Dabar situacija apsivertė teisme – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad įsakymai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Tiesa, sprendimas susijęs ne su turiniu, o su tuo, kaip jie buvo priimti.

Mažesnis apmokėjimas už viršytas apimtis

Praėjusių metų gegužę sveikatos apsaugos ministrė pasirašė įsakymą, po kurio gydymo įstaigoms už paslaugas pradėta mokėti mažiau, jei jų kiekis viršija sutartyje su Valstybine ligonių kasa numatytas apimtis. Dalis įstaigų teigė, kad tokia tvarka praktiškai verčia stabdyti net svarbias paslaugas.

Kai ligoninė turi realų pacientų poreikį, bet už papildomai suteiktas paslaugas negauna pilno apmokėjimo, skirtumas virsta įstaigos skola. Dėl to kai kurios gydymo įstaigos, kaip buvo aiškinama, renkasi nedidinti paslaugų apimčių, net jei eilės ilgėja.

Teismas pasakė „stop“ dėl procedūrų

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad 2025 metų gegužės 9 dienos įsakymai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams dėl esminių teisėkūros procedūros pažeidimų. Teismas akcentavo netinkamą projektų derinimą ir tai, kad nebuvo atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas.

Sprendime pabrėžta, kad projektams derinti buvo skirta tik 5 darbo dienos, nors privalomas terminas yra bent 10 dienų. Taip pat akcentuota, kad derinimas turėjo vykti per Teisės aktų informacinę sistemą, tačiau tai nebuvo tinkamai padaryta, o argumentai apie diskusijas kitur teismui nebuvo svarbūs.

Dar viena detalė, kuri užkliuvo teismui, – įsakymai įsigaliojo atgaline data. Teismas kartu pripažino, kad ministrė apskritai turėjo teisę reguliuoti apmokėjimą, tačiau problema kilo dėl procedūros, o ne dėl pačių įgaliojimų.

Politinis fonas: opozicija ir kalbos apie nepasitikėjimą

Į teismą dėl įsakymų kreipėsi konservatorių ir Liberalų sąjūdžio atstovai. Po sprendimo viešojoje erdvėje pasigirdo pareiškimų, kad gali būti keliamas nepasitikėjimo ministre klausimas, o diskusija perėjo nuo eilių ir paslaugų prieinamumo prie politinės atsakomybės.

Ministrė po teismo sprendimo žurnalistams aiškino, kad įsakymų pasirašymas atgaline data esą ilgą laiką buvo įprasta praktika. Jos teigimu, tokio pobūdžio dokumentai ir anksčiau būdavo pasirašomi pavasarį, o taikomi nuo ankstesnės datos, pavyzdžiui, nuo balandžio 1 dienos.

Ji taip pat sakė lauksianti teismo įžvalgų ir komentarų, kaip šią praktiką pagerinti, ir tikino, kad ligoninės gaus visus numatytus pinigus. Vis dėlto ginčo esmė, kaip teigė kritikai, buvo ne vien formalumai, o realus poveikis pacientams.

Penkios paslaugų grupės ir apmokėjimo skirtumai

Opozicijos atstovai teisme kėlė klausimą ir dėl paslaugų suskirstymo į penkias grupes, kurioms nustatyti skirtingi viršsutartinių paslaugų apmokėjimo lygiai. Jų vertinimu, kai kurios paslaugos buvo nuleistos į žemesnį prioritetą, o tai reiškia mažesnį prieinamumą pacientams.

Buvo akcentuojama, kad iki pakeitimų už viršsutartines paslaugas apmokėta 100 proc. Kitaip tariant, jei sutarta dėl 1000 paslaugų, o jų suteikiama daugiau, finansavimas padengdavo pilną kainą. Po įsakymų, kaip aiškinta, už dalį paslaugų apmokėjimas sumažėjo: stacionaro viršijimui – 30 proc., dienos chirurgijai – 70 proc., brangiesiems tyrimams, tokiems kaip kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tomografija – 70 proc.

Kritikai teigė, kad taip gydymo įstaigos atsiduria situacijoje, kai pacientas turi būti gydomas, bet finansinis mechanizmas skatina jį siųsti kitur – į įstaigą, kuri dar neviršijo kvotų. Tai, jų manymu, didina eiles, pacientų važinėjimą tarp rajonų ir augina privačių paslaugų paklausą.

Kas keisis po sprendimo?

Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo Valstybinė ligonių kasa, kaip aiškinta, iki liepos turės primokėti gydymo įstaigoms už paslaugas, už kurias buvo sumokėta mažiau. Taip pat Sveikatos apsaugos ministerijai teks koreguoti įsakymu patvirtintą tvarką ir derinti ją su socialiniais partneriais.

Diskusijos ašis, panašu, lieka ta pati: „VLK“ biudžetas nėra beribis, tačiau pacientams svarbiausia – paslaugų prieinamumas kuo greičiau ir kuo arčiau gyvenamosios vietos. Ir būtent čia, tarp finansinės drausmės ir realaus poreikio, bus ieškoma naujo sprendimo.

Kaip paruošti plastikinius butelius?

Pirmiausia nuo butelių būtina nuimti etiketes. Tuomet kanceliariniu peiliuku arba paprastomis žirklėmis reikia išpjauti „langelį“. Svarbu dirbti labai atsargiai, kad neįsipjautumėte.

Anga turėtų prasidėti maždaug nuo butelio vidurio ir siekti iki kaklelio. Kamšteliai nuimami – jie nebebus reikalingi.

Kaip įrengti pakabinamas mini lysves?

Paruoštus butelius reikia pritvirtinti prie tvirtesnės lazdos ar pagaliuko, naudojant izoliacinę juostą arba virvę. Lazdą galima įrengti įvairiai – pavyzdžiui, įtvirtinti tarp dviejų medžių kamienų įskilimų ar pakabinti ten, kur patogu prižiūrėti augalus.

Tokias konstrukcijas galima tvirtinti ir prie tvoros, ūkinio pastato sienos, prie grotelių, pergolių ar kitų atramų. Taip sukuriamos pakabinamos mini lysvės, kuriose patogu auginti laiškinį ar paprastą svogūną, česnaką, įvairius daigus ir nedideles dekoratyvines gėles.

Privalumai jūsų sodui ir daržui

Vietos taupymas. Vertikalūs sodinimai ypač naudingi nedidelėse sklypo dalyse ar ten, kur norisi išlaikyti daugiau laisvos žemės.Tvarkingas vaizdas. Augalai auga vienoje linijoje, lengviau pasiekiami laistymui ir priežiūrai, kiemas atrodo estetiškiau. Apsauga nuo kenkėjų. Augdami aukščiau žemės paviršiaus, augalai tampa mažiau pasiekiami šliužams, kai kuriems ropojaniams vabzdžiams ir kitiems žemėje gyvenantiems kenkėjams.

Tokiu būdu svogūnai, česnakai ir kiti smulkūs augalai, auginami pakeltose plastikinių butelių lysvėse, yra geriau apsaugoti – daugybei vabzdžių kur kas sunkiau pasiekti vertikaliai pakabintas konstrukcijas nei paprastas lysves atvirame grunte.

Daržovių lupenos – į duobutes, o ne į šiukšliadėžę

Bulvių, morkų, agurkų ir kitų daržovių lupenos – tai vertinga organinė medžiaga, kurią daugelis be gailesčio išmeta. Vis dėlto šias atliekas galima nesudėtingai išsaugoti ir panaudoti pavasarį.

Kad lupenos bute nepradėtų gesti ir skleisti nemalonaus kvapo, jas reikia išdžiovinti. Išskleiskite ploną sluoksnį ant popierinių rankšluosčių ar laikraščio gerai vėdinamoje vietoje. Kai lupenos visiškai išdžius ir taps trapios, jas sudėkite į popierinį arba medžiaginį maišelį.

Maišelio neužriškite visiškai sandariai – turi cirkuliuoti oras, kad lupenos neapipelėtų. Pavasarį sausas lupenas galima berti tiesiai į duobutes sodinant daigus ar sėjant sėklas. Jos pamažu ir švelniai maitins augalus naudingomis medžiagomis.

Arbatos tirščiai ir kavos tirščiai – papildomas maistas dirvai

Arbatos ir kavos tirščiai, kaip ir daug kas iš įpročio, dažnai keliauja tiesiai į šiukšles. Tačiau tiek arbatos, tiek kavos likučiai gali praturtinti dirvožemį. Kavos tirščiuose yra azoto, magnio ir kalio – medžiagų, kurias augalai itin mėgsta.

Labai svarbu: ir arbatžoles, ir kavos tirščius prieš laikant būtina gerai išdžiovinti, kitaip jie ims pelyti. Plonai paskleiskite ant popieriaus, leiskite visiškai išdžiūti ir tik tada suberkite į maišelį ar dėžutę.

Kavos tirščiai ypač tinka maišyti su žeme, kur sodinama morka, ridikėliai ar pomidorai. Jie padaro dirvą puresnę, šiek tiek ją parūgština, o toks dirvožemis daugeliui kultūrų yra palankesnis.

Įmaišius sausų arbatos tirščių į dirvą, paviršius taip pat ne taip greitai sukietėja ir nepasidengia pluta. Arbata padeda ilgiau išlaikyti drėgmę – tai itin svarbu sausros metu.

Bulvių lukštai – natūrali apsauga nuo kenkėjų

Bulvių lukštai – dar viena vertinga „atlieka“, kuri turėtų keliauti ne į šiukšlių kibirą, o į daržą. Jie veikia kaip natūralus antiseptikas ir gali atbaidyti dalį kenkėjų.

Sausus bulvių lukštus galima berti tiesiai į duobutes sodinant daržoves. Taip ne tik suteiksite augalams šiek tiek naudingų medžiagų, bet ir padėsite apsaugoti šaknis nuo kai kurių dirvožemyje gyvenančių kenkėjų.

Iš bulvių lukštų verta ruošti ir užpilus laistymui. Tokie antpilai augalams bus tarsi lengvas maitinamasis preparatas, o štai daugelis vabzdžių tokio kvapo tiesiog nepakenčia ir stengiasi jo vengti.

Naudodami šias paprastas virtuvės atliekas, ne tik sumažinsite šiukšlių kiekį, bet ir suteiksite savo daržui natūralių, augalams draugiškų trąšų, kurios ilgainiui atsipirks geresniu derliumi.

Kodėl patalynė dvokia net po skalbimo?

Ant skalbimo mašinos visada nurodyta maksimali leistina skalbinių masė, pavyzdžiui, 7 ar 8 kilogramai. Daugelis tai supranta tiesiogiai – mano, kad galima iki pat viršaus prigrūsti būgną patalynės ir drabužių, ir viskas vis tiek bus gerai išskalbta. Tai – esminė klaida.

Perkrautas būgnas neleidžia skalbiniams tinkamai judėti, o būtent judėjimas ir „kritimas“ skalbimo metu yra būtini, kad audinys būtų gerai išskalbtas. Patalynė turi laisvai kristi, „muštis“ į būgno sieneles ir taip iš audinio pluoštų pašalinti nešvarumus bei įsigėrusį kvapą.

Idealu, jei skalbimo būgnas pripildomas tik šiek tiek daugiau nei per pusę. Jei prigrūsite patalynės iki pat viršaus, skalbiniai tik suksis drėgnoje masėje beveik nejudėdami – jie nekris, nesimuš ir nebus mechaniškai išvalomi. Dėl to nešvarumai ir kvapai neišsiskalauja, o patalynė po džiovinimo ima skleisti tą patį „seno“ ar „drėgno“ audinio kvapą.

Kai būgnas užkimštas iki kraštų, skalbimo mašina taip pat nepajėgia gerai išskalauti audinio nuo skalbimo priemonių likučių. Milteliai, skysti skalbikliai ir minkštikliai lieka įsigėrę į pluoštą ir, sumaišyti su drėgme bei kūno išskiriamomis medžiagomis, sukuria būtent tą nemalonų, „užsistovėjusios“ patalynės kvapą.

Net jei turite tik vieną sunkų patalynės komplektą, geriausia jį padalinti į dvi dalis: pavyzdžiui, paklodę ir pagalvės užvalkalus skalbti vienu kartu, o antklodės užvalkalą – kitu. Taip skalbiniai bus geriau išjudinti, išskalbti ir išskalauti.

Tik tada, kai būgne yra pakankamai laisvos vietos, vanduo kartu su skalbimo priemonėmis gali prasiskverbti pro kiekvieną audinio pluoštą, o skalavimo ciklas iš tiesų pašalina nešvarumus ir cheminius likučius. Atkreipę dėmesį į būgno apkrovą, greitai pastebėsite skirtumą – patalynė pradės skleisti tikrą švaros ir gaivos, o ne drėgmės ir „sandrūvos“ kvapą.

„Tai greičiausiai buvo netikėčiausias atradimas mano gyvenime,“ – pasakoja tyrimui vadovavęs JAV Kolumbijos universiteto astronomas Kišalajus Dė. – „Įrodymai, kad žvaigždė dingo, metų metus gulėjo viešai prieinamuose archyviniuose duomenyse, tačiau niekas to nepastebėjo, kol mes neatkreipėme dėmesio.“

Kai miršta masyvi žvaigždė, kelis kartus sunkesnė už Saulę, ji neturėtų užgesti tyliai. Kai žvaigždės šerdyje branduolinė sintezė nebegali sukurti pakankamo išorėn nukreipto slėgio, galinčio atsverti gravitacijos trauką, šerdis subyra.

Tuomet per žvaigždę gali prasiveržti milžiniška smūginė banga, sukelianti supernovos sprogimą. Išoriniai žvaigždės sluoksniai išmetami į kosmosą, o šerdis virsta neutronine žvaigžde arba juodąja skyle.

Tačiau tai – ne vienintelis galimas raidos scenarijus. Kai kuriais atvejais išorėn keliaujanti smūginė banga „užstringa“. Vietoj to, kad suplėšytų žvaigždę į gabalus, sprogimas nuslopsta, o medžiaga ima kristi atgal į naujai susiformavusią juodąją skylę. Kadangi tai daug ramesnis procesas nei supernova, aiškių jo pėdsakų aptinkama labai retai.

„Priešingai nei su supernovomis, kurias aptikti lengva, nes kelias savaites jos švyti ryškiau už visą savo galaktiką, pastebėti atskiras žvaigždes, kurios paprasčiausiai dingsta nesukeldamos sprogimo, yra nepaprastai sunku,“ – aiškina Dė.

Anksčiau buvo patikimai užfiksuotas tik vienas toks įvykis – apie 2010 metus užregistruota žvaigždė, dingusi galaktikoje, esančioje už 22 milijonų šviesmečių. Dabar, kruopščiai išnagrinėję Andromedos galaktikos archyvinius stebėjimus, Dė su kolegomis aptiko dar vieną tokį atvejį, ir šįkart įrodymai dar aiškesni.

M31-2014-DS1 buvo supermilžinė žvaigždė, kurios pradinė masė siekė apie 13 Saulės masių. Ji švietė taip ryškiai, kad buvo matoma net ir iš 2,5 milijono šviesmečių nuotolio tarp Paukščių Tako ir Andromedos.

2014 metais NASA teleskopas NEOWISE užfiksavo staigų šios žvaigždės infraraudonosios spinduliuotės sustiprėjimą – per maždaug dvejus metus jos infraraudonasis ryškis padidėjo apie 50 procentų.

Tačiau tarp 2016 ir 2022 metų žvaigždė dramatiškai pritemo, o 2023-iaisiais visiškai išnyko iš optinio (matomojo) diapazono stebėjimų.

Ne tik matomoji šviesa išblėso: bendras žvaigždės ryškis visame elektromagnetiniame spektre sumažėjo bent dešimt kartų. Šiandien ji aptinkama tik vidutinio infraraudonojo diapazono srityje ir ten šviečia maždaug dešimtadaliu ankstesnio savo infraraudonojo ryškio.

„Ši žvaigždė anksčiau buvo viena ryškiausių visoje Andromedos galaktikoje, o dabar jos nebematyti niekur,“ – sako Dė. – „Įsivaizduokite, jei žvaigždė Betelgeizė staiga pranyktų. Visi tiesiog išprotėtų! Būtent toks reiškinys įvyko su šia žvaigžde Andromedos galaktikoje.“

Išsamus tyrėjų atliktas duomenų nagrinėjimas parodė, kad įvykių seka atitinka vadinamąją žlugusią arba „nepavykusią“ supernovą. Pirmasis etapas – infraraudonosios spinduliuotės sustiprėjimas – dera su scenarijumi, kuriame mirštanti žvaigždė išmeta dulkes, o šios nusėda aplink ją tarsi kokone, užuot buvusios sprogimo išsklaidytos į tarpžvaigždinę erdvę.

Vėliau stebėtas dramatiškas visų bangos ilgių ryškio sumažėjimas rodo, kad šviesa išblėso ne todėl, kad ją užstojo dulkės, kaip nutiko su Betelgeize 2019 metais. Jei priežastis būtų vien dulkės, infraraudonasis ryškis nebūtų taip kriktelėjęs, nes infraraudonieji spinduliai geriau prasiskverbia pro dulkių debesis.

Viso spektro pritemimas rodo, kad sumažėjo pati žvaigždės energijos išsklaida, kas atitinka branduolinės sintezės jos šerdyje nutrūkimą.

„Toks dramatiškas ir ilgalaikis šios žvaigždės išblėsimas yra labai neįprastas ir rodo, kad supernova taip ir neįvyko – žvaigždės šerdis tiesiogiai subyrėjo į juodąją skylę,“ – teigia Dė.

„Tokios masės žvaigždės ilgą laiką buvo laikomos tomis, kurios visada baigia gyvenimą supernovos sprogimu. Tai, kad šiuo atveju sprogimo nebuvo, leidžia manyti, jog panašios masės žvaigždės gali ir sprogti, ir tyliai subyrėti – priklausomai nuo to, kaip chaotiškai tarpusavyje sąveikauja gravitacija, dujų slėgis ir galingos smūginės bangos mirštančios žvaigždės viduje.“

Tyrėjų skaičiavimais, galutinis šio proceso rezultatas yra maždaug penkias Saulės mases turinti juodoji skylė. Jos įvykių horizontas – sritis, iš kurios nebegali pabėgti net šviesa – būtų maždaug 30 kilometrų pločio.

