Šalis, kuri išjungė absoliučiai visus šviesoforus ir tapo ramesnė už bet kurią Europos sostinę

Daugeliui tai skamba lyg keistenybė, nes šviesoforai įprastai laikomi tvarkos simboliu. Visgi Butane manoma, kad eismą geriau reguliuoja žmogus, o ne automatinės komandos. Tokia logika paremta vietos vertybėmis ir visuomenės santykiais, kuriuose svarbi ramybė bei tarpusavio pagarba.

Šis pavyzdys rodo, kad technologijos ne visur laikomos pažanga. Kartais jų atsisakoma tam, kad būtų išlaikyta bendruomenės dvasia ir kasdienis komfortas. Butanas tapo reta vieta, kur eismo sprendimai derinami su kultūra, o ne atvirkščiai.

Kodėl šviesoforai buvo atmesti?

Devintajame dešimtmetyje Butanas pabandė įrengti pirmąją šviesoforų sistemą sostinėje Timpu. Ji buvo paleista 1995 metais, tačiau po vienos dienos išjungta ir daugiau nebegrįžo. Ne dėl gedimų, o dėl gyventojų reakcijos, jie jautė, kad šviesoforai pakeitė tai, kas jiems svarbiau, žmogų, kuris iki tol valdė sankryžą.

Šalies požiūris į gerovę skiriasi nuo įprasto vakarietiško modelio. Butanas orientuojasi į bendrą laimę ir gyvenimo kokybę, todėl sprendimai vertinami pagal tai, ar jie didina kasdienį žmonių pasitenkinimą. Šviesoforai buvo laikomi pernelyg bejausmiais, tad judresnėse vietose eismą ir dabar prižiūri policininkai specialiose medinėse būdelėse.

Kaip veikia eismas be signalų?

Pirmas klausimas, kaip ten nekyla chaosas, ypač kai automobilių daugėja. Esminis atsakymas yra kitokia vairavimo kultūra ir mažesni greičiai. Miestuose vairuotojai paprastai neviršija 30 kilometrų per valandą, o už jų ribų dažniausiai laikomasi 50 kilometrų per valandą ribos, todėl situacijos tampa ramesnės ir lengviau valdomos.

Mažas automobilių skaičius nėra sutapimas, o valstybės politika. Importui taikomi dideli mokesčiai, o naudotų automobilių įvežimas draudžiamas, todėl parkas auga lėtai. Dėl to gatvės nėra perpildytos, o vairuotojai dažniau pasikliauja tarpusavio supratimu, o ne taisyklių priminimu šviesomis.

Paprasta pagarba kaip taisyklė

Butane svarbi taisyklė yra mandagumas. Vairuotojai paprastai žino, kam priklauso pirmumas, o kilus abejonėms sulėtina ir praleidžia kitą. Tai gali skambėti kaip idealizuotas vaizdas, tačiau jis remiasi ilgamete vietos socialine praktika, kurioje vertinamas santūrumas, pagarba ir bendras visuomenės balansas.

Tokioje aplinkoje sprendimai priimami ne iš baimės gauti baudą, o iš noro nesukelti konflikto. Eismas tampa labiau panašus į bendradarbiavimą, o ne varžybas dėl teisės pravažiuoti pirmam. Dėl to sankryžos dažniausiai išlieka sklandžios net be automatinių signalų.

Žiedinės sankryžos vietoj šviesoforų

Augant srautams valdžia vis tiek reaguoja į pokyčius. Ten, kur sankryžos tampa per daug apkrautos, pamažu statomos žiedinės sankryžos. Jos padeda išlaikyti judėjimo tolygumą ir sumažina sustojimų poreikį, todėl tinka šaliai, kuri vengia pernelyg griežtų techninių kontrolės priemonių.

Vis dėlto žiedinės sankryžos laikomos tik papildomu sprendimu, o ne žingsniu link šviesoforų. Butanas neturi planų kada nors įvesti klasikinius signalus, nes ši sistema vertinama kaip nesuderinama su vietos gyvenimo ritmu. Todėl šalis ir toliau renkasi eismą, kuriame pirmiausia matomas žmogus, o ne šviesa.