoveriai nepamanomi tiems, kas visą savo gyvenimą bando išspręsti per elektrifikaciją“, – mintimis dalijasi V. Milius.
Mažas gali būti tik iš išorės
Retas kuris ginčysis, kad maži automobiliai yra patogūs miestuose. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jie turi būti ankšti viduje. Štai tvirti, išskirtinio dizaino, vos 3,825 metro ilgio „Hyundai Inster“ pasižymi erdviu salonu dėl ilgos, 2,58 metro siekiančios ratų bazės. Gale įmontuotos dvi sėdynės slankioja pirmyn atgal, tad galima atsilošti vos ne iki galinio stiklo. Priekyje – taip pat sočiai vietos ir daug protingai išdėstytų daiktadėžių, dailios ir ekologiškos apdailos medžiagos.
Bene ryškiausias šio mažylio išskirtinumas – technologijos: jų sąrašas gali nustebinti net ir didesnių transporto priemonių savininkus. Automobilyje yra du 10,25 colio ekranai, vienas – prietaisų skydelis vairuotojui, kitas – multimedija su navigacija ir belaidžio telefono jungtimi. Automobiliukas turi ne tik būtinąsias saugumo sistemas, bet ir pažangias tiek priekinio, tiek atbulinio šoninio avarinio stabdymo prieš kliūtį sistemas, išmaniąją greičio palaikymo sistemą ir dar daug kitų funkcijų.
Kasdieniam važinėjimui mieste didelių baterijų nereikia. Didelės talpos baterijos daug sveria, tad kenčia dinamika ir ekonomija. Dėl to dauguma miesto elektromobilių apsiriboja 30–40 kWh baterijų talpa. „Hyundai“ į „Inster“ montuoja 42 arba 49 kWh talpos bateriją. Galingoji versija viena įkrova leidžia įveikti maždaug 350 km. Europiečiams tai maždaug savaitės važinėjimo vidurkis. V2L technologija suteikia galimybę automobilio bateriją naudoti kaip energijos kaupyklą išoriniams įrenginiams maitinti. O dėl 120 kW sparčiojo įkrovimo galios prie stotelės nereikės kaboti ilgiau nei pusvalandį.
Europoje net ir brangesni už vidurkį maži miesto elektromobiliai sulaukia svaiginamo populiarumo dėl jų patogumo mieste ir gerų važiavimo savybių. Japonų bendrovei „Honda“ nepasisekė su e modeliu dėl nenašios elektros pavaros, tačiau „Mini Cooper E“, „Fiat 500e“, netgi „Dacia Spring“ susilaukė sėkmės: vienų gamintojai siūlė stilių ir prabangą kompaktiškoje pakuotėje, o kitų – tiesiog pigiausio įmanomo žmonių transportavimo filosofiją.
Mažiems elektromobiliams populiarėjant, su naujomis idėjomis ateina ir kiti gamintojai: „Renault“ elektromobilio pavidalu atgaivina klasikinį 5 modelį, „Hyundai“ pristatė pažangų, įmantraus dizaino modelį „Inster“. Europoje neabejojama, kad jie susilauks dėmesio. Beliks išsiaiškinti, ar tokie elektromobiliai įtikins lietuvius, kad maži automobiliai nebūtinai turi priklausyti ekonominei klasei.