Kadangi tokie įvykiai vyksta itin tyliai, faktas, jog astronomams pavyko aptikti jau du panašius atvejus per kelerius metus, leidžia daryti kelias svarbias išvadas. Pirma, mūsų gebėjimas stebėti net ir labai subtilius Visatos reiškinius akivaizdžiai gerėja. Antra, tokios „nepavykusios“ supernovos gali būti daug dažnesnis masyvių žvaigždžių žūties kelias, nei manyta iki šiol.

„Šokiruoja suvokimas, kad masyvi žvaigždė tiesiog pranyko (ir mirė) be jokio sprogimo, o niekas to nepastebėjo daugiau nei penkerius metus,“ – sako Dė. – „Tai verčia iš naujo įvertinti masyvių žvaigždžių mirčių „inventorių“ Visatoje. Panašu, kad tokie procesai gali tyliai vykti visur aplink mus ir lengvai praslysti pro mūsų akis.“

Remiantis oficialiais meteo.lt duomenimis, nuo vasario 18 dienos prognozuojama, kad naktimis temperatūra vis dar kris iki –10 °C ar daugiau, tačiau dienomis šaltis jau bus ne toks intensyvus. Tokia situacija rodo klimatinį perėjimą – žiema vis dar tęsiasi, bet dienos tampa švelnesnės ir šviesesnės. Tai – pirma užuomina, kad pavasaris jau netoli.

Vasario 18 diena, trečiadienis

Dienos metu temperatūra vis dar bus žemiau nulio, bet ne itin aštri – didžiojoje dalyje šalies svyruos apie –8 … –6 °C ar panašiai. Dangus išliks debesuotas, o kritulių tikimybė bus maža – sniegas gali pasirodyti tik pavienėse vietose. Šiaurės rytų vėjas bus silpnas ar vidutinio stiprumo.  

Vakarop ir naktį temperatūra kris iki –10 °C ar žemiau – nuo –8 iki apie –10 °C. Debesuota naktis sudarys palankias sąlygas greitam atšalimui, todėl žvarbus oras išliks.  

Vasario 19 diena, ketvirtadienis

Dieną termometrai rodys apytiksliai –7 … –4 °C. Kritulių tikimybė išlieka nedidelė. Dangus bus debesuotas arba su pragiedruliais, o vėjas bus silpnas, tad oro jausmas bus šiek tiek malonesnis nei ankstesnėmis dienomis.  

Naktys išliks šaltesnės – temperatūra kris iki –10 °C ar truputį šilčiau, o vietomis gali būti daugiau debesų, mažinančių didžiausią naktinį speigą.  

Vasario 20 diena, penktadienis

Dienos metu termometrai vis labiau linksta prie –6 … –3 °C skaitymų, todėl dienos oras bus švelnesnis nei savaitės pradžioje. Kritulių vėl nenumatoma, todėl sniego dangos pokyčiai bus minimalūs.  

Naktį temperatūra gali būti apie –9 … –6 °C, todėl speigas silpnės, bet jis vis dar išliks ryškus palyginti su pavasarinėmis sąlygomis.  

Besiformuojanti tendencija: ar artėja pavasaris?

Dabartinė prognozė rodo, kad šaltis po truputį trauksis, ypač dienomis nuo vasario 20–21 d., kai temperatūros dažniau laikysis arčiau –3 … –5 °C diapazono, o naktimis nebebus taip žvarbu kaip vidurio vasario pradžioje. Tai galima traktuoti kaip pirmuosius pavasario orų bruožus, nors tikrojo šiltesnio laikotarpio dar teks palaukti.

Nors žiema šiuo metu dar laiko savo pozicijas, dienų šviesa ilgėja ir dienomis temperatūros linkusios šiek tiek kilti – tai tipinis pereinamasis laikotarpis tarp žiemos ir pavasario.

Tokios tendencijos rodo, kad pavasario orai Lietuvoje gali jausti įtaką jau artimiausios savaitės pabaigoje ar kitą savaitę, ypač dienomis, kai kritulių mažai ir dangus skaidresnis, palengvinantis šiltesnių orų atėjimą.

Pasak vieno iš tyrimo autorių Kaddžio, būtent nudegimai yra išskirtinė žmogui būdinga trauma. Dauguma gyvūnų instinktyviai vengia ugnies, tuo tarpu žmogus jos sąmoningai ieško: šilumai gauti, maistui gaminti, gamybinėms reikmėms, vėliau – pramonei. Tai reiškia, kad didžioji dalis žmonių per savo gyvenimą bent kelis kartus patiria nudegimus, o šis procesas tęsiasi jau daugiau kaip milijoną metų.

Tyrėjai palygino žmonių ir kitų primatų genomus. Paaiškėjo, kad Homo sapiens turi genų, kurie yra glaudžiai susiję su: greitesniu žaizdų gijimu, imuninės sistemos aktyvacija, uždegimo kontrolės ir audinių atstatymo procesais.

Manoma, kad šie prisitaikymai padėjo ankstyviems žmonėms išgyventi nuolat patiriant nedidelius nudegimus – gerokai anksčiau, nei atsirado šiuolaikiniai vaistai ir antibiotikai. Tačiau evoliuciniai „patobulinimai“ turėjo ir kainą: stiprių nudegimų atveju žmogaus organizmas linkęs į labai intensyvų uždegimą, didesnį randėjimą ir pavojingas komplikacijas, kurios gali kelti grėsmę gyvybei.

„Mūsų darbas rodo, kad natūrali atranka galėjo skatinti tokių savybių formavimąsi, kurios didino išgyvenamumą po pasikartojančių nedidelių nudegimų“, – aiškina Kaddis.

Šis tyrimas taip pat padeda geriau suprasti, kaip sąveikauja kultūra ir evoliucija. Ugnies valdymas yra kultūrinis įgūdis, tačiau jis, rodos, neatsiejamas ir nuo mūsų biologinių bruožų formavimosi. Kitaip tariant, tai, ką žmonės darė tūkstančius ir milijonus metų – sėdėjo prie laužo, kepė maistą, naudojo ugnį gamyboje – pamažu veikė ir mūsų genus.

Toks požiūris atveria naujų galimybių medicinai. Geresnis evoliucinių prisitaikymų prie nudegimų supratimas gali padėti kurti efektyvesnius gydymo metodus, mažinti randėjimą ir užkirsti kelią pavojingoms komplikacijoms po sunkių nudegimų.

„Ši teorija rodo, kad kultūra gali tapti natūralios atrankos veiksniu ir yra neatsiejama mūsų istorijos dalis – to, kas daro mus žmonėmis“, – pabrėžia kitas tyrėjų komandos narys Lerua.

Mokslininkų išvados papildo vis gausėjančius įrodymus, kad žmogaus kūną formavo ne tik aplinkos sąlygos ar mityba, bet ir mūsų pačių sukurti įrankiai, technologijos bei kasdieniai įpročiai. Ugnis – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip kultūrinis pasiekimas galėjo pažodžiui „įrašyti“ savo pėdsaką žmogaus DNR.

Pagrindinis šios medžiagos privalumas – jos elastingumas. Uždarius langą, kaučiukas susispaudžia ir hermetiškai užkerta kelią šaltam orui patekti į patalpą. Dirbti su tokia juosta labai paprasta, todėl lengvai susitvarkys kiekvienas. Net ir tos šeimininkės, kurios neturi jokios patirties tokioje veikloje, tvirtina, kad viską padaryti lengva ir nereikia nė „vyrų pagalbos“.

Kaip teisingai priklijuoti kaučiukinę juostą?

Pirmiausia labai kruopščiai nuriebalinkite visas vietas, kur klijuosite juostą. Tam tinka drėgnos servetėlės su spiritu arba kitos priemonės, skirtos nuriebalinimui. Švarus ir sausas paviršius – būtina sąlyga, kad juosta gerai priliptų ir laikytųsi visą sezoną.

Tuomet juostą tvirtai pridėkite prie lango rėmo kraštų ir prispausdami priklijuokite. Geriausia ją klijuoti per visą lango perimetrą, taip pat sandūrose tarp palangės ir rėmo. Taip užblokuosite pagrindinius šalto oro patekimo kelius.

Svarbi specialistų pastaba

Verta įsidėmėti vieną labai svarbų specialistų patarimą: vasarai atėjus, bet kokią sandarinimo juostą būtina nuimti. Jei ji liks ant rėmų po kaitria saule iki liepos ar dar ilgiau, klijai gali taip stipriai įsiskverbti į plastiko paviršių, kad vėliau juos nuvalyti bus labai sunku.

Todėl vos tik atšyla, nuimkite apsauginę juostą, nuplaukite langus ir džiaukitės grynu oru. Šis būdas – paprastas, nebrangus ir iš tiesų veiksmingas: kambariuose gali sušilti net keliais laipsniais be didelių investicijų.

Vienas astrologas teigia, kad trys ženklai 2026 metais turės ne tik sėkmę, bet ir puikų laiko pojūtį. Kol pasaulis „kaista“ ir skuba, jie galės pasinaudoti aplinkybėmis savo naudai – tiek finansų, tiek santykių srityse.

Ožiaragis: finansinis pripažinimas ir balansas

Ožiaragiams 2026 metai gali tapti atokvėpio ir atlygio laikotarpiu. Ugninio Arklio energija dera su šio ženklo disciplinuotu ir kryptingu būdu siekti tikslų. Didžiausias postūmis prognozuojamas finansų srityje.

Astrologo teigimu, pastaraisiais metais įdėtos pastangos gali pagaliau atsipirkti. Ilgai brandinti projektai ar nuoseklus darbas gali virsti ne tik didesnėmis pajamomis, bet ir aukštesniu statusu.

Tačiau šie metai neapsiribos vien karjera. Ožiaragiams teks daugiau dėmesio skirti namams ir artimiesiems. Jei iki šiol dominavo darbas, dabar svarbus taps gyvenimo balansas – šeimos ryšiai gali sustiprėti.

Jautis: stabilumas virsta pelnu

Jaučiams Ugninio Arklio metai taip pat prognozuojami itin palankūs. Astrologo vertinimu, pagrindinė šių metų tema – finansinis augimas. Ugnies energija sustiprina žemišką Jaučio stabilumą ir kantrybę.

Anksčiau Jautis galėjo rinktis saugesnį kelią ar vengti rizikos. 2026 metais atsiras daugiau pasitikėjimo ir ryžto siekti didesnių tikslų. Tai gali reikšti pasiektą taupymo planą, investicinę sėkmę ar stabilų pajamų augimą.

Svarbu tai, kad ši sėkmė gali būti ilgalaikė. Tai ne trumpas laimėjimas, o galimybė susikurti tvirtesnį finansinį pagrindą ateičiai.

Svarstyklės: naujos pažintys ir galimybės

Svarstyklėms 2026 metai gali atnešti reikšmingų pokyčių santykių ir profesinėje srityje. Nors ugnies energija paprastai laikoma sudėtinga metalui, šiemet ji gali sustiprinti vidinį aiškumą ir kryptingumą.

Astrologo teigimu, šiais metais gali išnykti paviršutiniški ryšiai, o jų vietą užims žmonės, kurie iš tiesų atitinka vertybes ir atveria realias galimybes. Tai gali reikšti palankesnes darbo sąlygas, sėkmingas partnerystes ar stipresnį emocinį ryšį.

Svarstyklėms 2026 metai gali tapti laikotarpiu, kai jų gebėjimas kurti harmoniją ir diplomatiškai spręsti situacijas atvers duris, kurios anksčiau atrodė uždarytos.

Ugninio Arklio metai žada intensyvų tempą ir pokyčius, tačiau, pasak astrologų, šiems trims ženklams tai gali būti metas, kai aplink tvyranti energija taps ne kliūtimi, o sėkmės katalizatoriumi.

„SEB banko“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad dauguma Lietuvos porų apie pinigus kalbasi gana atvirai, o finansiniai klausimai santykiuose rečiau tampa konfliktų priežastimi, nei įprasta manyti.

Pajamos – dažniausiai aptariamos atvirai

Tyrimo duomenimis, 60 proc. antrąją pusę turinčių respondentų tiksliai žino savo partnerės ar partnerio pajamas, nes apie jas kalbama visiškai atvirai. Dar 32 proc. nurodo turintys bendrą supratimą apie uždirbamas sumas, nors konkrečių skaičių ir neaptaria. Tik po 4 proc. apklaustųjų teigia apie pajamas nekalbantys arba apskritai tuo nesidomintys.

„SEB banko“ asmeninių finansų ekspertė Sigita Strockytė-Varnė pažymi, kad tai rodo brandesnį požiūrį į finansinį planavimą poroje.

„Pajamos yra pagrindas planuojant bendrą biudžetą, prisiimant įsipareigojimus ar svarstant didesnius pirkinius. Kai apie jas kalbama atvirai, lengviau susitarti dėl išlaidų pasidalijimo, taupymo tikslų ar investavimo sprendimų. Finansinis skaidrumas poroje tampa norma“, – sako ekspertė.

Santaupos – daugiau atsargumo

Kalbant apie santaupas, atvirumas išlieka, tačiau ši tema aptariama kiek atsargiau nei pajamos. 42 proc. respondentų teigia tiksliai žinantys, kiek kiekvienas poroje yra sutaupęs, o 41 proc. turi apytikrį supratimą. Dešimtadalis apklaustųjų prisipažįsta apie santaupas apskritai nekalbantys.

Pagal amžiaus grupes matyti skirtumų. 18–29, 30–39 ir 60–74 metų gyventojai santaupas aptaria atviriausiai – beveik pusė jų tiksliai žino partnerio sukauptą sumą. Tuo metu 40–49 metų grupėje 14 proc. respondentų nurodo apie santaupas nekalbantys.

Pasak S. Strockytės-Varnės, santaupos dažnai siejamos su asmeniniu saugumo jausmu, todėl ši tema gali būti jautresnė.

„Vis dėlto dauguma porų išlaiko pakankamą atvirumą ir kalbėdamos apie finansinį rezervą. Tai rodo tarpusavio pasitikėjimą ir gebėjimą planuoti ateitį kartu“, – pažymi ji.

Finansinės paslaptys – retesnės nei manoma

Apklausa taip pat atskleidė, su kokiais finansiniais iššūkiais poros susiduria dažniau. 13 proc. respondentų nurodė vengiantys kalbėti apie pinigus. 12 proc. paminėjo nuolatinį lėšų trūkumą iki kitų pajamų gavimo. Slepiamas išlaidas ar pirkinius įvardijo 9 proc., slaptas santaupas ar investicijas – 5 proc., o slepiamas paskolas – 3 proc.

Vis dėlto 65 proc. apklaustųjų teigė, kad nė vienas iš pateiktų neigiamų scenarijų jų santykiuose nepasitaikė.

Jaunesni, 18–29 metų, respondentai dažniau mini lėšų pritrūkimą iki kitų pajamų gavimo, o vyresni nei 60 metų apklaustieji šią situaciją įvardija rečiausiai.

„Vyresniame amžiuje finansiniai įsipareigojimai dažnai būna mažesni – neretai jau išmokėtos būsto paskolos, nebelieka vaikų išlaikymo išlaidų. Be to, šiame etape žmonės linkę atsargiau planuoti išlaidas ir geriau prisitaikyti prie turimų pajamų“, – sako ekspertė.

Pinigai – ne pagrindinis konfliktų šaltinis

Paklausti apie konfliktus dėl partnerio finansinių įpročių, 69 proc. respondentų teigė, kad pinigai jų santykiuose nesukeldavo nesutarimų. 21 proc. nurodė, kad finansai buvo viena iš konflikto priežasčių, o 4 proc. – pagrindinė.

18–49 metų gyventojai dažniau nei vyresni respondentai įvardija finansinius klausimus kaip bent vieną iš nesutarimų priežasčių. Tuo metu 60–74 metų apklaustieji rečiausiai teigia, kad pinigai tapo konflikto šaltiniu – net 78 proc. šios grupės respondentų nurodė, jog partnerio finansiniai įpročiai nesukeldavo nesutarimų.

Vertinant pagal lytį matyti skirtumų: 25 proc. moterų finansinius įpročius įvardijo kaip bent vieną iš konflikto priežasčių, tarp vyrų šis rodiklis siekė 17 proc.

„Žinoti partnerio pajamas ar santaupas – svarbu, tačiau dar svarbiau kalbėtis apie bendrus tikslus, lūkesčius ir atsakomybes. Kai pora susitaria dėl krypties ir pasitiki vienas kitu, finansiniai klausimai rečiau tampa rimtų nesutarimų priežastimi“, – apibendrina S. Strockytė-Varnė.

Vienas pagrindinių NSC veiklos silpnėjimo veiksnių yra DNR galuose esančių telomerų – apsauginių dangtelių – nusidėvėjimas. Kiekvieną kartą ląstelei dalijantis, telomeros trumpėja, ilgainiui tai riboja ląstelės gebėjimą augti ir dalytis, didėja ląstelių žuvimo tikimybė. Dėl to mažėja ir naujų neuronų gamyba.

Nacionalinio Singapūro universiteto (NUS) mokslininkų komanda nusprendė detaliau ištirti šiuos procesus ir paieškoti būdo, kaip „atgaivinti“ pavargusias nervų kamienines ląsteles.

„Sutrikęs nervų kamieninių ląstelių atsinaujinimas jau seniai siejamas su neurologiniu senėjimu. Nepakankamas šių ląstelių atsinaujinimas trukdo formuotis naujoms ląstelėms, kurios būtinos mokymuisi ir atminties funkcijoms palaikyti“, – aiškina cheminės biologijos specialistas Derrickas Sek Tong Ongas iš NUS. Pasak jo, nors ankstesni tyrimai rodė, kad sutrikusią nervų kamieninių ląstelių regeneraciją iš dalies galima atkurti, iki šiol prastai buvo suprantami patys pagrindiniai šio proceso mechanizmai.

Derindami žmogaus nervų kamieninių ląstelių tyrimus laboratorijoje ir bandymus su pelėmis, mokslininkai išskyrė vieną svarbų baltymą – ciklino D prisijungiantį myb tipo transkripcijos faktorių 1 (DMTF1). Transkripcijos faktoriai, tokie kaip DMTF1, prisijungia prie DNR ir įjungia arba išjungia tam tikrus genus, taip reguliuodami ląstelių veiklą.

