Lengvas ir tvirtas modulinės konstrukcijos plieninis pagrindas pasiteisino nuo dviejų iki aštuonių cilindrų „Škoda“ automobiliuose su 4×2, 4×4 ir net 6×4 ratų pavara. Tai buvo legendiniai „Popular“, „Rapid“, „Superb“, „Octavia“ ir „Felicia“ modeliai. Iki pat 1980-ųjų turkiškų „Škoda 1202 Kamyonet“ pikapų gamybai buvo naudojamos šios patikrintos čekiškos važiuoklės.
Koziris prieš krizę
„Škoda“, didžiausio Čekijos automobilių gamintojo ir eksportuotojo (tokia įmonė yra nuo 1936 m. iki šių dienų), kelionė prasidėjo 1929 m. balandį. Sėkminga, tradicijų besilaikanti bendrovė dar nuo 1895-ųjų modernioje Mlada Boleslavo miesto gamykloje gamino diržus.
Pradėjus kurti automobilius, iš pradžių nuo linijos nuriedėjo klasikinės koncepcijos modeliai su važiuoklės rėmu ir standžiomis ašimis; nuo 1930 m. pavasario keturių metrų ilgio „Škoda 422“, kurios visa važiuoklė svėrė apie 730 kg, buvo asortimento pagrindas.
Aštuonerius metus svetur patirtį kaupęs talentingas dizaineris Josefas Zubaty grįžo į Čekoslovakiją. Nuo 1932 m. vasaros jis bendrovės „Škoda“ Prahos biure kūrė visiškai naują automobilių koncepciją su išilginiu važiuoklės rėmo pagrindu.
Iš pradžių tai buvo stačiakampį sujungianti sija. Priekyje rėmas buvo pritaikytas taip, kad lanksčiai tilptų variklis. Gale varomieji pusašiai buvo labai atsparūs gravitacinių jėgų tempimui, tad nukonkuravo kai kuriuos iki tol naudotus modernius varžovų produktus. Priekyje buvo naudojama standi ašis.
Pirmasis prototipas pradėtas eksploatuoti 1932 m. rugsėjį, o „Škoda 420“ pirkėjus pasiekė 1933 m. balandį. Būtent tada pasaulio ekonomikos krizė Čekoslovakijoje pasiekė dugną.
Gausios šeimos pagrindas
Išradinga pagrindinio rėmo koncepcija klientams suteikė keletą reikšmingų pranašumų. 420 modelis svėrė apie 200 kg mažiau nei jo pirmtakas „Škoda 422“ – kartu su kėbulu tik apie 730 kg. Patvaresnė važiuoklė sumažino kėbulo apkrovą. Nepriklausoma pakaba leido galiniams ratams geriau sekti kelio dangą nei su standžia ašimi, todėl pastebimai padidino vairavimo komfortą.
1934 m. balandį buvo pradėta prekyba legendinės „Škoda Popular“ įpėdine. Stačiakampė sija galiausiai užleido vietą vamzdiniam pagrindui, apsaugančiam varantįjį veleną.
Visi keturi ratai jau turėjo nepriklausomą pakabą. Plieninis pagrindas iš principo buvo labai daug kur pritaikomas, todėl vien XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje jis buvo naudojamas įvairiuose automobiliuose: nuo 2,30 m ilgio pirmojo „Popular“ iki 3,40 m aštuonių cilindrų „Superb 4000“, o kur dar karinis specialus „Škoda 903“ su 6×4 pavaros konfigūracija ir 2 470 + 920 mm ratų baze.
Progresyvi važiuoklės koncepcija pasitvirtino net pačiomis sudėtingiausiomis eksploatavimo sąlygomis, įskaitant „Škoda Rapid“ automobilio kelionę aplink pasaulį (1936 m.) ir įvairias lenktynes. Nuo 1952 m. ant šios važiuoklės buvo sumontuotas naujas visiškai metalinis „Škoda 1200“ sedano kėbulas, o po septynerių metų savo karjerą pradėjo legendiniai „Škoda Octavia“ ir „Felicia“ modeliai.
Paskutinis šios sėkmingos gausios šeimos atstovas Čekijoje buvo „Škoda 1202“ (1961–1973). Tačiau modifikuota „Octavia Super“ ir 1202 važiuoklė taip pat tapo kelių lokalizuotų gaminių pagrindu, nesvarbu, ar tai buvo Naujosios Zelandijos „Trekka“ (1966–1972), Pakistano „Skopak“ (1970–1971), ar turkiškas „Škoda 1202 Kamyonet“ pikapas (1971–1980).
Nuo 1964-ųjų „Škoda“ didelės apimties gamyboje vyrauja atskirti kėbulai be vamzdinio pagrindo važiuoklės.