Metas atsikratyti savo senu dyzeliu: jau netrukus jie net neįveiks techninės apžiūros, situacija keičiasi

Vairuotojai vis dažniau susiduria su situacija, kai net ir tvarkingai prižiūrėtas, tačiau pagal metus pasenęs automobilis nebeatitinka keliamų reikalavimų. Natūraliai kyla klausimas, ar artėjame prie momento, kai techninė apžiūra bus tarsi barjeras senajam autoparkui?

Kai kurie meistrai ir vairuotojai jau dabar teigia, jog reikalavimai sensta greičiau nei automobiliai. Net ir neseniai pakeistos pakabos dalys ar perrinkti stabdžiai nepadeda, jei per didelis variklio dūmingumas ar smulkūs kėbulo pažeidimai. 

Tai kelia ne tik finansinių iššūkių, bet ir emocinį spaudimą, nes automobilis daugeliui yra būtinybė, o ne prabanga. Taigi, ar reikalavimai tikrai griežtėja dėl saugumo, ar slypi ir kitos priežastys? Viešojoje erdvėje vis dažniau girdime nuomones, kad techninės apžiūros sistema pamažu tampa atranka, kuria skatinamas automobilių atnaujinimas. 

Tarsi nebesiūloma ilgiau važinėti tuo, kas dar veikia, bet skatinama kuo greičiau pirkti naują. Ir nors naujesni automobiliai turi savų privalumų, ar teisinga palikti už borto tuos, kurie savo transportą prižiūri nuoširdžiai, bet neturi galimybių įsigyti naujo modelio?

Techninės apžiūros esmė – saugumas ar spaudimas keisti?

Pagrindinis techninės apžiūros tikslas yra užtikrinti, kad keliuose važinėtų saugios transporto priemonės. Tačiau kyla klausimas, ar saugumas matuojamas tik pagal metus? Ne visi automobiliai sensta vienodai. 

Vienas gali būti važinėjamas retai, visada laikomas garaže, nuolat prižiūrimas ir tvarkingas, o kitas, nors ir naujesnis, gali būti jau nebetinkamas naudtoi, su nutrintomis padangomis ir išdegusiais žibintais. Ir vis dėlto dažnai pirmasis sulaukia daugiau „prikibimų“ techninės apžiūros stotyje.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad reikalavimai techninei apžiūrai tampa vis labiau orientuoti į ekologiją. Tai reiškia, kad senesni automobiliai, kurie nebeatitinka naujausių išmetamųjų dujų normų, praranda šansą „išgyventi“. 

Net jei jie techniškai tvarkingi – dūmingumo matavimai, CO2 kiekis ar net alyvos pratekėjimai tampa rimtu iššūkiu. Bet ar tikrai visi šie parametrai turi tapti kritiniu faktoriu? Ar galima tikėtis pereinamojo laikotarpio, ar tiesiog turėsime prisitaikyti?

Senesnis nelygu nesaugus

Didžiausia problema – automatinis senų automobilių priskyrimas „nesaugių“ kategorijai. Tarsi jau vien tai, kad automobilis pagamintas iki 2005-ųjų, savaime reikštų, kad jis netinkamas keliams. Tačiau realybė ne visada atitinka tokį požiūrį. 

Yra daug vairuotojų, kurie savo senesnes transporto priemones prižiūri geriau nei kai kurių naujų modelių savininkai. Jie žino savo automobilį, jaučia kiekvieną vibraciją, keičia detales laiku ir pasitikrina net prieš apžiūrą.

Problema, kad reikalavimai yra vienodi visiems. Sistemoje neatsiranda lankstumo, kuris leistų vertinti automobilį individualiai, o ne tik pagal išmetamųjų dujų kiekį ar kėbulo spindesį. 

Taip pamažu formuojamas įspūdis, kad senas automobilis – tai tarsi pavojus keliuose, nors neretai būtent jis važiuoja lėčiau, atsargiau, o jo savininkas – labiau sąmoningas.

Ekologija – argumentas ar pretekstas?

Dar viena tema – ekologiniai reikalavimai. Vis dažniau pasigirsta siūlymų, kad transporto priemonės, neatitinkančios „Euro 5“ ar „Euro 6“ normų, turėtų būti neįleidžiamos ne tik į miestų centrus, bet ir apskritai nebegauti techninės apžiūros. 

Tai kelia nerimą tiems, kurie važinėja 15-20 metų senumo dyzeliniais automobiliais, būtent tokie modeliai buvo laikomi patikimais, ekonomiškais, ilgai tarnaujančiais.

Dabar, atrodo, šie automobiliai nebevertinami dėl techninių savybių. Žvilgsnis kreipiamas tik į išmetamųjų dujų skaičius. Taip sukuriama situacija, kai ne tiek svarbu, ar automobilis stabdo, šviečia ir važiuoja saugiai, o ar jis „tinkamai kvėpuoja“. Ar tai vis dar techninė apžiūra, ar jau ekologinė atranka?

Ką daryti vairuotojams, turintiems senesnę techniką?

Vairuotojams, turintiems senesnius automobilius, šiuo metu belieka du keliai: arba bandyti atitikti vis griežtėjančius reikalavimus ir investuoti į remontus, kurie neretai viršija paties automobilio vertę, arba ieškoti galimybių keisti transporto priemonę, dažnai skolon. 

Tai sukuria socialinį spaudimą – ne visi gali ar nori keisti tai, kas dar puikiai tarnauja. Jei iš tikrųjų rūpi saugumas ir ekologija, reikėtų svarstyti galimybę taikyti lankstesnę sistemą. Galbūt techninė apžiūra galėtų apimti daugiau individualaus vertinimo, tikrinti realų automobilio stovį, o ne tik metus. 

Taip pat galima būtų skatinti naudotų automobilių savininkus rūpintis transportu, o ne tiesiog juos versti keisti.

Kol kas atrodo, kad kelias veda viena kryptimi, link automobilių parko atnaujinimo. Tačiau kiek tai bus sąžininga visų atžvilgiu, priklausys nuo to, ar bus girdimas ne tik automobilių amžius, bet ir reali jų būklė. Kitaip tariant, jei tvarkingas automobilis negali pravažiuoti vien dėl savo amžiaus, ar tai dar vadinama technine apžiūra?