Nors pats DMTF1 baltymas mokslo pasauliui nėra naujiena, jo reikšmė nervų kamieninėms ląstelėms iki šiol nebuvo žinoma. Tyrėjai nustatė, kad jauname ir sveikame smegenų audinyje DMTF1 yra kur kas daugiau. Dirbtinai padidinus DMTF1 kiekį, nervų kamieninės ląstelės aktyviau augo ir dalijosi – tai rodo, kad šis baltymas gali padėti atkurti jaunesniam smegenų amžiui būdingą natūralią neuronų gamybą.

Nors sutrumpėjusios telomeros, kaip paaiškėjo, prisideda prie mažėjančio DMTF1 kiekio, bandymai parodė, kad dirbtinai padidinus DMTF1 lygį, telomerų ilgis nepasikeičia. Tai reiškia, kad DMTF1 tarsi apeina telomerų nusidėvėjimo sukeltus ribojimus ir leidžia ląstelėms vėl aktyviau daugintis neprailginant pačių telomerų.

Konkrečiai DMTF1 aktyvuoja du pagalbinius genus – Arid2 ir Ss18. Šie genai skatina ląstelių augimą, įjungdami kitus genus, kurie atstato biologinį ciklą, būtina naujų neuronų susidarymui. Taip užsiveda sudėtinga molekulinė grandinė, leidžianti senstančioms kamieninėms ląstelėms vėl aktyviau daugintis.

Toks išsamus supratimas apie procesus ląstelių ir genų lygmeniu leidžia tikėtis, kad ateityje bus įmanoma juos ir valdyti – pavyzdžiui, kuriant terapijas, skatinančias neuronų augimą nepaisant žmogaus amžiaus.

„Mūsų rezultatai rodo, kad DMTF1 gali prisidėti prie nervų kamieninių ląstelių dauginimosi senstant smegenims“, – teigia NUS neurobiologė Liang Yajing. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad nors atrastas procesas yra labai reikšmingas, daryti skubotas išvadas dar anksti. Dabartiniai duomenys gauti atliekant bandymus laboratorijoje ir su gyvūnų modeliais, todėl kol kas tik spėjama, kad tokiu būdu būtų galima saugiai ir veiksmingai padidinti naujų neuronų gamybą žmogaus smegenyse.

Vis dėlto dabar, kai šis mechanizmas jau identifikuotas, būsimi tyrimai galės remtis šiais rezultatais. Teoriškai manipuliuodami DMTF1 kiekiu mokslininkai galėtų bent iš dalies atsukti atgal įprastai smegenis apimantį senėjimo procesą, tačiau tai kol kas tik hipotezė, kurią reikia nuosekliai patikrinti.

Ateities darbai, pasak tyrėjų, turėtų apimti išsamesnę analizę, kaip tiksliai DMTF1 būtų galima panaudoti atstatant nervų kamieninių ląstelių aktyvumą ir ar tai realiai pagerintų mokymosi bei atminties funkcijas. Tokie bandymai pirmiausia turėtų būti atliekami su gyvūnais, nes DMTF1 susijęs su ląstelių augimu – per didelis ląstelių dauginimasis gali didinti navikų, įskaitant smegenų vėžį, riziką.

Šis tyrimas papildo vis gausėjantį mokslinių darbų rinkinį, nagrinėjantį, kaip sensta smegenys ir ką būtų galima padaryti, kad šį procesą sulėtintume, sustabdytume ar net iš dalies pakeistume. Jau dabar žinoma, kad smegenų sveikatai palankūs gyvenimo būdo veiksniai – visavertė mityba ir reguliarus fizinis aktyvumas – gali padėti išsaugoti geresnę pažintinę funkciją vyresniame amžiuje. Vis dėlto viliojanti idėja medikamentais ar kitomis priemonėmis „atjauninti“ senstančias smegenų ląsteles išlieka tolimoje perspektyvoje.

Senstančios smegenys yra jautresnės pažinimo sutrikimams, neurodegeneracinėms ligoms ir demencijai. Nors šiame darbe šie sutrikimai tiesiogiai nebuvo tirti, atrasti mechanizmai gali padėti geriau suprasti įprastą, su amžiumi susijusį smegenų senėjimą ir ilgainiui prisidėti prie tokių būklių prevencijos ar gydymo strategijų.

„Suprasdami nervų kamieninių ląstelių regeneracijos mechanizmus, sukuriame tvirtesnį pagrindą tolesniems su amžiumi susijusio pažintinio nuosmukio tyrimams“, – pabrėžia Ongas.

Dangtelius reikėtų išdėlioti po visą šiltnamį, tačiau ne bet kur, o tiesiai po augalų kerais – kuo arčiau stiebo. Svarbu juos dėti vidine puse į viršų, kad susidarytų tarsi nedidelė lėkštutė ar dubenėlis.

Kiekvieno laistymo metu į kiekvieną tokį dangtelį pripilkite truputį vandens. Metalas labai greitai reaguoja į temperatūros pokyčius, todėl per dieną vanduo iš nedidelių „lėkštelių“ pamažu garuoja ir aplink kiekvieną augalą sukuria vietinę drėgno oro „debesėlį“.

Toks būdas neleidžia pernelyg išdžiūti žiedadulkėms – tai ypač svarbu geram pomidorų ir paprikų apsidulkinimui. Be to, drėgnesnis oras aplink augalus sumažina lapų vystymąsi, leidžia jiems lengviau ištverti kaitrą ir sumažina staigių temperatūros svyravimų poveikį.

Šis paprastas sprendimas parodo, kad gausus derlius dažnai susideda iš daugybės mažų, bet apgalvotų žingsnių. Užuot išmetę ar atidavę senus dangtelius į metalų supirkimą, suteikite jiems naują paskirtį šiltnamyje. Augalai jums „atsidėkos“ sultingais, stambiais vaisiais ir sveika išvaizda, o dirva aplink juos nebeperdžius taip greitai net ir karščiausiomis vasaros dienomis.

Jei balkone vyrauja žema ar net minusinė temperatūra, vien kartoninės dėžės nepakaks. Tokiu atveju ją verta papildomai apšiltinti ir paversti sandariu, šilumą sulaikančiu indu. Tai padės apsaugoti daržoves nuo staigių temperatūros svyravimų.

Didelės siuntinių dėžės vidų išklokite putplasčiu arba burbuline plėvele. Ant dugno supilkite sauso smėlio arba pjuvenų sluoksnį, kuris padės sugerti drėgmės perteklių. Daržoves dėkite eilėmis taip, kad jos nesiliestų tarpusavyje.

Kiekvieną sluoksnį gausiai užberkite pjuvenomis, kad būtų sumažinta puvinio rizika. Viršų uždenkite kartonu, o papildomai apšiltinkite sena striuke, megztiniu ar antklode. Toks kelių sluoksnių „pyragas“ patikimai saugos derlių net esant didesniems šalčiams.

Kitas būdas – laikymas sandariuose maišeliuose, kuris ypač tinka morkoms ir burokėliams. Nuplautas ir gerai nusausintas daržoves suskirstykite nedidelėmis porcijomis. Jas sudėkite į tvirtus polietileninius maišelius.

Iš maišelių išspauskite kuo daugiau oro ir sandariai užriškite, kad susidarytų beveik vakuuminė aplinka. Paruoštus maišelius sudėkite į didelę kartoninę dėžę. Sumažinus oro kiekį, daržovės ilgiau išlieka tvirtos ir sultingos.

Svarbu dėžių nestatyti tiesiai ant šaltų betoninių grindų. Po jomis patieskite putplasčio lakštą arba medinę lentą, kad apsaugotumėte nuo šalčio. Toks paprastas sprendimas gali ženkliai pagerinti laikymo sąlygas.

Laikykitės pagrindinės taisyklės – sandėliuokite tik švarias, sausas ir nepažeistas daržoves. Pašalinkite pažeistas vietas ir nupjaukite viršūnėles, kad šakniavaisiai nepradėtų dygti ar greičiau gesti. Tinkamai paruoštos daržovės balkone gali išsilaikyti kelis mėnesius.

Kartoninės siuntinių dėžės yra nebrangi ir praktiška alternatyva rūsiui. Pasitelkus šiuos paprastus metodus, net ir miesto bute galima sėkmingai išsaugoti dalį derliaus per visą žiemą.

Net ir pačios tvirčiausios plieninės durys gali leisti šaltį, jeigu tarp varčios ir staktos likęs bent milimetrinis plyšys. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad teks kviesti meistrą arba keisti visą konstrukciją, tačiau iš tiesų problemą išsprendžia vienas gudrus sprendimas.

Kaip apšiltinti įėjimo duris ir atsikratyti skersvėjų?

Visa paslaptis – teisingai sumontuotas saviklijuojamas gumos sandariklis. Toks sprendimas kainuoja labai nedaug, palyginus su sąskaitomis už šildymą, o efektas juntamas iš karto. Svarbiausia – žinoti kelis niuansus, kad guma nenusiluptų po savaitės ir iš tikrųjų sulaikytų šilumą. Prieš vykstant į parduotuvę, verta atlikti vieną paprastą veiksmą, kad nenusipirktumėte per storą arba per ploną sandariklį.

Paimkite gabalėlį įprasto vaikiško plastilino, įvyniokite jį į plėvelę ir padėkite ant durų staktos toje vietoje, kur didžiausias plyšys. Uždarykite duris, po to vėl jas atidarykite. Plastilinas susispaus ir parodys jums idealią būsimo sandariklio storį. Būtent į šį matmenį ir reikėtų orientuotis renkantis juostą.

Toliau svarbiausia – tinkamai priklijuoti sandariklį. Paviršių būtina labai gerai nuriebalinti, tam tiks spiritas arba rankų antiseptikas. Stakta turi būti visiškai sausa ir švari.

Ant pačios sandarinimo juostos jokiu būdu nenuklijuokite visos apsauginės plėvelės iš karto. Nuplėškite ją po 10–15 centimetrų ir palaipsniui prispauskite gumą prie staktos. Sandariklio netempkite – jis turi gulėti laisvai, kad durims užsidarant guma galėtų elastingai susispausti ir patikimai užpildyti plyšį.

Laikantis šių paprastų žingsnių, net ir esant –15 °C šalčiui, pro durų apačią ir šonus nebetrauks, šiluma liks namuose, o sąskaitos už šildymą pastebimai sumažės.

Kyla natūralus klausimas – kiek dar tai tęsis ir kodėl žmonės patiki skambinančiaisiais, kurie net nekalba lietuviškai, bet prisistato oficialių institucijų atstovais?

Dešimtys tūkstančių eurų per vieną skambutį

Pirmadienį apie 13 valandą Vilniuje 1937 metais gimęs vyras, būdamas namuose, sulaukė nepažįstamų asmenų skambučio. Jie kalbėjo rusų kalba, prisistatė energetikos paslaugų bendrovės ir banko darbuotojais. Apgaulės būdu iš jo išviliota 39 495 eurai, kuriuos vyras perdavė atvykusiai nepažįstamai moteriai.

Tai, deja, ne pavienis incidentas. Šeštadienį 1943 metais gimusi moteris pranešė, kad vasario 2 dieną iš jos apgaule išviliota 8,6 tūkst. eurų. 1954 metais gimusi moteris nurodė, kad vasario 13 dieną neteko 8,7 tūkst. eurų.

Tą pačią dieną 1942 metais gimęs vyras pranešė, jog vasario 12 dieną apie 18 valandą 36 minutės Vilniaus rajone jam paskambino rusakalbiai asmenys, prisistatę elektros tiekimo įmonės darbuotojais ir policijos pareigūnais. Iš jo išviliota 34,1 tūkst. eurų vertės pinigų ir aukso.

Kodėl rusų kalba netampa įspėjimu?

Dalis visuomenės stebisi, kaip galima patikėti, kai Lietuvoje oficialūs asmenys kalba ne lietuviškai? Tačiau realybė sudėtingesnė.

Didžioji dalis nukentėjusiųjų yra vyresnio amžiaus žmonės, gimę 1937, 1942 ar 1943 metais. Tai karta, kuriai rusų kalba dažnai yra pažįstama ir suprantama. Skambutis rusų kalba jiems nebūtinai atrodo įtartinas, ypač jei kalbėtojas prisistato institucijos darbuotoju.

Be to, sukčiai sąmoningai kuria skubos ir baimės atmosferą. Žmogui sakoma, kad jo sąskaitoje aptikti įtartini pervedimai, kad gresia finansiniai nuostoliai ar tyrimas. Spaudimas priimti sprendimą čia ir dabar užgožia kritinį mąstymą.

Psichologija stipresnė už logiką

Sukčiai pasitelkia ne tik melagingą tapatybę, bet ir psichologinius metodus. Autoriteto efektas, kai žmogus tiki tariamu banko ar policijos atstovu, veikia ypač stipriai. Ypač vyresniame amžiuje, kai institucijomis pasitikima labiau nei nepažįstamais asmenimis.

Prie to prisideda ir vienišumas. Daugelis senjorų gyvena vieni, neturi galimybės greitai pasitarti su artimaisiais. Skambutis gali būti pirmas ir vienintelis informacijos šaltinis, o sukčiai siekia, kad taip ir liktų.

Galiausiai, dalis žmonių vis dar mano, kad „jei skambina ir žino mano vardą ar adresą, vadinasi, tikra“. Tačiau šiais laikais asmeniniai duomenys gali būti lengvai prieinami iš įvairių nutekintų duomenų bazių ar viešų šaltinių.

Kiek dar tai tęsis?

Kol ši schema bus pelninga, ji nesibaigs. Vien per kelias savaites užfiksuota daugiau nei 90 tūkst. eurų žala. Net jei dalis atvejų išaiškinami, pinigai dažnai jau būna perduoti ir išgryninti.

Sukčiai skambina šimtams žmonių, žinodami, kad pakanka kelių sėkmingų atvejų. Rizika jiems – palyginti maža, o galimas „uždarbis“ – didelis.

Kaip apsisaugoti?

Policija primena aiškiai: nei bankai, nei energetikos įmonės, nei policijos pareigūnai neprašo perduoti grynųjų pinigų ar aukso atvykusiems asmenims. Jokios „slaptos operacijos“ ar „pinigų patikros“ namuose nevykdomos.

Gavus tokį skambutį būtina nutraukti pokalbį ir pačiam paskambinti oficialiu institucijos numeriu, kuris nurodytas jos interneto svetainėje ar ant banko kortelės. Jokiu būdu ne tuo numeriu, kurį pateikia skambinantysis.

Artimieji taip pat turėtų nuolat kalbėtis su vyresnio amžiaus šeimos nariais apie tokias schemas. Kartais pakanka paprasto susitarimo – niekada neatiduoti pinigų nepažįstamam žmogui, kad ir kuo jis prisistatytų.

Sukčiavimo atvejai rodo, kad problema išlieka aktuali. Ir kol visuomenė nebus pakankamai budri, o sukčiai – efektyviai stabdomi, tokios istorijos, deja, kartosis.

Pasaulis, kuriame sustojo laikas

Rytą, kai virš Temzės Berkšyre pakyla rūkas, Holm ir Hollyhock salos atrodo lyg iš kito pasaulio. Čia galima pamiršti griežtą Bakingamo rūmų protokolą. Valdo tyla, nendrių šlamesys ir ramybė, kurios XX a. 4-ajame dešimtmetyje įpėdinis į sostą taip troško.

Kaip būsimasis monarchas, Edwardas buvo nuolat po didinamuoju stiklu, tačiau šiose salose netoli Vindzoro jis galėjo būti tiesiog vyras, įsimylėjęs du kartus išsiskyrusią amerikietę. Norėdamas pasiekti mylimąją, jis naudodavosi diskrečiu priėjimu – kukliu liepteliu, jungiančiu abi salas. Būtent tas lieptelis tapo jų izoliacijos nuo pasaulio, nepritariančio šiai meilei, simboliu.

Edwardas ir Wallis čia leisdavo savaitgalius, skaitydavo, ilsėdavosi ir planuodavo bendrą ateitį, kuri anuomet atrodė beveik neįmanoma.

Gyvenimas Temzės saloje

Mažesniojoje saloje – Hollyhock Island – kadaise stovėjo romantiška trobelė pasakišku pavadinimu The Nest (Lizdėlis). Ji buvo pastatyta būtent tam, ką žadėjo jos vardas – būti saugiu prieglobsčiu. Čia Edwardas ir Wallis leisdavo laiką toli nuo fotografų žvilgsnių ir kūrė ateities planus, kuriems karališkasis dvaras nepritarė.

Šiandien šios trobelės šiuolaikiniuose žemėlapiuose jau nebėra – panašu, kad ji nebeatlaikė laiko išbandymų. Tačiau dabar, parduodant abi salas, atsivėrė unikali galimybė žvilgtelėti į pagrindinę vilą kaimyninėje Holm saloje. Kuo ji ypatinga?

Šviesos pripildyti namai. Penkių kambarių namas Holm saloje buvo modernizuotas taip, kad derėtų su jį supančia gamta. Dėl milžiniškų vitrininių langų susidaro įspūdis, lyg upė tekėtų tiesiai per svetainę.

Sodas tarsi iš paveikslo. Maždaug 2,5 akro (daugiau nei 1 hektaro) ploto valda – tai senas miškas. Čia nėra tvarkingai nupjautos angliškos vejos – tai laukinė gamta, kur iki šiol laksto žvėrys ir skraido, pavyzdžiui, upeiviai tulžiai.

Privatus pakrantės ruožas. Daugiau nei 360 metrų nuosavo upės kranto reiškia, kad ramybę pažeisti gali nebent tolumose praplaukiantis laivelis.

Architektūrinis unikalumas ant polių

Gyvenimas vidury veržlios upės reikalauja itin tikslaus inžinerinio sprendimo. Todėl pastatas pastatytas ant polių, o visos gyvenamosios erdvės suprojektuotos pirmajame ir antrajame aukštuose. Pirmąjį lygį sudaro tik dvi garažų patalpos ir strategiškai suplanuota atvira erdvė.

Toks sprendimas leidžia upės vandeniui reguliarų potvynių metu laisvai plūsti po namu ir vėl atslūgti, nepažeidžiant pastato konstrukcijos ar interjero. Nors sodas ir privažiavimo kelias kelias dienas per metus gali atsidurti po vandeniu, tikroji namų širdis išlieka saugi ir sausa aukštai virš upės lygio.

