Mūsų šaliai šiemetinis Dakaro ralis, tituluojamas sunkiausiomis lenktynėmis pasaulyje – dukart išskirtinis. Lietuvai šiose lenktynėse atstovaus didžiausias ekipažų kiekis – net 10, kaip ir 2022-aisiais.
Pirmą kartą maratone dalyvaus ir pilotė moteris iš Lietuvos – Emilija Gelažninkienė, kuri sės prie bagio vairo. Jos šturmanu taps labiausiai tituluotas šių lenktynių dalyvis – Emilijos vyras Arūnas Gelažninkas, dukart triumfavęs vadinamojoje vienišių, arba „Original by Motul“, kategorijoje.
„Dakaro raliu gyvenu jau penkerius metus – apie jį sukasi visas mano ir Arūno darbas, laisvalaikis ir svajonės. Pilotuoti šiose lenktynėse – ilgametė mano svajonė, kuri šiemet bus realizuota. Dabar – laikas mėgautis tuo, kad pagaliau esame ten, kur ir norėjome būti kelis pastaruosius metus“, – sako Emilija.
Gelažninkų komanda raliui ruošiasi ne tik pati – jiedu tapo vairavimo instruktoriais ir padeda ruoštis dykumos šturmui bagiais bei motociklais daugeliui kitų lenktynių dalyvių tiek iš Lietuvos, tiek ir kitų šalių.
„Norėdami padėti ne tik sau, bet ir kitiems Dakaro lenktynių dalyviams, atidarėme „Dakar Dubai“ bazę, kuri laukiantiems iššūkiams padeda pasiruošti maksimaliai. Dubajuje ir netoli jo turime tobulas sąlygas, identiškas toms, kurios vyrauja ralio trasoje: smėlį, kalnus, akmenis, išdžiūvusias upes ir viską, ką dalyviai sutiks Saudo Arabijoje“, – pasakoja E. Gelažninkienė.
Jos teigimu, kiekvienam šių lenktynių dalyviui pasiruošimo niekada nebus per daug. Pati lenktynių debiutantė neslepia, jog ir pati turi dar daug ko išmokti. Tačiau mokymasis – pats įdomiausias procesas: „Visada sakau ir sakysiu – nesvarbu, apie ką eitų kalba, bet žmogus, kuris sako, kad viską moka, iš tiesų nemoka nieko.“
Šeimyninės komandos, kuriose žmona yra pilotė, o vyras – šturmanas arba atvirkščiai, Dakare yra kur kas didesnė retenybė, nei prie vairo sėdinti moteris. Štai vien bagių kategorijoje iš 36 šiemet užsiregistravusių komandų net 6 vairuotojos – moterys. Tuo metu šeimyninių ekipažų visoje Dakaro istorijoje – vienetai. Tokios komandos, anot Emilijos, turi ir savų privalumų, ir trūkumų.
Svarbiausia, anot pašnekovės, turėti bendrą tikslą. „Teko matyti komentarų, kad jei prie vairo sėdėtų Arūnas, jis finišą pasiektų greičiau, net jei vairuotų viena ranka, ir panašiai. Tačiau mano tikslas nėra nei išgarsėti, nei būti pirma Dakaro moterimi iš Lietuvos. Važiuoju, nes noriu garsiai visiems pasakyti: moterys tą gali lygiai taip pat, kaip ir vyrai. Galime visi – tereikia aiškaus tikslo. Todėl nejaučiu jokio spaudimo. Iš partnerių ir man svarbių aplinkinių jaučiu tik visapusišką palaikymą. Esu labai laiminga, kad man pagaliau pavyko atsidurti Dakare!“ – džiaugiasi E. Gelažninkienė.