Prisijunkite
Saugos diržai – vienas svarbiausių išradimų automobilių istorijoje, tačiau paradoksalu: dauguma vairuotojų juos segasi automatiškai, net nežiūrėdami, kas ant jų pritaisyta. Viena tokių nepastebimų, bet kasdien naudojamų detalių – mažas juodas mygtukas ant diržo. Atrodo toks menkniekis, kad jo funkciją žino retas. Vis dėlto šis elementas atsirado ne dėl dizaino užgaidos, o dėl labai praktinių priežasčių, susijusių tiek su saugumu, tiek su patogumu. Kad suprastume, kodėl gamintojai montuoja šį nedidelį juodą sustojimo tašką, verta prisiminti, kaip per kelis dešimtmečius evoliucionavo patys saugos diržai – nuo primityvių statinių sistemų iki šiandieninių, su pažangiais įtempikliais ir jutikliais.
Vyresni vairuotojai dar gerai prisimena laikus, kai kelionė automobiliu Fiat 126p ar FSO 125p reiškė ne tik kuklią prabangą, bet ir rankiniu būdu reguliuojamus statinius saugos diržus. Tai buvo diržai, kurių ilgį reikėjo nustatyti patiems, dažniausiai tampant metalinę sagtį aukštyn ar žemyn. Teoriškai jie veikė puikiai – tinkamai sureguliuotas diržas tikrai galėjo apsaugoti keleivį. Tačiau praktiškai jie buvo nepatogūs, todėl ir naudojami labai nenoriai.
Kasdienėje situacijoje tai atrodė taip: prisisegi, jautiesi per stipriai įspaustas į sėdynę, atlaisvini – ir jau per laisva. Norint pasilenkti į priekį, reikėdavo atsisegti, o apsivilkus storesnį drabužį – vėl iš naujo reguliuoti diržo ilgį. Keleiviai, ypač trumpai važiuojantys, neretai net nesivargino koreguoti diržo. Todėl nenuostabu, kad šie diržai tapo labiau neprivaloma „rekomendacija“ nei realiu saugumo elementu.
Situacija kardinaliai pasikeitė atsiradus inerciniams diržams. Jų principas – elementarus, bet genialus: diržas pats įsitempia, o staigaus trūktelėjimo atveju užsiblokuoja. Ankstyvieji inerciniai modeliai turėjo mechaninį spyruoklinį įtempiklį. Jis veikdavo taip: užsisegi diržą, spyruoklė automatiškai susuka perteklinį ilgį, o diržas lieka prigludęs, bet leidžia laisvai judėti. Tačiau buvo viena problema – avarijos metu spyruoklės įtempimo nepakakdavo, atsirasdavo nedidelė „laisvumo“ zona, kuri galėjo lemti rimtesnes traumas.
Tai paskatino gamintojus įdiegti pirotechninius diržų įtempiklius. Ši sistema avarijos akimirką suveikia kaip itin mažas sprogstamasis užtaisas, akimirksniu sutraukiantis diržą į idealią padėtį. Nuo tada inerciniai diržai tapo šiuolaikinių automobilių standartu, o jų veikimas nebekėlė jokio vargo – tik paspaudi sagtį ir važiuoji.
Štai dabar – prie paslaptingosios juodos sagos Kam ji reikalingas? Įsivaizduokite situaciją: atsisegate diržą ir paleidžiate į šoną. Jei ne šis nedidelis sustojimo taškas, sagtis laisvai nuslystų diržu žemyn, beveik iki grindų prie diržo tvirtinimo taško. Kitą kartą bandydami prisisegti pirmiausia turėtumėte ieškoti sagties kažkur tarp sėdynės ir slenksčio – dažnai netgi palinkdami ar spausdami ranka po sėdyne. Tai ne tik nepatogu, bet ir pavojinga: vairuotojai neretai bando prisisegti važiuodami, laikydami akį kelyje ir ranką kažkur po šonu.
Juoda saga šią problemą išsprendė genialiai paprastai: jis sustabdo sagtį tam tikroje vietoje. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą jos ieškote toje pačioje padėtyje. Dėl to prisisegti galite akimirksniu, be papildomo blaškymosi ar pavojingų judesių. Taigi ši saga – ne dekoracija, o labai praktiškas inercinių diržų patobulinimas, sukurtas tam, kad saugumo procedūra būtų greita ir automatinė. Patogumas, kurio dažnai net nepastebime, bet kurio nebuvimas būtų iškart juntamas.
Nors modernūs diržai sukurti taip, kad naudoti būtų lengva, dalis vairuotojų vis dar linkę jų nesisegti. Už tai gresia ne tik traumos, bet ir piniginės baudos. Lenkijoje (ir daugelyje Europos valstybių baudos yra panašios) vairuotojui, vairuojančiam be diržo, skiriama 100 PLN bauda ir 2 baudos taškai. Tai nėra didžiausia įmanoma nuobauda, tačiau ji gali greitai išaugti, jei be diržo važiuoja ir keleiviai.
Kiekvienas neprisisegęs keleivis gauna 100 PLN baudą, o vairuotojas papildomai baudžiamas dar 100 PLN ir 4 baudos taškais už tai, kad nepasirūpino keleivių saugumu. Policija paprastai nesileidžia į kalbas apie „nenorėjo segtis“ ar „pats kaltas“ – atsakomybė tenka vairuotojui. Nusprendei važiuoti, vadinasi, turėjai įsitikinti, kad visi prisisegę.
Tai logiška: avarijos atveju neprisisegęs keleivis kelia pavojų ne tik sau, bet ir šalia sėdintiems – į priekį metamas kūnas gali sužeisti net ir taisyklingai prisisegusius žmones.
Dauguma vairuotojų juoda saga susiduria tik tuomet, kai ši nulūžta. Jei sagtis pradeda slinkti žemyn arba nuolat „pabėga“, saga gali būti nusidėvėjusi. Tokiu atveju verta kreiptis į servisą ar diržą pakeisti – tai nėra estetinis trūkumas, o funkcionalumo dalis, lemianti, kaip greitai pasieksite sagtį kas kartą sėdant į automobilį.
Įdomu ir tai, kad kai kuriuose naujesniuose automobiliuose sagos dizainas gali būti kitoks arba integruotas tiesiai į diržo siūlę, tačiau funkcija išlieka identiška – laikyti sagtį ten, kur jos tikitės.
Šiuolaikinio automobilio saugumo sistemos – sudėtingų technologijų derinys, tačiau kartais didžiausią įtaką daro būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės kaip juoda saga ant diržo. Jis primena, kad saugumas prasideda ne nuo galingų oro pagalvių ar pažangių jutiklių, o nuo mūsų pačių veiksmų. O tam, kad tie veiksmai būtų kuo lengvesni, automobilių konstruktoriai pasirūpino viskuo – net tokiais smulkiais sprendimais, kuriuos daugelis pastebi tik tada, kai jų nebelieka.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.