Romantika, pakeitusi istoriją

Būtent šiose salose, ko gero, brendo vienas sunkiausių sprendimų britų istorijoje. 1936 m. Edwardas VIII nusprendė atsisakyti sosto. Jis išsižadėjo karūnos, rūmų ir valdžios tam, kad galėtų gyventi su Wallis. Iš karaliaus jis virto Vindzoro hercogu, o šios salos tapo tyliu jų pergalės paminklu.

Nors ši karališkoji slėptuvė šiandien parduodama už įspūdingą maždaug 3 000 000 svarų sumą, daugeliui ji išlieka visų pirma įkvepiančiu simboliu. Ji primena, kad net ir galingiausiam žmogui pasaulyje kartais tereikia tykios upės, miško lopinėlio ir slapto prieglobsčio savo lemtingai meilei.

Maistinę plėvelę įprasta naudoti ne tik maistui uždengti ar produktams saugoti, bet ir, pavyzdžiui, tešlai ruošti – ją patogu naudoti vietoje plėvelės ar popieriaus, kai reikia iškočioti tešlą, uždengti paruoštus gaminius ar apsaugoti paviršius nuo nešvarumų.

Patyrusios šeimininkės pataria maistinę plėvelę nuolat laikyti šaldiklyje. Taip ji išlieka vėsi ir daug patogesnė naudojimui. Jei iš anksto to nepadarėte, pakanka ritinėlį įdėti į šaldiklį kelioms minutėms, kol atvės.

Šaltas, ledinis oras daro plėvelę gerokai „paklusnesnę“: ją kur kas lengviau atsukti, atplėšti ir užkloti ant indo ar produkto. Atvėsusi plėvelė nebesusiraito į gumulą, mažiau plyšta ir nebeatsiranda varginančio elektrinimosi efekto, kai ji limpa prie rankų ar paviršių.

Kuo ilgiau maistinė plėvelė laikoma šaldiklyje, tuo patogesnė tampa naudojant: ji lengviau formuojasi, gražiau priglunda ir nekelia papildomų rūpesčių. Dėl to darbas virtuvėje tampa greitesnis ir malonesnis.

Taigi, maistinės plėvelės laikymas šaldiklyje – paprastas, bet labai veiksmingas buities triukas. Atvėsusi plėvelė nesusiklijuoja, neplyšta ir neelektrinasi, todėl sutaupote ir laiko, ir nervų. Pabandykite šį būdą jau šiandien ir įsitikinkite jo nauda patys.

Jų tyrimų su pelėmis duomenys leidžia manyti, kad specifiniai centrinės nervų sistemos signalai „padidina fizinę ištvermę ir koordinuoja periferinius medžiagų apykaitos prisitaikymo procesus“.

Eksperimentuose pelės, bėgusios ant bėgimo takelio, pasižymėjo padidėjusiu neuronų aktyvumu ventromedialiniame pagumburyje (VMH). Ši smegenų sritis atsakinga už organizmo energijos sąnaudų ir poreikių pusiausvyrą.

Aktyviausi po fizinio krūvio buvo vadinamieji steroidogeninio faktoriaus 1 (SF1) neuronai. Padidėjęs jų aktyvumas išlikdavo bent valandą po to, kai pelės baigdavo bėgti.

Po trijų savaičių treniruočių – bėgant penkias dienas per savaitę – pelės galėjo bėgti ilgiau ir greičiau, mažiau išsekdamos. Jų SF1 neuronų siunčiami signalai taip pat buvo stipresni nei eksperimento pradžioje.

Ypač svarbu tai, kad blokuojant SF1 neuronų aktyvumą daliai pelių, jų ištvermė negerėjo. Tuo tarpu dirbtinai aktyvinus šiuos neuronus, ištvermės rodikliai pagerėjo.

Visa tai leidžia daryti išvadą, kad SF1 neuronai atlieka itin svarbų vaidmenį reguliuojant organizmo prisitaikymą prie pakartotinio fizinio krūvio ir didinant ištvermės galimybes.

„Kai kilnojame svarmenis, galvojame, kad stipriname tik raumenis“, – sako Pensilvanijos universiteto biologas J. Nicholas Betley. „Pasirodo, kad sportuodami galime stiprinti ir savo smegenis.“

Vis daugėja įrodymų, kad fizinis krūvis daro kur kas platesnį poveikį nei vien tik raumenų stiprinimas ar riebalų deginimas. Trumpi, bet reguliarūs fizinio aktyvumo epizodai gali gerinti smegenų veiklą ir netgi padaryti, kad centrinė nervų sistema atrodytų „jaunesnė“.

Dažnai smegenų pokyčiai dėl fizinio krūvio nagrinėjami atskirai nuo poveikio kūnui, tačiau iš tiesų šių procesų atskirti taip paprasta nėra.

Naujas Betley ir jo kolegų tyrimas papildo vis stiprėjančią idėją, kad fizinis krūvis yra tiltas tarp kūno ir smegenų ir gali būti galinga priemonė gydant psichikos sveikatos sutrikimus, tokius kaip depresija.

„Daugybė žmonių sako, kad po fizinio krūvio jaučiasi aštresnio proto, jų mąstymas tampa aiškesnis“, – teigia Betley. „Todėl norėjome suprasti, kas vyksta smegenyse po fizinio krūvio ir kaip šie pokyčiai veikia bendrą sporto naudą.“

VMH neuronai smegenyse yra žinomi kaip integruojantys iš kūno gaunamą informaciją, pavyzdžiui, apie insulino ar gliukozės lygį, ir pagal tai reguliuojantys energijos sąnaudas. Be šių neuronų pelės nepajėgia tinkamai panaudoti energijos atsargų ar pertvarkyti savo griaučių ir raumenų sistemos fizinio krūvio metu.

Po pakartotinio fizinio krūvio VMH neuronai pelių smegenyse pasižymėjo beveik dvigubai didesniu dendritinių spygliukų tankiu. Šios pirštą primenančios išaugos leidžia neuronams gauti daugiau signalų iš kitų smegenų ląstelių. Tikėtina, kad kuo daugiau informacijos jos gauna, tuo veiksmingiau gali valdyti organizmo energijos balansą.

Dabar būtini tolesni tyrimai su žmonėmis, siekiant išsiaiškinti, ar mūsų rūšies VMH neuronai po fizinio krūvio kinta panašiai.

Ar bręsta nauja geopolitinė įtampa, kuri gali turėti įtakos ir mažesnėms valstybėms, tarp jų – Lietuvai?

Trumpo sprendimas – netrukus

Kalbėdamas žurnalistams prezidentiniame lėktuve „Air Force One“, D. Trumpas teigė turėjęs „gerą pokalbį“ su Kinijos vadovu Xi Jinpingu. Pasak jo, sprendimas dėl papildomų ginklų tiekimo Taivanui bus priimtas „gana greitai“.

Šis klausimas ypač jautrus, nes prieš mažiau nei dvi savaites Xi Jinpingas paragino Vašingtoną būti atsargų. Vasario 4 dieną jis pabrėžė „abipusės pagarbos“ principą ir įspėjo Jungtines Valstijas dėl ginklų pardavimo Taivanui.

Kinijos lyderio žodžiais, Taivano tema yra svarbiausia Kinijos ir JAV santykiuose. Pekinas demokratiškai valdomą salą laiko separatistine provincija ir neatmeta galimybės ją suvienyti jėga.

Karinis spaudimas aplink salą

JAV oficialiai nepripažįsta Taivano kaip nepriklausomos valstybės, tačiau yra pagrindinis jo karinis rėmėjas. Gruodį Vašingtonas paskelbė apie 11 mlrd. dolerių, tai yra 9,33 mlrd. eurų, vertės ginklų sutartį su Taivanu.

Netrukus po šio sprendimo Kinijos pajėgos surengė plataus masto manevrus aplink salą. Juose dalyvavo dešimtys lėktuvų ir karinių laivų, buvo imituojama svarbių Taivano uostų blokada.

Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi Miuncheno saugumo konferencijoje taip pat įspėjo Vašingtoną dėl „intrigų“ Taivano klausimu. Jo teigimu, tokie veiksmai gali sukelti tiesioginę konfrontaciją.

Lietuvos dilema

Šiame kontekste Lietuva atsiduria sudėtingoje situacijoje. Pastaraisiais metais Vilnius demonstravo aiškų politinį palaikymą Taivanui, o tai išprovokavo įtampą su Pekinu.

Tačiau naujoji Lietuvos valdžia, panašu, bando žengti žingsnį atgal – kalbama apie santykių su Kinija stabilizavimą ir pragmatiškesnį dialogą. Kol kas tai labiau retoriniai signalai nei esminiai sprendimai, tačiau kryptis aiški.

Jeigu D. Trumpas nuspręstų didinti ginklų tiekimą Taivanui, o Pekinas atsakytų dar aktyvesnėmis karinėmis demonstracijomis, geopolitinė įtampa neišvengiamai augtų. Tokiu atveju spaudimas aiškiai apsibrėžti poziciją gali sugrįžti ir Lietuvai.

Ar bręsta naujas konfliktas?

Kol kas kalbama apie sprendimus, kurie dar nepriimti. Tačiau pati dinamika rodo, kad Taivano klausimas išlieka viena jautriausių pasaulio politikos temų.

Planuojamas D. Trumpo ir Xi Jinpingo susitikimas balandį gali tapti svarbiu momentu. Jeigu nepavyks rasti kompromiso dėl ginklų tiekimo ar saugumo garantijų, įtampa gali dar labiau išaugti.

Mažesnėms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, tai reiškia sudėtingą balansavimą tarp vertybinės užsienio politikos ir ekonominių interesų. Klausimas, ar pavyks išvengti naujos eskalacijos, priklausys nuo sprendimų Vašingtone ir Pekine. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad Taivano tema iš tarptautinės darbotvarkės niekur nesitraukia.

Cubic Kilometre Neutrino Telescope (KM3NeT) – Kubinio kilometro neutrinų teleskopas – užfiksavo šį nepaprastai energingą neutriną iš savo stebėjimo vietos Viduržemio jūros dugne. Dalelės energija siekė apie 220 PeV, tad ji buvo galingesnė už bet kokią dalelę, kurią esame sugebėję sukurti galingiausiame pasaulyje dalelių greitintuve – Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų žiede.

Saulė nuolat skleidžia neutrinų srautą, vadinamą saulės neutrinų srautu, tačiau šios dalelės yra palyginti mažos energijos.

KM3-230213A – taip pavadintas apie 100 PeV energijos neutrinų įvykis – visiškai nustelbia tipišką saulės neutriną. Šis įvykis buvo maždaug milijardą kartų energingesnis už vidutinį saulės neutriną.

Astro fizikoje nėra daug reiškinių, galinčių taip „įkrauti“ neutriną. Iš tiesų, joks gerai suprantamas objektas ar procesas šiuo metu negali iki galo paaiškinti tokio įvykio.

Mokslininkai svarsto kelias galimas kilmės versijas: pulsarų varomus optinius tranzientus, gama spindulių žybsnius, tamsiosios medžiagos skilimą, aktyvius galaktikų branduolius, juodųjų skylių susiliejimus ir įvairius scenarijus, susijusius su pirminėmis juodosiomis skylėmis.

Naujas tyrimas, publikuotas žurnale Physical Review Letters, siūlo dar vieną paaiškinimą, taip pat paremtą pirminėmis juodosiomis skylėmis. Straipsnis vadinasi „Explaining the PeV neutrino fluxes at KM3NeT and IceCube with quasiextremal primordial black holes“ („PeV energijos neutrinų srautų KM3NeT ir IceCube paaiškinimas kvazieksremaliomis pirminėmis juodosiomis skylėmis“). Pagrindinis darbo autorius – Michaelas Bakeris, Masačusetso universiteto Amherste (UMass Amherst) fizikos docentas.

„KM3NeT eksperimente neseniai užfiksuotas neutrinų signalas, kurio energija siekia apie 100 PeV, o IceCube detektorius užregistravo penkis neutrinus, kurių energija viršija 1 PeV“, – rašo autoriai. – „Kadangi nėra žinomų astrofizinių šaltinių, galinčių tai paaiškinti, šiuos itin energingus neutrinus galėjo pagaminti sprogstančios pirminės juodosios skylės.“

Pirminės juodosios skylės (PBH) yra hipotetiniai objektai. Skirtingai nei žvaigždinės masės juodosios skylės, kurioms susidaryti reikia masyvios žvaigždės žlugimo, PBH, remiantis teorija, galėjo susiformuoti iš karto po Didžiojo sprogimo iš labai tankių subatominių medžiagos gumulėlių, kai Visatos fizikinės sąlygos buvo visiškai kitokios nei dabar.

PBH yra gerokai mažesnės už žvaigždines juodąsias skyles, bet išlieka neįtikėtinai tankios. Joms vis dar galioja sena taisyklė: „Iš juodosios skylės negali pabėgti niekas, net šviesa.“ Tačiau PBH turi ir kitą bendrą savybę su „įprastomis“ juodosiomis skylėmis – vadinamąją Hokingo spinduliuotę.

Stepheną Hawkingą įkvėpusi Hokingo spinduliuotės (HR) idėja teigia, kad juodosios skylės ilgainiui netenka masės, nes jų įvykių horizonte generuojamos dalelės išneša energiją. Jei skylė neįsiurbia pakankamai naujos medžiagos, teoriškai ji turėtų „išgaruoti“.

Deja, dauguma juodųjų skylių atveju HR yra tokia silpna, kad jos neįmanoma užfiksuoti net pačiais jautriausiais mūsų teleskopais. Žvaigždinės masės juodosioms skylėms ši spinduliuotė praktiškai nedetektuojama, tačiau daug lengvesnių PBH atveju situacija gali būti kitokia.

„Kuo juodoji skylė lengvesnė, tuo ji turėtų būti karštesnė ir sklisti daugiau dalelių“, – aiškina vienas tyrimo bendraautorių, UMass Amherst fizikos docentas Andrea Thamm.

„Garavimo metu PBH vis lengvėja, dėl to dar labiau įkaista ir pradeda spinduliuoti dar daugiau dalelių. Šis procesas tampa tarsi grandininis, kol viskas baigiasi sprogimu. Būtent tokią Hokingo spinduliuotę mūsų teleskopai potencialiai gali užfiksuoti.“

Garavimo procesui spartėjant, PBH galiausiai patiria paskutinį, itin smarkų sprogimo etapą. Per paskutinę savo egzistavimo sekundę tokia skylė tampa ypač karšta ir „sprogsta“ išgaruodama. Manoma, kad šis finalinis etapas gali išspinduliuoti ypač didelės energijos neutrinus, tokius kaip KM3-230213A.

Skaičiavimai rodo, kad tokie PBH sprogimai galėtų įvykti maždaug kartą per dešimtmetį, ir jų metu susidarytų gausybė subatominių dalelių. Tai ne tik žinomos dalelės – elektronai ar kvarkai, bet ir hipotetinės, dar neaptiktos dalelės, taip pat galbūt visiškai nauji, mums kol kas nežinomi dalelių tipai.

Tyrėjų komanda svarsto, kad KM3-230213A gali būti pirmasis realus PBH išgaravimo įrodymas. Tačiau čia iškyla problema: IceCube neutrinų observatorija šio įvykio neužfiksavo ir apskritai dar niekada nėra stebėjusi neutrinų, prilygstančių KM3-230213A energijai.

Jei PBH sprogimo įvykis įvyksta maždaug kartą per dešimt metų, kodėl IceCube dar nėra užfiksavęs bent vieno tokių neutrinų? IceCube stebėjimus vykdo jau apie 20 metų.

Mokslininkai teigia, kad sprendimo raktas gali būti ne įprastos, o neįprastos savybės PBH.

„Manome, kad PBH, turinčios vadinamąjį „tamsųjį krūvį“ – mes jas vadiname kvazieksremaliomis PBH – yra trūkstamoji grandis“, – aiškina tyrimo bendraautorius, UMass Amherst fizikos postdoktorantas Joaquimas Iguaz Juanas.

Tyrėjų manymu, PBH su tamsiuoju krūviu – tai tarsi labai masyvi, hipotetinė elektrono versija, vadinamoji „tamsioji elektrono“ dalelė. Tokios PBH didžiąją savo egzistavimo dalį praleidžia kvazieksremalioje būsenoje, kai skylė yra beveik pasiekusi maksimalų įmanomą krūvio ir masės santykį.

IceCube ir KM3NeT detektoriai sukalibruoti skirtingoms energijoms. IceCube jautrumo riba – apie 10 PeV, todėl jis fiziškai negali užregistruoti tokių aukštos energijos neutrinų, kaip KM3-230213A. Ši detektoriaus riba paaiškina, kodėl IceCube šio įvykio „nematė“.

Bakerio teigimu, papildomas modelio sudėtingumas, įtraukiant tamsųjį krūvį turinčias PBH, iš tikrųjų sustiprina šio paaiškinimo patikimumą.

„Mūsų tamsiojo krūvio modelis yra sudėtingesnis, tačiau dėl to jis gali būti artimesnis realybei“, – sako Bakeris. – „Įspūdinga matyti, kad šis modelis leidžia paaiškinti reiškinį, kuris kitu atveju atrodytų visiškai nepaaiškinamas.“

Tačiau vien tik soda nepadės, jei šaldytuve tvyro visiškas chaosas. Visų pirma verta atkreipti dėmesį į temperatūrą – ji neturėtų būti aukštesnė nei +5 °C. Kai temperatūra didesnė, bakterijos ima sparčiai daugintis, produktai genda, o kartu atsiranda ir nemalonūs kvapai.

Mūsų nelengvu laikotarpiu geležine taisykle turėtų tapti reguliarus šaldytuvo turinio peržiūrėjimas. Dėl dažnų elektros tiekimo sutrikimų bent kartą per savaitę (o galima ir dažniau) reikėtų išimti visus produktus ir be gailesčio išmesti abejotinos kokybės maistą. Lentynas patartina nuvalyti šiltu muiluotu vandeniu arba vandeniu su soda.

Dar vienas svarbus dalykas – šaldytuve yra vieta, kurią šeimininkės dažnai pamiršta. Tai gumos tarpikliai ant durelių. Tarp šių raukšlių dažnai susikaupia trupiniai, pieno lašeliai ar maisto likučiai, kurie laikui bėgant ima skleisti nemalonų kvapą.

Be to, nešvarumai ant gumos trukdo durelėms sandariai užsiverti. Dėl to šaldytuvas dirba prasčiau, viduje gali kilti temperatūra ir dar greičiau atsiranda nemalonūs kvapai. Dubenėlis su soda, tinkamas temperatūros režimas ir tvarka lentynose – patikimas raktas į gaivų ir neutralų šaldytuvo kvapą.

Plieniniams lygintuvo padams puikiai tinka įprasta valgomoji soda. Sumaišykite 2 valgomus šaukštus sodos su trupučiu vandens, kad gautumėte tirštą košelę, ir užtepkite ją ant vos šilto pado. Minkšta kempinė ir 2–3 minutės lengvo trynimo daro stebuklus: smulkūs sodos kristalai atsargiai nuvalo nešvarumus, nepažeisdami metalo paviršiaus. Svarbu: tefloniniam padui soda netinka!

Jei padas iš nerūdijančio plieno, galite naudoti 9 % actą ir druską. Sudrėkinkite vatos diską actu ir pabarstykite jį druska. Actas suminkština pridegusias vietas, o druska padeda atkurti veidrodinį blizgesį vos per 5 minutes. Šis derinys laikomas vienu veiksmingiausių esant stipriam pridegimui, tačiau nepamirškite gerai išvėdinti patalpos dėl rūgščių garų.

Šiuolaikiniams lygintuvams su keraminiu ar kitu jautresniu padu geriau rinktis švelnesnes priemones. Pavyzdžiui, per pusę perpjauta citrina puikiai pašalina lipnų apnašą ir pridegimus. Nebūtina stipriai trinti – pakanka šiek tiek pavažinėti citrinos puse per šiltą padą. Vėliau pado paviršių nuvalykite drėgna servetėle, kad neliktų sulčių likučių.

Dar viena gera priemonė – 3 % vandenilio peroksidas. Sudrėkinkite vatos diską peroksidu ir švelniai patrinkite tamsias dėmes. Jos „išbąla“ ir pasišalina, nepalikdamos jokių ruožų ar pažeidimų.

Tinkamai parinktos priemonės ir atsargus valymas padeda prikelti seną lygintuvą naujam gyvenimui, išvengiant bereikalingų išlaidų naujam prietaisui ir nepažeidžiant audinių drabužių lyginimo metu.

„Nesirengiame daryti kažkokių kompromisų dėl Kapčiamiesčio (poligono – ELTA) steigimo, bet tikrai padarysime viską, kad žmonėms būtų tos sąlygos tinkamos“, – pabrėžė jis. 

Dvejones dėl planuojamo steigti poligono anksčiau buvo išreiškęs „aušriečių“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, kai kurie „valstiečiai“. 

Savo ruožtu D. Matulionis akcentuoja, jog tiek opozicinių, tiek valdančiųjų partijų gretose palaikymas poligono įstatymo projektui yra, abejonių kyla pavieniams politikams. 

„Yra platus parlamentinių partijų sutarimas pritarti poligono steigimui. Tai galėtų būtų kaip pavyzdys, tam tikras nacionalinis susitarimas tarp valdančiųjų ir opozicijos. Taip, yra tam tikrų Seimo narių, kurie prieštarauja, bet tas prieštaravimas nėra pagrįstas konkrečiais argumentais – galbūt daugiau populistiniais argumentais remiamasi“, – komentavo jis. 

KAM kompensacijos – ypatingai dosnus pasiūlymas

Krašto apsaugos ministerija (KAM) praėjusią savaitę pristatė planuojamas kompensacijas tiems gyventojams, kurių turtas planuojamo steigti poligono teritorijoje bus išperkamas. 

Gyventojai, kurių sodybos patenka į karinio poligono funkciją atliksiančią teritoriją su kovinio šaudymo zona gaus papildomą beveik 52 tūkst. eurų kompensaciją, o mokomojoje teritorijoje – 25 tūkstančių eurų. 

Prezidento patarėjas tokį kompensacijų mechanizmą vadina dosniu. 

„Aš manau, kad tai, ką siūlo KAM, yra ypatingai dosnus pasiūlymas“, – teigė D. Matulionis. 

Kaip anksčiau skelbė KAM, planuojamas Kapčiamiesčio poligonas bus padalintas į dvi funkcines zonas, kurių viena bus skirta manevravimui, o kitoje bus įrengtos kovinio šaudymo šaudyklos.

Pasak ministerijos, maždaug du trečdaliai teritorijos atliks karinio mokymo funkciją ir bus skirti manevravimui, taktinio judėjimo pratyboms bei administraciniams pastatams. Šioje dalyje iš viso yra 77 sodybos. Jų savininkai ar ten įsikūrę verslai galės rinktis – ar pasilikti, ar per 60 mėnesių turtą parduoti valstybei supaprastinta tvarka.

Tuo metu karinio poligono funkciją atliksianti teritorija su kovinio šaudymo zona bus koncentruota vakarinėje poligono dalyje prie Lenkijos sienos. Šioje teritorijoje iš viso yra 13 sodybų. Į šią dalį patenkantis privatus nekilnojamasis turtas bei verslai bus išperkami vadovaujantis įstatymu. Individualias turto ir verslų vertinimo paslaugas atliks nepriklausomi turto vertintojai.

ELTA primena, kad pernai gruodį Valstybės gynimo taryba (VGT) priėmė sprendimą steigti brigados dydžio Kapčiamiesčio poligoną Lazdijų savivaldybėje. Be to, nuspręsta, kad Tauragėje esančio poligono plotas bus dvigubai didinamas, išplečiant jo teritoriją į Jurbarko savivaldybę.

Vis tik dėl tokio valdžios sprendimo kilo vietos bendruomenės pasipiktinimas, vyko protesto akcija.

Brigados dydžio poligoną norima įsteigti siekiant atliepti kariuomenės modernizaciją, augantį šauktinių skaičių, vystomą nacionalinę diviziją ir didėjančias sąjungininkų pajėgas.

Prekybos tinklai tikina, kad įprastos kasos niekur nedingsta, tačiau jų atidarymas priklauso nuo pirkėjų srautų ir konkrečios situacijos parduotuvėje.

Piko metu – viena kasa ir ilga eilė

Vilniečiai dalijasi patirtimis, kad kai kuriose parduotuvėse po darbo valandų, kai pirkėjų srautas didžiausias, iš kelių reguliarių kasų veikia tik viena. Prie jos susidaro eilės, o papildomos kasos neatidaromos net ir padidėjus žmonių skaičiui.

Dalis klientų tai vertina kaip spaudimą rinktis savitarną. Ypač nepatenkinti vyresnio amžiaus žmonės, kuriems savitarnos kasos kelia nepatogumų arba paprasčiausiai nėra priimtinos.

Kai kuriose parduotuvėse, pasak pirkėjų, pasitaiko atvejų, kai neveikia nė viena tradicinė kasa ir visi klientai nukreipiami į savitarną, o salėje dirba tik vienas darbuotojas.

Tinklai: bent viena kasa visada veikia

„Maximos“ atstovas Titas Atraškevičius nurodo, kad visose 241 tinklo parduotuvėse visą darbo laiką turi veikti bent viena įprasta kasa su kasininku. Apie tai parduotuvėse informuoja plakatai ir garsiniai pranešimai.

Jeigu klientas pastebi, kad tradicinė kasa nedirba, jis raginamas kreiptis į personalą ir paprašyti aptarnavimo. Anot atstovo, kiekvienas pirkėjas turi teisę būti aptarnautas įprastoje kasoje.

Panašią poziciją pateikia ir kiti tinklai. „Lidl“ viešųjų ryšių vadovė Lina Skersytė teigia, kad viena įprasta kasa visada yra aktyvi ir paruošta aptarnauti pirkėjus, net jei tuo metu darbuotojas dirba kitoje vietoje. Pakanka informuoti personalą.

Pirkėjų srautai – pagrindinis kriterijus

Prekybos tinklai aiškina, kad kasų skaičius priklauso nuo parduotuvės dydžio ir pirkėjų srauto. „Rimi“ atstovė Luka Lesauskaitė-Remeikė pažymi, kad didžioji dalis klientų renkasi savitarnos kasas, todėl net ir piko metu viena reguliari kasa dažniausiai pakanka.

„Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė nurodo, kad darbuotojai gali būti laikinai ne kasoje, o salėje – pavyzdžiui, padėti prie lentynų ar informacijos stalo. Tačiau esant poreikiui kasa atidaroma.

Įdomu tai, kad kai kuriuose tinkluose pirkėjų pasirinkimas pasiskirsto beveik po lygiai – maždaug pusė renkasi savitarną, pusė – tradicinę kasą. Tačiau jei fizinė kasa veikia tik viena, susidaro situacija, kai pusė klientų turi dalintis vienu aptarnavimo tašku.

Testuojami pagalbos mygtukai

„Iki“ šiuo metu 5 parduotuvėse skirtingose Lietuvos vietose testuoja pagalbos mygtukus prie kasų. Paspaudus mygtuką, darbuotojas kviečiamas atidaryti papildomą įprastą kasą.

„Norfa“ atstovas Darius Ryliškis teigia, kad naujose ar atnaujintose parduotuvėse paprastai lieka po 2 įprastas kasas, o jei viena nedirba dėl mažo srauto, pirkėjas gali kreiptis į administraciją.

Visi pagrindiniai tinklai tvirtina, kad tradicinių kasų skaičiaus mažinti neplanuoja ir parduotuvių tik su savitarna kurti neketina. Pasak jų, tikslas – išlaikyti pasirinkimą visiems klientams, įskaitant tuos, kurie negali ar nenori naudotis savitarnos kasomis.

Tačiau pirkėjų patirtis rodo, kad reali situacija ne visada atitinka deklaruojamus principus. Klausimas, ar viena veikianti kasa iš šešių iš tiesų reiškia laisvą pasirinkimą, lieka atviras.

Dolomito miltai – viena geriausių trąšų, kurią šiuo metu galima panaudoti. Ypač naudinga juos berti ten, kur dirva yra rūgšti. Jei vasarį dolomito miltais tolygiai nubarstysite sniegą, jie palaipsniui nurūgšins žemę, praturtins ją kalciu ir magniu. Tai puiki profilaktinė priemonė nuo svogūnų galvų puvimo ir įvairių šaknų ligų.

Jei norite, kad vasarą jūsų pomidorai, paprikos ar vešlios rožės keltų kaimynų pavydą, verta atkreipti dėmesį į kaulų arba žuvų miltus. Šios organinės priemonės itin gausios fosforo, kuris ypač svarbus stipriai ir sveikai augalų šaknų sistemai formuotis. Ypač dėkingas už tokį tręšimą bus česnakas, kuris jau žiemoja dirvoje – pavasarį pamatysite, koks stambus ir sultingas jis užaugs.

Vis dėlto nereikėtų bet ką ir bet kaip išbarstyti ant sniego. Jei turite perpuvusio mėšlo, komposto ar durpių, jų geriau nemėtyti visame plote – stipresni tirpsmo vandens srautai gali viską nuplauti ir nunešti, pavyzdžiui, pas kaimynus už tvoros. Tokias sunkesnes organines trąšas geriau dėti į iš anksto paruoštas laistymo vagas arba tvarkingai išdėlioti aplink vaismedžių ir krūmų kamienus.

Labai svarbu nepraleisti būtent vasario – to laiko, kai sniego dar gausu, o iki tikrojo pavasarinio atbudimo likus vos kelioms savaitėms. Šiek tiek pastangų dabar – ir vasarą pintinės bus pilnos derliaus be didelio vargo. Linkime kuo derlingiausio sezono!

Patyrę šeimininkai pataria garažo kampuose pastatyti kibirus ar dubenis su keramzitu, silikageliu arba paprastomis anglimis – šios medžiagos gerai sugeria drėgmės perteklių. Maždaug kartą per mėnesį tokį užpildą reikėtų gerai išdžiovinti, ir jis vėl bus tinkamas naudoti. Kai kas naudoja ir pigiausią kačių kraiką ar pjuvenas – tai labai nebrangūs, bet gana veiksmingi sprendimai.

Dar viena paprasta gudrybė – betoninę garažo dangą iškloti kartonu nuo dėžių arba senais guminiais kilimėliais. Taip sumažinamas šaltis nuo grindų, todėl mažėja ir kondensato susidarymo galimybė. Labai svarbu prižiūrėti ir apžiūros duobę, jeigu ją turite – ją būtina nuolat laikyti uždengtą, nes būtent iš ten dažniausiai sklinda didžiausia drėgmė ir šaltis.

Reikėtų nepamiršti pasirūpinti ir pačiu automobiliu. Žiemą ant slenksčių, ratų arkų ir dugno susikaupia daug sniego bei ledo, kurie garaže pradeda tirpti. Esant šalčiui ši vandens košė niekur nedingsta – ji tiesiog lieka ant grindų ir kuria nuolatinę drėgmę.

Todėl verta įprasti prieš įvažiuojant į garažą kuo kruopščiau nukratyti ir nubraukti sniegą nuo automobilio visų pusių, ypač nuo ratų arkų ir slenksčių. Kuo mažiau vandens ir sniego įsivešite į vidų, tuo sausesnis bus oras garaže ir tuo mažesnė tikimybė, kad atsiras kondensatas. Kuo nuosekliau laikysitės šių patarimų, tuo ilgiau ir geresnės būklės išliks ir automobilis, ir visa garaže laikoma įranga.

Tačiau Paukščių Tako „storojo disko“ srityje esanti žvaigždė LHS 1903 rodo visai ką kita.

Tarptautinė astronomų komanda, analizuodama kelių skirtingų teleskopų duomenis, jau buvo aptikusi tris aplink šią raudonąją nykštukę besisukančias planetas. Tokios žvaigždės yra vėsesnės ir blankesnės už mūsų Saulę.

Arčiausiai žvaigždės esanti planeta pasirodė esanti uolinė, o dvi toliau – dujiniai milžinai. Toks išsidėstymas visiškai atitiko įprastas mokslininkų prognozes.

Tačiau įsigilinus į Europos kosmoso agentūros egzoplanetų paieškai skirtos kosminės observatorijos „Cheops“ surinktus duomenis paaiškėjo, kad sistemoje egzistuoja ir ketvirtoji, dar toliau skriejanti planeta – ir ji vėl yra uolinė.

„Tai reiškia, kad turime tarsi išvirkščią sistemą, kurioje planetos išsidėsčiusios tvarka: uolinė–dujinė–dujinė–ir vėl uolinė“, – aiškino tyrimo vadovas Thomasas Wilsonas, naujojo atradimo aprašymo pagrindu tapusio mokslinio straipsnio Science žurnale autorius.

Pasak Jungtinės Karalystės Warwicko universiteto planetų astrofiziko, „uolinės planetos paprastai nesiformuoja taip toli nuo savo žvaigždės“.

Viena planeta po kitos

Vidinėse sistemos srityse planetos tikimasi esančios mažos ir uolinės, nes intensyvus artimos žvaigždės spinduliavimas nušluoja didžiąją dalį dujų jų paviršiuje ir palieka daugiausia kietą branduolį.

Tuo tarpu tolimesnėse, šaltesnėse zonose aplink susiformavusius branduolius gali kauptis storas dujų sluoksnis, iš kurio gimsta dujiniai milžinai.

Susidūrę su tokia keista LHS 1903 planetų sistemos sandara, astronomai mėgino aiškintis, kas galėjo ją suformuoti. Atmetę kelis galimus paaiškinimus, jie pasiūlė alternatyvią scenarijų: kas, jei šioje sistemoje planetos formavosi po vieną, nuosekliai?

Pagal plačiausiai priimtą teoriją, planetos gimsta beveik tuo pačiu metu milžiniškame dujų ir dulkių žiede, vadinamame protoplanetiniu disku. Jame smulkios dulkių dalelės sulimpa, pamažu virsta vis didesniais kūnais, kol galiausiai susiformuoja branduoliai, iš kurių išauga planetos.

Vis dėlto, anot Wilsono, tuo metu, kai ėmė formuotis ketvirtoji, toliau nuo LHS 1903 besisukanti planeta, „sistemoje galėjo jau būti beveik nebelikę dujų“.

„Ir vis dėlto čia matome nedidelį uolinį pasaulį, kuris prieštarauja mūsų lūkesčiams“, – pabrėžė jis. „Panašu, kad tai yra pirmasis įrodymas, jog planeta gali susiformuoti taip vadinamoje dujų stokojančioje aplinkoje.“

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos astronomai jau aptiko daugiau kaip 6 000 planetų už mūsų Saulės sistemos ribų, vadinamų egzoplanetomis. Dauguma jų nustatytos stebint labai nežymius žvaigždės šviesumo pokyčius, kai planeta praskrieja priešais jos diską.

„Istoriškai mūsų planetų formavimosi teorijos buvo grindžiamos tuo, ką matome ir žinome apie savo pačių Saulės sistemą“, – sako Europos kosmoso agentūros mokslininkė, planetinių diskų tyrėja Isabel Rebollido. – „Tačiau, atrandant vis daugiau ir vis įvairesnių egzoplanetų sistemų, mes pradedame iš naujo permąstyti šias teorijas.“

Naktį į antradienį tragedija pasikartojo Širvintose, Ramybės gatvėje – apie 1.50 valandos užgesinus liepsnas name rasti 1954 metais gimusio vyro ir 1965 metais gimusios moters kūnai. Pradėti ikiteisminiai tyrimai mirties priežastims nustatyti.

Gaisrų mastas – skaičiai verčia sunerimti

Praėjęs savaitgalis išsiskyrė ne viena nelaime. Be minėtų atvejų, Trakų rajone žuvo dar du žmonės. Pirminiais duomenimis, nuo metų pradžios Lietuvoje per gaisrus jau žuvo beveik 30 žmonių.

Šiemet šalyje užgesinta daugiau nei 1,5 tūkst. gaisrų. Ugniagesiai pabrėžia, kad maždaug trečdalį jų sukelia krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo bei eksploatavimo pažeidimai ar gedimai.

Kitos dažnos priežastys – elektros instaliacijos gedimai, neatsargus elgesys su ugnimi, rūkymas patalpose. Tačiau labai dažnai tragedijos mastą lemia ne tik gaisro kilimo priežastis, bet ir tai, ar namuose buvo įrengtas dūmų detektorius.

Dūmų detektorius – gyvybę gelbstintis prietaisas

Dūmų detektorius gali tapti skirtumu tarp išsigelbėjimo ir tragedijos. Ugnis plinta greitai, tačiau dar greičiau pavojų kelia dūmai. Žmogus gali prarasti sąmonę dar nespėjęs suprasti, kad namuose kilo gaisras.

Detektorius sureaguoja į dūmus ir garsiniu signalu perspėja apie pavojų. Naktį, kai žmonės miega, tai gali būti vienintelis signalas, leidžiantis laiku pabusti ir išeiti iš degančio pastato.

Svarbu, kad detektorius būtų įrengtas kiekviename būste, geriausia – kiekviename aukšte ir miegamųjų zonoje. Būtina reguliariai tikrinti baterijas ir įsitikinti, kad prietaisas veikia.

Kaip sumažinti gaisro riziką?

Ugniagesiai rekomenduoja reguliariai valyti ir tikrinti krosnis, židinius bei dūmtraukius. Netinkamai įrengti ar prižiūrimi šildymo įrenginiai išlieka viena dažniausių gaisrų priežasčių.

Taip pat svarbu neperkrauti elektros lizdų, nenaudoti pažeistų laidų, išjungti elektros prietaisus prieš išeinant iš namų ar einant miegoti. Rūkyti patalpose, ypač lovoje ar apsvaigus, yra itin pavojinga.

Namų ūkyje verta turėti gesintuvą ir žinoti, kaip juo naudotis. Net nedidelis gaisras gali būti suvaldytas per pirmąsias minutes, jei reaguojama greitai ir tinkamai.

Ką daryti kilus gaisrui?

Pajutus dūmų kvapą ar išgirdus detektoriaus signalą, svarbiausia – nedelsti. Reikia nedelsiant palikti patalpas, uždaryti duris, kad ugnis plėstųsi lėčiau, ir skambinti skubios pagalbos numeriu 112.

Jeigu patalpose daug dūmų, judėti reikia pasilenkus arba šliaužti – arčiau grindų oras būna švaresnis. Jokiu būdu negalima grįžti į degantį pastatą pasiimti daiktų.

Jei išėjimas užblokuotas, reikia užsidaryti kambaryje, užkimšti durų plyšius drėgnais audiniais ir laukti pagalbos, signalizuojant per langą. Svarbiausia – išlikti kuo ramiau ir veikti greitai.

Prevencija yra kiekvieno atsakomybė

Gaisrai dažnai prasideda nuo smulkmenų, tačiau pasekmės gali būti tragiškos. Beveik 30 žuvusiųjų nuo metų pradžios – tai ne tik statistika, o realūs žmonės ir šeimos.

Dūmų detektorius, tvarkinga šildymo sistema, atsargus elgesys su elektra ir ugnimi – paprasti, bet gyvybiškai svarbūs sprendimai. Ugnis nepalieka daug laiko apsispręsti, todėl pasiruošti reikia iš anksto.

Kiekvienas namų ūkis turėtų įsivertinti, ar padarė viską, kad nelaimės atveju turėtų bent kelias papildomas minutes išsigelbėti. Kartais būtent tiek ir tereikia, kad tragedija nevirstų skaudžia statistika.

„Šis demonstracinis bandymas parodo, kiek pažengė mūsų galimybės, ir išplečia būdus, kaip tyrinėsime kitus pasaulius“, – sakė NASA administratorius Jaredas Isaacmanas.

„Tokios autonominės technologijos gali padėti misijoms veikti efektyviau, lanksčiau reaguoti į sudėtingą reljefą ir padidinti mokslinių duomenų grąžą, kai atstumas nuo Žemės vis didėja. Tai puikus pavyzdys, kaip komandos atsakingai ir apgalvotai taiko naujas technologijas realiuose skrydžiuose.“

Marsas yra labai toli – signalui iš Žemės iki Marso ir atgal prireikia apie 25 minučių. Tai reiškia, kad vienokiu ar kitokiu būdu roveriai bent trumpais periodais vis tiek priversti veikti savarankiškai.

Šis delsos faktorius lemia ir maršrutų planavimą. Roverių „vairuotojai“ Žemėje analizuoja iš Marso gautas nuotraukas bei reljefo duomenis ir sudaro judėjimo planą iš atskirų taškų, kurie paprastai būna ne toliau kaip 100 metrų vienas nuo kito.

Parengtas važiavimo planas perduodamas NASA Giliosios kosmoso tinklui (DSN), iš ten jis siunčiamas vienam iš Marso palydovų, kurie savo ruožtu perduoda duomenis „Perseverance“ roveriui.

Šio bandymo metu DI analizavo orbitines Marso nuotraukas, gautas iš Mars Reconnaissance Orbiter palydovo HiRISE kameros, taip pat skaitmeninius reljefo modelius. Dirbtinio intelekto sistema, sukurta remiantis „Anthropic Claude“ DI pagrindu, atpažino pavojingas vietas – smėlio „spąstus“, riedulių laukus, atviros uolienos plotus ir uolų iškyšas. Tuomet ji sudarė saugesnį maršrutą iš atskirų taškų, aplenkiančių šiuos pavojus.

Vėliau vairavimą perėmė paties roverio autonominio navigavimo sistema. „Perseverance“ turi gerokai daugiau savarankiškumo nei jo pirmtakai – jis geba apdoroti vaizdus ir vykdyti važiavimo planą tuo pačiu metu, kai juda.

Prieš perduodant DI sugeneruotus maršruto taškus pačiam roveriui, buvo atliktas dar vienas svarbus žingsnis. NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (JPL) yra „Perseverance“ dvynys – „Vehicle System Test Bed“ (VSTB) bandymų roveris Marso kiemo poligone.

Tai – inžinerinis modelis, leidžiantis komandai Žemėje iš anksto išbandyti sprendimus ir parengti procedūras realioms situacijoms. Tokie inžineriniai modeliai dažni Marso misijose – JPL turi analogišką roverį ir „Curiosity“ misijai.

„Pagrindiniai generatyvinio DI principai rodo didelį potencialą supaprastinti tris svarbiausius autonominio navigavimo kosmose ramščius: suvokimą (akmenų, keterų ir kitų kliūčių atpažinimą), lokalizaciją (tikslios padėties nustatymą) ir planavimą bei valdymą (saugiausio kelio parinkimą ir vykdymą)“, – aiškino JPL kosminės robotikos specialistė ir „Perseverance“ inžinierė Vandi Verma.

„Judame link dienos, kai generatyvinis DI ir kiti išmanūs įrankiai padės mūsų paviršiaus roveriams savarankiškai įveikti kilometrų ilgio atstumus, mažindami operatorių darbo krūvį ir automatiškai išrūšiuodami milžiniškus roverių nuotraukų kiekius, kad pažymėtų įdomiausius paviršiaus objektus mūsų mokslininkams.“

Dirbtinis intelektas sparčiai tampa kasdienybės dalimi ir dažnai atsiranda srityse, kur jo nauda ne visuomet akivaizdi. Tačiau šiuo atveju tai nėra NASA bandymas „pavyti madą“ – autonominės navigacijos sistemos buvo kuriamos jau seniai, iš būtinybės. Iš tikrųjų pagrindinis „Perseverance“ judėjimo būdas ir yra jo savarankiška vairavimo sistema.

Vienas iš veiksnių, vis dar ribojančių visiškai autonominį važiavimą, yra netikrumo dėl tikslios roverio padėties augimas laikui bėgant. Kuo ilgiau roveris juda be žmogaus pagalbos, tuo labiau didėja neapibrėžtumas dėl jo vietos Marso paviršiuje.

Sprendimas – periodiškai tiksliai „pernustatyti“ roverio buvimo vietą žemėlapyje. Šiuo metu tai daro žmonės. Tačiau toks procesas užtrunka – reikia pilno ryšio ciklo tarp Žemės ir Marso. Dėl to ribojama, kokį atstumą „Perseverance“ gali įveikti visiškai savarankiškai.

NASA/JPL taip pat kuria būdą, kaip „Perseverance“ galėtų pasinaudoti DI savo padėčiai iš naujo nustatyti. Pagrindinis iššūkis – suderinti orbitines nuotraukas su roverio paviršiaus lygio vaizdais. Labai tikėtina, kad DI bus išmokytas šią užduotį atlikti itin tiksliai.

Akivaizdu, kad dirbtinis intelektas artimiausiais metais atliks vis svarbesnį vaidmenį planetų tyrimuose. Kitas Marso roveris gali būti gerokai kitoks nei dabartiniai – su pažangesnėmis autonominio navigavimo galimybėmis ir kitomis DI funkcijomis. Jau kuriamos koncepcijos, kaip iš roverio paleisti autonomiškų skraidančių dronų spiečius, kurie gerokai išplėstų tyrimų zoną Marse. Tokius spiečius valdytų DI, koordinuodamas jų bendrą veiklą.

DI teikiama nauda nesibaigia vien Marso tyrimais. NASA „Dragonfly“ misija į Saturno palydovą Titaną taip pat plačiai remsis dirbtiniu intelektu – ne tik autonominiam skrydžiui ir navigacijai, bet ir savarankiškam surinktų duomenų atrinkimui bei prioritetų nustatymui.

„Įsivaizduokite išmaniąsias sistemas ne tik Žemėje esančiuose valdymo centruose, bet ir pačiame „pakraštyje“ – roveriuose, sraigtasparniuose, dronuose bei kituose paviršiaus elementuose. Sistemos, apmokytos pagal sukauptas mūsų inžinierių, mokslininkų ir astronautų žinias“, – sakė JPL Tyrimų sistemų biuro vadovas Mattas Wallace’as.

„Tai yra iš tiesų žaidimo taisykles keičianti technologija, kurios mums reikia, kad sukurtume infrastruktūrą ir sistemas nuolatinei žmonių buveinei Mėnulyje ir vėliau nuvestume JAV į Marsą ir dar toliau.“

Šis būdas veikia todėl, kad druska sugeria perteklinę drėgmę, o būtent ji dažnai ir lemia, kad bulvių krakmolas prilimpa prie dugno. Druska tarsi sukuria apsauginį sluoksnį, dėl kurio bulvių riekelės lengvai slysta keptuvės paviršiumi, nelimpa ir nesuyra.

Rezultatas tikrai džiugina: kiekviena bulvės riekelė išlieka vientisa, nesubyra vos tik pamėginus ją apversti. Svarbiausia – susidaro ta svajonių traški plutelė, kuri tampa gražiai auksinė. Galėsite ramiai maišyti patiekalą nebijodami sugadinti jo išvaizdos, o pačios bulvės viduje išliks minkštos ir švelnios.

Vis dėlto nepamirškite skonio balanso: druska, kurią užberiate kepimo pradžioje, jau suteikia nemažai sūrumo. Likus maždaug 5 minutėms iki kepimo pabaigos, paragaukite bulvių ir, jei reikia, dar šiek tiek pasūdykite pagal savo skonį.

Šis triukas tinka įvairioms keptuvėms – ketaus, su nepridegančia danga ar senoms aliuminėms. Svarbiausia – keptuvę gerai įkaitinti ir nepersistengti su druska. Taip bulves iškepsite greitai, skaniai ir be bereikalingo vargo.

Sodinant bulves, į vageles arba duobutes pirmiausia sudėkite šias kartono juosteles, o tik tuomet dėkite sėklinę bulvę ir užberkite žeme. Kartonas yra organinė medžiaga, todėl laikui bėgant jis visiškai perpuva.

Pūdami kartono likučiai tampa maistu sliekams, kurie iš viso sklypo sutraukiami į šią „puotą“. Sliekai purena žemę aplink bulves gerokai veiksmingiau, negu tai įstengtumėte padaryti kastuvu ar kapliu. Taip dirva tampa puresnė, geriau praleidžia orą ir drėgmę.

Be to, toks kartono sluoksnis veikia kaip drėgmę kaupiantis tarpsluoksnis – jis padeda ilgiau išlaikyti vandenį dirvoje ir saugo jaunus daigus nuo perdžiūvimo. Dar viena nauda – kartonas sukuria laikiną barjerą piktžolėms pirmaisiais augimo etapais. Tai reiškia, kad piktžolės ne taip greitai užgožia bulvių daigus, o jums rečiau teks ravėti ir ilgai stovėti susilenkus.

Yra ir ilgalaikių privalumų. Iki sezono pabaigos kartonas visiškai suyra ir virsta kompostu, praturtindamas dirvą anglimi bei pagerindamas jos struktūrą. Tai ypač naudinga sunkiems, molingiems dirvožemiams, kurie linkę sukietėti. Taip vienu metu ir atsikratote nereikalingo šlamšto, ir sukuriate geresnes sąlygas gausiam bulvių derliui.

Daržininkai pastebi, kad taip pasodintos bulvės auga stipresnės, o dirva po kelių metų tampa puresnė ir lengviau dirbama. Tai paprastas ir beveik nieko nekainuojantis būdas pagerinti savo daržo būklę bei išnaudoti senas batų dėžes, užuot jas išmetus.

Vabaliukai ir kandys negali pakęsti eterinių aliejų kvapo ir net nebando lįsti į maišelį ar stiklainį, kuriame guli kvapus lauro lapas, o dar geriau – du ar trys, kad poveikis būtų stipresnis. Galite vieną lapelį įdėti į indo dugną, antrą – į vidurį, o trečią – viršuje. Dėl kepinių ar duonos skonio jaudintis nereikia: miltai taip stipriai neįgeria lauro kvapo, kad jis būtų juntamas gaminiuose, tačiau miltai liks švarūs ir be kenkėjų.

Lauro lapus galima išdėlioti ir spintelių lentynose, kur laikote visas kruopas, cukrų ar makaronus. Taip sukursite savotišką nematomą apsauginį barjerą nuo maistinių kandžių. Tik svarbu nepamiršti kas kelis mėnesius lapelius pakeisti naujais, nes laikui bėgant eteriniai aliejai išgaruoja, kvapas susilpnėja, o vabaliukams daug laiko nereikia, kad įsikurtų jūsų stiklainiuose.

Tai, ko gero, pigiausias ir saugiausias būdas apsaugoti virtuvės atsargas, todėl verta jį išbandyti. Praktika rodo, kad šis „senolių“ triukas veikia itin patikimai. Sėkmės kovojant su kenkėjais!

Tuo metu fronto statistika rodo milžiniškus nuostolius. Tačiau klausimas lieka atviras: ar šis karas iš tiesų naudingas Rusijai, ar vis dėlto ilgainiui tampa našta, galinčia pakirsti patį režimą?

Karas kaip režimo ramstis

G. Kasparovo teigimu, V. Putino sistema šiandien negali egzistuoti be karo. Jo aplinkoje ir Rusijos propagandoje nėra ženklų, rodančių tikrą norą sustabdyti kovos veiksmus. Priešingai, konfliktas nuolat pateikiamas kaip egzistencinė kova su Vakarais.

Pasak opozicionieriaus, net paliaubos Kremliui būtų problema. Sustabdžius aktyvius karo veiksmus, tektų spręsti, ką daryti su maždaug milijonu karių. Dalis jų, anot jo, grįžtų iš fronto traumuoti, priklausomi nuo narkotikų ar įpratę prie smurto, o tai galėtų lemti nusikalstamumo augimą pačioje Rusijoje.

Tokio masto demobilizacija reikštų ir didžiulį socialinį spaudimą – darbo rinkai, regionams, biudžetui. Todėl, G. Kasparovo vertinimu, karas gali būti tęsiamas tol, kol Rusija turės finansinių ir žmogiškųjų resursų.

Derybos ar politinis sandoris?

Pastaraisiais mėnesiais vyko JAV tarpininkaujami pokalbiai dėl galimos taikos. Vis dėlto G. Kasparovas skeptiškai vertina jų perspektyvą. Jo teigimu, tai nebuvo klasikinės taikos derybos, o labiau bandymas sudaryti politinį sandorį tarp atskirų lyderių.

Jeigu karas iš tiesų tapo režimo stabilumo dalimi, net ir formalios derybos gali būti naudojamos kaip taktinis manevras, o ne realus siekis sustabdyti konfliktą.

Milžiniški nuostoliai fronte

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo duomenimis, nuo 2022 metų vasario 24 dienos iki 2026 metų vasario 17 dienos Rusija neteko maždaug 1 255 340 karių. Vien per pastarąsias 24 valandas – dar 890 kariškių, kurie buvo nukauti arba sužeisti.

Per šį laikotarpį sunaikinta 11 678 Rusijos tankai, 24 045 šarvuotosios kovos mašinos, 37 323 artilerijos sistemos, 1 648 reaktyvinės salvinės ugnies sistemos, 1 300 oro gynybos sistemų ir 4 288 kruizinės raketos. 

Taip pat prarasti 435 lėktuvai, 347 sraigtasparniai, 136 073 bepiločiai orlaiviai, 29 laivai, 2 povandeniniai laivai, 78 725 automobiliai ir degalų cisternos bei 4 071 specialiosios technikos vienetas. Pažymima, kad šie duomenys tikslinami.

Tokie skaičiai rodo milžinišką materialinę ir žmogišką kainą. Net jei dalis duomenų gali būti vertinama atsargiai, akivaizdu, kad karo resursai senka.

Ar karas naudingas Rusijai?

Trumpuoju laikotarpiu karas leidžia Kremliui konsoliduoti valdžią. Kritika dažnai prilyginama „išdavystei“, opozicija marginalizuojama, o visuomenė mobilizuojama aplink saugumo naratyvą. Karinė ekonomika suteikia užsakymų pramonei, daliai regionų – darbo vietų.

Tačiau ilgalaikė perspektyva atrodo sudėtingesnė. Tarptautinės sankcijos riboja technologijų importą, finansinius srautus ir investicijas. Žmogiškieji nuostoliai reiškia prarastą darbo jėgą, demografinį spaudimą ir socialinę įtampą.

Be to, priklausomybė nuo karo kaip politinio instrumento reiškia, kad režimas tampa įkaitu pats sau. Sustabdyti konfliktą tampa rizikinga, nes kyla klausimas, kaip paaiškinti aukas ir rezultatus.

Ar karas baigsis?

G. Kasparovo vertinimu, be esminių išorinių ar vidinių pokyčių karo pabaiga mažai tikėtina. Ukraina, anot jo, vis dar turi galimybę pasiekti pergalę, tačiau tam reikalingi palankūs veiksniai, kurie priverstų Rusiją sustabdyti agresiją.

Kol kas karas išlieka centrine Kremliaus politikos ašimi. Ar jis taps režimo išlikimo garantu, ar ilgainiui jo silpnėjimo priežastimi, priklausys nuo daugelio veiksnių – ekonominių, karinių ir politinių.

Akivaizdu viena: konfliktas jau pakeitė regiono saugumo architektūrą ir Rusijos santykį su pasauliu. O klausimas, ar jis baigsis artimiausiu metu, kol kas lieka be aiškaus atsakymo.

Tiesa, politikas atsisakė žurnalistams duoti komentarų. 

„Jokių komentarų“, – žurnalistams sakė jis. 

Anksčiau buvo skelbta, jog praėjusią savaitę parlamentarą STT apklausė kaip specialųjį liudytoją ikiteisminiame tyrime dėl piktnaudžiavimo ir neteisėto praturtėjimo. Kaip praėjusią savaitę Eltai nurodė tarnybos atstovė, šiuo metu atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, renkami ir vertinami duomenys, o įtarimai niekam nėra pareikšti. 

ELTA primena, kad pernai vasarą viešojoje erdvėje pasirodė žurnalistiniai tyrimai apie G. Palucką bei jo praeitį, verslo ryšius bei įtartinus sandorius.

Dar gegužės pabaigoje tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“ bei „Laisvės TV“ pranešė, kad iš dalies premjerui priklausanti įmonė „Garnis“ G. Paluckui jau einant ministro pirmininko pareigas gavo lengvatinę 200 tūkst. eurų paskolą iš nacionalinio plėtros banko ILTE.

Antroji „Sienos“ ir „Laisvės TV“ tyrimo dalis kėlė klausimus dėl iki 2018 m. Vyriausybės vadovo valdytos ežerų dugnų topografijos aplikaciją vysčiusios įmonės „Sagerta“ gautų ir negrąžintų šimtatūkstantinių paskolų iš bendrovės „Uni Trading“, siejamos su verslininku Darijumi Vilčinsku. Be to, skelbta, kad 2012 m. būsimasis premjeras iš verslininko vadovaujamos įmonės įsigijo 223 tūkst. eurų vertės būstą sostinės Verkių regioninio parko teritorijoje. Nors G. Paluckas neigė turėjęs verslo santykių su D. Vilčinsku, pastarasis vėliau „Verslo žinioms“ pripažino investavęs į socialdemokrato bendrovę.

Netrukus pasirodė ir trečiasis tyrimas – „Siena“ ir „Laisvės TV“ išsiaiškino, kad 2012 m. Kipro įmonė G. Paluckui sostinės centre pigiai pardavė butą sklype, kurį suformavo pats politikas, eidamas Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.

Vėliau paaiškėjo, kad G. Paluckas vos prieš keletą savaičių atlygino dar 2012 m. vadinamoje „žiurkių byloje“ priteistą žalą Vilniaus miesto savivaldybei – paskutinius 4,9 tūkst. eurų iš 16,5 tūkst. priteistos sumos politikas sumokėjo šių metų liepos 8 d. 

Apie G. Palucko praeitį skelbė ir kanalo „Redakcija“ žurnalistai. Tyrime pažymėta, kad socialdemokratų lyderis 2009 m. įsigijo žemės sklypą Vilniaus Laurų gatvėje, kuriame, kaip vėliau nutarė teismas, buvo neteisėtai privatizuotas valstybei priklausantis miškas. Be to, sklypas buvo suformuotas žemes sovietmečiu praradusių žmonių nuosavybės atkūrimui, tačiau netrukus pateko į premjero ir Genovaitės Arlauskienės rankas.

Galiausiai, visuomenininkas Andrius Tapinas pranešė, kad premjero G. Palucko brolienės Virginijos Paluckienės bendrovė „Dankora“ gavo europinę paramą, kurios didžiąją dalį išleido perkant iš ministrui pirmininkui dalinai priklausančios įmonės „Garnis“.

Pernai liepą G. Paluckas nusprendė atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų. Rugpjūčio pradžioje atsistatydino ir visa socialdemokrato vadovauta Vyriausybė.

Bendrovė „UNIPARK“ nedelsdama sureagavo į situaciją ir išplatino oficialų įspėjimą, kuriame pabrėžė, jog įmonė tokio pobūdžio žinučių nesiunčia, o klientai raginami būti itin atidūs.

Senas triukas naujame pavidale

Tokio tipo sukčiavimo atvejai pastaruoju metu tampa vis dažnesni. Sukčiai naudoja žinomų įmonių pavadinimus, kad sukurtų pasitikėjimo įspūdį ir paskatintų žmones spausti pateiktas nuorodas. 

Dažniausiai šios nuorodos nukreipia į netikrus puslapius, imituojančius oficialias svetaines, kur vartotojų prašoma suvesti mokėjimo ar asmeninius duomenis.

Šiuo atveju žinutė, atrodanti kaip „UNIPARK“ pranešimas, klaidina klientus nurodydama melagingą skolos sumą už automobilių stovėjimą. Gavėjai raginami nedelsiant ją „padengti“, o spaudžiant pateiktą nuorodą gali būti pavogti jų duomenys ar net įdiegiamos kenkėjiškos programos.

Įmonės atstovai pabrėžia, jog „UNIPARK“ niekada nesiunčia SMS žinučių su tiesioginėmis mokėjimo nuorodomis, o visi atsiskaitymai už paslaugas vyksta tik per oficialų tinklalapį www.unipark.lt arba per „UNIPARK“ mobiliają programėlę.

Ką daryti gavus įtartiną žinutę?

„UNIPARK“ klientams rekomenduojama jokiu būdu nespausti nuorodos, esančios tokioje žinutėje, ir neįvesti jokių asmens ar bankinių duomenų. Patikimiausias sprendimas yra iš karto ištrinti pranešimą. 

Jei kyla abejonių dėl jo tikrumo, visuomet galima tiesiogiai susisiekti su įmonės atstovais el. paštu info@unipark.lt arba per oficialų puslapį.

Įmonė taip pat primena, kad bet kokie bandymai išvilioti duomenis yra nusikalstama veikla, apie kurią būtina informuoti policiją. Tokiais atvejais gyventojai turėtų skambinti bendrosios pagalbos telefonu 112 ir pranešti apie gautas įtartinas žinutes ar puslapius.

Svarbu prisiminti, kad net ir vienas paspaudimas gali tapti brangiai kainuojančia klaida – nusikaltėliai gali gauti prieigą prie banko sąskaitų, elektroninio pašto ar kitų svarbių paskyrų.

Oficialūs kanalai – vienintelė saugi vieta informacijai

„UNIPARK“ akcentuoja, kad visa oficiali informacija apie jų paslaugas, sąskaitas ar stovėjimo mokesčius pateikiama tik per www.unipark.lt ir oficialią mobiliają programėlę. Šiuose kanaluose klientai gali matyti savo mokėjimų istoriją, sąskaitas bei pranešimus apie stovėjimo paslaugas.

Įmonė taip pat ragina visus vairuotojus įprasti tikrinti interneto adresus, nes sukčiai dažnai sukuria fiktyvias svetaines, kurios skiriasi vos viena raide ar simboliu nuo tikros. 

Būtent taip ir nutiko šį kartą - netikras adresas uniparklit.com atrodo panašiai į tikrąjį, tačiau priklauso visai kitai, su „UNIPARK“ nesusijusiai sistemai.

Kibernetinis saugumas – visų atsakomybė

Šis incidentas dar kartą parodė, kad net ir patyrę vartotojai gali tapti apgaulės taikiniais. Sukčiai pasitelkia ne tik technologijas, bet ir psichologiją – skubos jausmą, grasinimus baudomis, oficialų toną. Visa tai sukuria iliuziją, kad reikia veikti čia ir dabar, nepaliekant laiko abejoti.

Todėl „UNIPARK“ kviečia savo klientus išlikti budriems, o visuomenę dalintis informacija su artimaisiais, ypač vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie dažnai tampa pagrindiniais sukčių taikiniais.

Kiekvienas gautas įtartinas pranešimas – tai galimybė prisiminti vieną svarbią taisyklę: nei viena atsakinga įmonė niekada neprašo sumokėti ar suvesti duomenų per SMS žinutes ar neoficialias nuorodas.

Jei kyla bent menkiausia abejonė, ar pranešimas tikras, geriau skirti kelias minutes ir patikrinti informaciją oficialiuose kanaluose. Tokia paprasta atsargumo priemonė gali apsaugoti nuo finansinių nuostolių, duomenų vagystės ir bereikalingo streso.

„UNIPARK“ ragina visus klientus elgtis atsakingai, būti atidiems ir prisiminti – tik oficialus puslapis www.unipark.lt ir el. paštas info@unipark.lt yra patikimi būdai gauti informaciją apie įmonės paslaugas.

Po šio laiko pupeles būtina dar kartą nuplauti švariu vandeniu, vėl užpilti šiltu vandeniu ir palikti per naktį – taip pat, kaip paprastai daroma su džiovintais žirniais. Per šį laiką soda suminkština net labai kietą, „medinę“ pupelių luobelę, tačiau skonio patiekale nebus jaučiama.

Ryte nupilkite vandenį, kuriame pupelės mirko per naktį, užpilkite jas šviežiu šaltu vandeniu ir dėkite virti. Po 15–20 minučių net ir labai sausos, stambios pupelės bus pakankamai išvirusios. Jei vidus dar truputį kietokas, tai nėra problema – barščiuose jos iki galo suminkštės kartu su kitomis daržovėmis.

Po tokio paruošimo pupelės tampa labai švelnios, tačiau neištyžta ir nepraranda formos, todėl patiekalas atrodo estetiškai. Vakare tereikia atlikti šią paprastą paruošiamąją „manipuliaciją“, o kitą dieną pietus paruošite gerokai greičiau nei įprastai.

Ši gudrybė su soda ir užplikymu verdančiu vandeniu ypač praverčia tada, kai norisi tikro naminio barščių su pupelėmis skonio, o laukti kelias valandas nėra galimybių.

Tokiu pat būdu galima lengvai išvalyti ir viryklę bei orkaitę. Jei riebalai taip prisvilo, kad norisi juos gremžti peiliu, atsargiai pradurkite kapsulę ir nedidelį kiekį gelio užtepkite tiesiai ant nešvarių vietų. Palaukite bent 10–15 minučių – per tą laiką riebalai suminkštės, o rudai prilipusios dėmės taps skystos ir lengvai nusivalys drėgna šluoste. Šis metodas dažnai veikia greičiau nei dauguma specialių virtuvės purškalų, be to, kvapas paprastai būna malonesnis.

Vertėtų nepamiršti ir virtuvės spintelių fasadų bei rankenėlių, kurios nuolat tampa lipnios nuo gaminamo maisto garų ir riebalų. Ištirpinkite kapsulę vandens dubenyje ir šiuo tirpalu nuvalykite baldų paviršius. Riebalų plėvelė ir nešvarumai nusivalys labai greitai, o virtuvėje pasklis švaros ir gaivos kvapas. Svarbu po valymo dar kartą perbėgti paviršius švaria drėgna šluoste, kad pašalintumėte visus priemonės likučius ir jie netyčia nepatektų ant maisto ar indų.

Taip vienas paprastas produktas gali pakeisti visą eilę specialių priemonių virtuvei. Tai paprasta, veiksminga ir ekonomiška, ypač tuomet, kai reikia greitai atlikti generalinę tvarką be didelių išlaidų ir pastangų. O jei namuose jau turite pigių skalbimo kapsulių iš parduotuvės „Lidl“, jų nereikės naudoti vien skalbimui – pasinaudokite šiuo patarimu ir leiskite savo namams spindėti švara.

Honkongo universiteto mokslininkų vadovaujama tyrėjų komanda identifikavo konkretų baltymą, veikiantį kaip savotiškas „mankštos jutiklis“ mūsų kauluose. Jam suaktyvėjus, skatinamas kaulų augimas ir mažėja riebalų sankaupos.

„Turime suprasti, kaip mūsų kaulai stiprėja judant ar sportuojant, kad galėtume pamėginti atkartoti mankštos naudą molekuliniu lygiu“, – aiškina Honkongo universiteto biomedicinos mokslininkas Xu Aimin. – „Šis tyrimas yra itin svarbus žingsnis siekiant šio tikslo.“

Tyrimas buvo sutelktas į kaulų čiulpų mezenchimines kamienines ląsteles (BMMSC). Savo pradinėje formoje jos gali vystytis dviem kryptimis: tapti kaulą formuojančiomis ląstelėmis – osteoblastais – arba riebalinėmis ląstelėmis – adipocitais.

Kokią kryptį pasirinks BMMSC, lemia daugybė veiksnių: augimo signalai, hormonai, uždegimo lygis ir – ypač šiame tyrime – fizinės jėgos, atsirandančios mankštinantis.

Iš ankstesnių eksperimentų su laboratorijoje auginamomis ląstelėmis jau buvo žinoma, kad mechaniniai poveikiai svarstykles nusveria kaulų formavimosi naudai ir slopina riebalų kaupimąsi, tačiau nebuvo aišku, kodėl taip nutinka. Siekdami tai išsiaiškinti, mokslininkai nagrinėjo baltymą Piezo1, kuris, kaip parodė ankstesni tyrimai, į mechaninį spaudimą, įtempimą ar stresą reaguoja generuodamas biologinius signalus.

Pašalinus Piezo1 iš pelių ląstelių, šios gyvūnų patelės ir patinai ėmė pasižymėti mažesniu kaulų tankiu ir silpnesniu kaulų formavimusi. Be to, jų kaulų čiulpuose padaugėjo adipocitų. Vėlesni bandymai parodė, kad pelėms, kurioms trūko Piezo1, fizinis krūvis nesuteikė įprastinio kaulus stiprinančio poveikio.

Mokslininkai taip pat nustatė tikslius signalinius kelius, kuriais veikia Piezo1, ir atskleidė, kaip šio baltymo trūkumas skatina uždegimą bei riebalų augimą. Svarbu tai, kad šiuos pokyčius buvo galima pakeisti – suaktyvinus Piezo1 arba atstačius jo valdomų procesų poveikį. Jei ateityje būtų kuriami vaistai, imituojantys Piezo1 veiklą, ši informacija būtų esminė.

„Iš esmės mes iškodavome, kaip organizmas paverčia judėjimą stipresniais kaulais, – sako Xu Aimin. – Identifikavome molekulinį mankštos jutiklį Piezo1 ir signalinius kelius, kuriuos jis valdo.“

„Tai suteikia aiškų taikinį intervencijai. Aktyvindami Piezo1 kelią galėtume imituoti mankštos poveikį, tarsi apgaudami organizmą ir priversdami jį manyti, kad jis mankštinasi, net kai realaus judėjimo nėra.“

Mūsų kaulai natūraliai silpnėja su amžiumi, todėl didėja osteoporozės rizika. Daugeliui žmonių – ypač vyresnio amžiaus ar labai nusilpusių – reguliari mankšta yra sudėtinga ar net neįmanoma. Gydymas, galintis bent iš dalies atkartoti mankštos biologinę naudą, galėtų padėti apsaugoti šias grupes nuo kaulų masės netekimo.

Vis dėlto iki tokio gydymo dar toli. Tyrimas atliktas su pelių modeliais, o ne su žmonėmis, be to, į Piezo1 taikyti terapinius poveikius reikia labai atsargiai – šis baltymas atlieka daug skirtingų funkcijų visame organizme. Netinkamas jo veiklos keitimas gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

Vis dėlto šis ir panašūs tyrimai gerokai praplečia supratimą apie tai, kaip vystosi osteoporozė. Senstant visuomenei ir daugėjant vyresnio amžiaus žmonių, ypač svarbu rasti būdų, kaip kuo ilgiau išlikti sveikiems ir savarankiškiems.

„Tai atveria perspektyvų strategiją, kuri peržengia tradicinės kineziterapijos ribas“, – teigia mechanobiologas, vyresnysis tyrimo autorius Ericas Honoré iš Molekulinės ir ląstelinės farmakologijos instituto Prancūzijoje.

„Ateityje, pasitelkę tikslinius gydymo metodus, galėtume suteikti dalį mankštos biologinių naudų, taip sulėtindami kaulų netekimą pažeidžiamose grupėse – pavyzdžiui, gulintiems pacientams ar žmonėms, kurių judrumas ribotas – ir ženkliai sumažindami jų lūžių riziką.“

Dabar, po vos kelių metų, mokslininkai išanalizavo daugiau nei 850 žmonių smegenų vaizdų ir nustatė, kad sergantieji Parkinsono liga pasižymi padidėjusiu SCAN tinklo ryšiu su kitomis smegenų dalimis.

Šio tinklo „šakos“ sujungia šešias požievines smegenų sritis, ir visos jos yra vienaip ar kitaip susijusios su Parkinsono ligos simptomais.

Tarp mažesnės, 36 pacientų imties, mokslininkai nustatė, kad tiems, kuriems buvo taikyta smegenų stimuliacija, tiksliai nukreipta į SCAN, simptomai sumažėjo greičiau ir labiau, palyginti su pacientais, gavusiais giliąją smegenų stimuliaciją gretimose srityse.

Apie pusė pacientų, kuriems stimuliacija buvo nukreipta į SCAN, patyrė reikšmingą simptomų palengvėjimą, o kitoje grupėje tokių buvo tik 18 procentų – tai 2,5 karto didesnis atsako dažnis.

„Šis darbas parodo, kad Parkinsono liga yra SCAN sutrikimas, o duomenys aiškiai rodo, jog, jeigu SCAN taikliai ir individualiai nukreipiame stimuliaciją, Parkinsono ligą galima gydyti sėkmingiau nei iki šiol buvo manoma“, – sako bendraautorius, neurologas Nico Dosenbach iš Vašingtono universiteto Sent Luise.

„Keisdami SCAN aktyvumą, galbūt galėtume ne tik sušvelninti simptomus, bet ir sulėtinti ar net pakeisti ligos eigą.“

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad SCAN tinklo taikymo gydymui galimybės turi būti dar išsamiai patikrintos didesniuose, kelių centrų klinikiniuose tyrimuose.

Dažniausiai, kai žmogui nustatoma Parkinsono liga, jis jau būna netekęs iki 80 procentų dopaminą gaminančių neuronų tam tikroje pamato mazgų (bazalinių ganglijų) srityje, kuri atsakinga už judesių kontrolę.

Dėl to daugelį metų manyta, kad būtent pamato mazgai ir su jais susijusios sritys yra pagrindinė tokių simptomų, kaip sulėtėję judesiai, tremoras, raumenų stingulys ir pusiausvyros sutrikimai, priežastis.

Tačiau, panašu, kad „virveles tampo“ gilesnis smegenų tinklas. Dosenbachas su kolegomis teigia, jog Parkinsono ligos esmė gali slypėti būtent SCAN tinkle. Dosenbachas buvo ir komandos, kuri pirmoji 2023 m. mokslo darbe aprašė šį tinklą, narys.

Susiję: ankstyvieji Parkinsono ligos požymiai gali slypėti ir už įprastų judėjimo sutrikimų ribų, pavyzdžiui, pasireikšti subtiliais biologiniais ar kognityviniais pokyčiais.

„Daug dešimtmečių Parkinsono liga buvo siejama daugiausia su judėjimo sutrikimais ir pamato mazgais“, – aiškina vyriausiasis tyrimo autorius, neuromokslininkas Heshengas Liu iš Changpingo laboratorijos Pekine.

„Mūsų darbas rodo, kad liga iš tikrųjų kyla iš daug platesnio tinklo disfunkcijos. SCAN yra hiperjunglus su pagrindinėmis Parkinsono liga siejamomis sritimis, o toks nenormalus „laidų išvedžiojimas“ sutrikdo ne tik judesius, bet ir susijusias pažintines bei kūno funkcijas.“

Pranešama, kad didžioji jų dalis tai padarė pirmosiomis metų savaitėmis, vėliau prašymų skaičius mažėjo kelis kartus. Kaip teigia pensijų fondus atstovaujanti asociacija, keturi iš penkių savo būsimai pensijai papildomai kaupiančių lietuvių ir toliau lieka antroje pakopoje.

LIPFA vadovas Vaidotas Rūkas atkreipia dėmesį, kad prašymų nutraukti kaupimą pateikimo dinamika atitiko išankstines prognozes. Lyginant su dviem pirmomis metų savaitėmis, šiuo metu jų užregistruojama keliskart mažiau. 

Konstatuodamas, kad maždaug tokį gyventojų aktyvumą šiuo klausimu rodė ir išankstinės prognozės, ir Estijos 2021 m. pavyzdys, V. Rūkas tikisi, kad Lietuvoje pavyks išvengti kitos Estijos tendencijos, kai didžioji dalis atsiimtų lėšų buvo išleistos vartojimui.  

„Matome, kad pateikę prašymą žmonės aktyviai ieško informacijos apie ilgalaikio taupymo ir investavimo instrumentus, taip pat domisi galimybėmis atšaukti pradinį sprendimą“, – pranešime cituojamas asociacijos direktorius V. Rūkas. 

Pasak jo, per 2026 m. sausį pensijų fondai uždirbo daugiau nei 100 mln. eurų.

„Vien per pirmą šių metų mėnesį antrosios pakopos pensijų fondai juose kaupiantiems Lietuvos gyventojams – taip pat ir tiems, kurie jau pateikė prašymus, bet iš papildomo kaupimo dar nepasitraukė – uždirbo per 100 mln. eurų“, – pastebi V. Rūkas.  

2025 m. gruodžio pabaigos duomenimis, Lietuvos gyventojai antrosios pakopos pensijų fonduose buvo sukaupę virš 10,6 mlrd. eurų. Bendra pensijų fondų per visą veikimo laikotarpį nuo 2004 m. sukurta nauda – investicijų grąža kartu su jau išmokėtomis lėšomis – viršija 4 mlrd. eurų.

ELTA primena, kad papildomai pensiją antroje pakopoje kaupiantys gyventojai iš jos gali laisvai trauktis nuo 2026-ųjų sausio iki 2027 m. pabaigos.

Atsiėmus lėšas iš pensijų fondų, už valstybės prisidėjimo dalį – „Sodros“ įmokas ir valstybės subsidiją – bus įskaičiuojami papildomi pensijų apskaitos vienetai į „Sodrą“ – t. y. ši dalis bus perkelta į pirmos pakopos pensiją.

Nusprendę likti kaupime gyventojai gali toliau pasirinkti standartinę 3 proc. įmoką nuo atlyginimo arba išsiimti dalį lėšų – vieną kartą iki 25 proc. sukauptos sumos (ne daugiau nei įmokėjo žmogus), taip pat – visas lėšas, kai sukaupta iki pusės privalomo anuiteto sumos arba iki pensijos liko mažiau nei 5 metai. 

Per pastaruosius kelerius metus MMA augo sparčiai – tai džiugina tuos, kuriems kiekvienas papildomas euras reiškia galimybę sumokėti už šildymą, maistą ar vaistus. Tačiau kartu kyla klausimas, ar vien tik atlyginimo didinimas iš tiesų gali išspręsti skurdo problemą?

Juk šalia atlygio visada egzistuoja ir kita medalio pusė: augančios kainos, didėjantys mokesčiai ir verslų spaudimas išlaikyti balansą tarp sąnaudų ir pelningumo.

Lietuvos ekonomikos struktūra nėra vienalytė – vienuose sektoriuose atlyginimai sparčiai kyla, o kituose jie lieka beveik nepakitę. Būtent čia ir išryškėja MMA kėlimo dilema, ar tai realiai pagerina žmonių gyvenimo kokybę, ar tiesiog sukuria trumpalaikį palengvėjimo jausmą, kurį netrukus „suvalgo“ kainų augimas?

Kodėl minimalus atlyginimas toks svarbus?

Minimalus atlyginimas – tai riba, kurią valstybė nustato kaip mažiausią leistiną darbo užmokestį už pilną darbo dieną. Ji turi dvejopą paskirtį - apsaugoti mažiausiai uždirbančius darbuotojus ir užtikrinti socialinį teisingumą. MMA kėlimas dažnai pateikiamas kaip kovos su skurdu priemonė, bet jos poveikis priklauso nuo daugybės veiksnių.

Visų pirma, MMA didinimas turi tiesioginį poveikį žemiausias pajamas gaunantiems darbuotojams – tai tūkstančiai žmonių, dirbančių prekyboje, aptarnavimo, žemės ūkio ar gamybos sektoriuose. Jiems net 50 ar 100 eurų papildomai per mėnesį gali būti reikšminga suma, leidžianti padengti pagrindinius poreikius. Tačiau ekonomistai pabrėžia: vien MMA kėlimas be kitų priemonių, pavyzdžiui, mokesčių mažinimo ar socialinės paramos pertvarkos, tėra laikinas sprendimas.

Be to, MMA yra ir psichologinis rodiklis – jis formuoja visuomenės suvokimą apie teisingumą. Kai minimalus atlyginimas kyla, žmonės jaučiasi labiau vertinami, o tai skatina darbo motyvaciją ir vartojimą.

Kita vertus, pernelyg greitas didinimas gali sukelti priešingą efektą – mažesni verslai, ypač regionuose, gali nebesugebėti išlaikyti darbuotojų, todėl atsiranda rizika, kad jie tiesiog pereis į šešėlį arba bus priversti mažinti darbo vietų skaičių.

Ar MMA augimas neatsilieka nuo kainų?

Viena didžiausių problemų – MMA augimas dažnai nespėja paskui kainų šuolį. Pastaraisiais metais infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių Europoje, o tai reiškia, kad reali perkamoji galia daugeliui gyventojų netgi mažėjo, nepaisant didesnių atlyginimų.

Jeigu už duonos kepalą, elektrą ar nuomą tenka mokėti vis daugiau, tuomet didesnis atlyginimas dažnai tėra skaičių žaidimas. Realusis skurdo lygis gali nesumažėti net ir tuomet, kai statistikoje MMA atrodo įspūdingai. Dėl to ekonomistai pabrėžia, jog vien MMA kėlimas be kainų stabilizavimo priemonių yra tarsi bėgimas vietoje.

Kita vertus, MMA didėjimas turi ir platesnį efektą, jis veikia visą atlyginimų grandinę. Kylant mažiausiam atlygiui, didėja spaudimas kelti ir vidutinius atlyginimus, kad būtų išlaikytas skirtumas tarp skirtingų kvalifikacijų darbuotojų. Tai teigiamai veikia vartojimą, tačiau kartu kelia paslaugų ir prekių kainas – užsisuka uždaras ratas.

Verslo reakcija ir regionų skirtumai

Verslininkų nuomonės dėl MMA kėlimo dažnai išsiskiria. Didžiuosiuose miestuose, kur darbo rinka dinamiškesnė ir atlyginimai natūraliai aukštesni, MMA pokyčiai nėra tokie drastiški. Tačiau regionuose, kur daugelis įmonių veikia ant ribos, kiekvienas MMA padidėjimas tampa rimtu iššūkiu.

Smulkusis ir vidutinis verslas dažnai teigia, kad didėjant minimaliai algai, išauga ir darbo sąnaudos, o tai verčia ieškoti būdų mažinti personalą ar didinti kainas. Dėl šios priežasties MMA kėlimas ne visada tiesiogiai atneša naudos, kai kuriose įmonėse darbuotojai net gali prarasti darbą arba matyti mažėjantį darbo krūvį.

Vis dėlto yra ir kitų pavyzdžių. Įmonės, kurios investuoja į efektyvumą, technologijas ir darbuotojų kvalifikaciją, dažnai geba prisitaikyti prie didesnių atlyginimų. Tokios įmonės suvokia, kad geriau apmokamas darbuotojas dažnai yra ir lojalus, produktyvus bei mažiau linkęs ieškoti alternatyvų užsienyje.

Ar MMA pakanka kovai su skurdu?

Minimalios algos kėlimas – tai tik viena iš priemonių, bet ne panacėja. Skurdo mažinimas priklauso nuo platesnio socialinės politikos komplekso - progresinių mokesčių sistemos, kokybiško švietimo, prieinamos sveikatos apsaugos ir galimybių persikvalifikuoti.

Jei žmogus uždirba MMA, bet didžiąją dalį pajamų išleidžia nuomai, transportui ar energijai, jo padėtis vis tiek išlieka pažeidžiama. Reikėtų daugiau dėmesio skirti ne tik pačiam atlyginimui, bet ir gyvenimo kaštų mažinimui, pavyzdžiui, pigesniam viešajam transportui, energijos kompensacijoms ar socialinio būsto plėtrai.

Todėl atsakymas į klausimą, ar minimalios algos kėlimas išspręs skurdo problemą, yra sudėtingas. Jis gali padėti palengvinti kasdienybę, bet vienas šis sprendimas nepanaikins giluminių ekonominių nelygybių. Kol nebus sukurta tvari sistema, užtikrinanti ne tik pajamas, bet ir orias gyvenimo sąlygas, MMA kėlimas liks tik laikinu pleistru ant daug didesnės žaizdos.

Kitaip tariant, prasmė nėra tai, ką „atrandame“ po ilgų ieškojimų. Tai – tai, ką mes patys sukuriame, žengdami mažus, bet prasmingus žingsnius vėl ir vėl.

Tad kaip tai veikia praktiškai? Ir kokių konkrečiai veiksmų čia reikia?

Kas yra gyvenimo prasmė?

Psichologijoje gyvenimo prasmė siejama su jausmu, kad gyvenimas yra nuoseklus, turintis tikslą ir susijęs su tuo, kas mums iš tiesų rūpi.

Žmonės, kurie dažniau išgyvena prasmingumo jausmą, paprastai turi geresnę savijautą, patiria mažiau streso ir depresijos, lengviau atsigauna sunkesniais gyvenimo periodais.

Kai prasmės trūksta, žmogus gali jaustis tarsi be atramos taško, „plaukiantis pasroviui“, net jei objektyviai žiūrint viskas nėra blogai.

Gyvenimas dažniausiai atrodo prasmingas tuomet, kai laiką leidžiame darydami tai, kas mums išties svarbu ir kas suteikia savotišką atlygį. Tai nebūtinai džiaugsmo ar euforijos jausmas, bet tylus „buvo verta“ pojūtis. Padėti draugui, ko nors mažo išmokti, pasistūmėti darbe, pasidalinti nuoširdžia akimirka su kitu žmogumi – visa tai gali padėti pasijusti labiau gyviems ir įsižeminusiems.

Tokios patirtys yra teigiamo pastiprinimo pavyzdžiai – tai elgesys, kuris „grąžina“ kažką atgal: energiją, pasididžiavimą, pasitenkinimą ar ryšį su kitais. Ilgainiui šie maži atlygiai stiprina elgesio modelius, kurie padeda gyvenimui įgauti kryptį ir prasmę.

Priešingai, kai dažniausiai veikiame vien tam, kad išvengtume nemalonių išgyvenimų – atšaukiame planus, užsidarome, kai neramu ar per daug, atidėliojame mums svarbius darbus – akimirksniu gauname palengvėjimą, bet netenkame galimybės patirti tai, kas iš tiesų praturtina gyvenimą.

Daug naudingesnis modelis – žengti mažus žingsnius net tada, kai motyvacijos trūksta. Išsiųsti žinutę, pradėti darbą, trumpam išeiti į lauką – tai maži startai, kurie dažnai uždega tą pasitenkinimą ar viltį, kurios, kaip manėme, dar „neatėjo“.

Kodėl vienkartiniai pakilimai neveikia ilgam?

Vadinamasis hedoninis bėgimo takelis paaiškina, kodėl pavienės malonios akimirkos retai sukuria ilgalaikę prasmę. Psichologai šiuo terminu vadina mūsų polinkį gana greitai grįžti į įprastą emocinį foną po teigiamų įvykių.

Prie malonių dalykų ir įvykių prisitaikome stebėtinai greitai: nusiperkame ką nors naujo, pasiekiame tikslą, išvykstame trumpoms atostogoms. Perdegęs darbuotojas po savaitgalio išvykos gali pasijusti geriau, tačiau vos sugrįžus pirmadieniui, efektas greitai išblėsta.

Ypatingos akimirkos vis tiek yra svarbios – jos kuria prisiminimus, padeda „suskirstyti“ metus į reikšmingesnius etapus. Tačiau jos nepakeičia mūsų gyvenimo, jei nėra lydimos mažų, bet nuolatinių pokyčių kasdienėse rutinose, ribų nustatyme ir santykiuose.

Prasmė remiasi įvairovėje

Gerovė yra stabilesnė, kai ją palaiko daugybė nedidelių, nuolatinių „atlygių“ šaltinių. Jei visa prasmė paremta tik darbu, vienais santykiais ar vienu užsiėmimu (pavyzdžiui, sportu), bet kokia krizė toje srityje stipriai sudreba ir bendrą savijautą.

Tačiau kai prasmė remiasi keliomis sritimis – draugystėmis, mokymusi, kūryba, fiziniu aktyvumu, indėliu į bendruomenę, šeima, ryšiu su gamta, dvasingumu – atsiranda daugiau atramos taškų.

Geriausia tai, kad prasmingam gyvenimui nereikia nei idealaus įkvėpimo, nei didelių, viską keičiančių sprendimų. Jis kuriamas mažais elgesio pokyčiais, kuriuos galima pradėti bet kada.

Kas iš tikrųjų padeda kurti prasmę?

Trys žemiau aprašyti, tyrimais pagrįsti žingsniai gali padėti įnešti daugiau prasmės į kasdienybę.

1. Pirmiausia atsigręžkite atgal, tik tada judėkite pirmyn

Prieš užsibrėždami naujus tikslus, verta sąmoningai apmąstyti praėjusius metus. Paklauskite savęs: kuo esu labiausiai patenkintas ar dėkingas? kas man suteikė daugiau energijos ar krypties? kas ją priešingai – seko ar slopino? ko vengiau, nors tai man iš tiesų buvo svarbu?

Taip lengviau pamatyti, kokie elgesio modeliai, santykiai ir rutinos jus tyliai palaikė, o kur „prasmės portfelis“ tapo per siauras.

2. Išsirinkite dvi ar tris jums svarbias sritis

Prasmingi pokyčiai retai atsiranda iš grandiozinių pasižadėjimų. Daug patikimesnis kelias – pasirinkti dvi ar tris gyvenimo sritis, kurios jums svarbios: pavyzdžiui, sveikatos gerinimas, santykio pagilinimas, naujo dalyko mokymasis, įsitraukimas į bendruomenės veiklą, tėvystės ar motinystės įgūdžių stiprinimas.

Kiekvienoje srityje nusistatykite po vieną mažą, realų veiksmą. Tikslas – ne apversti gyvenimą aukštyn kojomis, o švelniai praplėsti prasmingų „atlygių“ šaltinius.

Plane užfiksuokite tik pirmą žingsnį: trumpą pasivaikščiojimą, vieno puslapio perskaitymą, vienos žinutės išsiuntimą, vieno trumpo teksto parašymą, kelių minučių praktikos laiką. Pradžioje didžiausias pasiekimas – ne rezultatas, o pats faktas, kad pradėjote, kad ir kaip mažai.

Būkite sau atlaidūs. Liga, stresas, nuovargis, kiti įsipareigojimai kartais neišvengiamai sujauks planus. Svarbiausia – vėl ir vėl, švelniai ir be saviplakos, grįžti prie elgesio, kuris atspindi, kokiu žmogumi norite būti.

3. Susikurkite aplinką, kurioje lengva elgtis taip, kaip norite

Pasitelkite aplinkos užuominas, padedančias pradėti. Iš vakaro pasiruoškite drabužius ėjimui, užsirašykite priminimą, dienoraštį laikykite ten, kur jį tikrai pamatysite, pavyzdžiui, prie lovos.

Mažinkite trukdžius. Dažniausiai naudojamus daiktus laikykite aiškiose vietose, dėmesį blaškančius dalykus – atokiau. Susitvarkykite erdvę tiek, kiek reikia, kad prasmingus veiksmus atlikti būtų kuo paprasčiau ir sklandžiau.

Prijunkite naujus įpročius prie senų. Pavyzdžiui: perskaitykite vieną puslapį prieš rytinę kavą, ištempkite raumenis prieš atsidarydami elektroninį paštą, tris minutes parašykite dienoraštyje prieš valydamiesi dantis.

Toks jungimas dalį naštos perkelia nuo valios pastangų ant rutinos. Kuo mažiau sprendimų ir vidinių derybų reikės kiekvieną kartą, tuo lengviau taps nuosekliai kurti tai, kas jūsų gyvenimui suteikia prasmės.

Cosatkos jau seniai žinomos dėl sudėtingos komunikacijos sistemos. Skirtingos šių jūrų plėšrūnų populiacijos turi savus „dialektus“, o kai kada – ir panašius kalbėjimo elementus, rodančius kultūrinius ryšius tarp atskirų grupių.

Kosatkos yra didžiausi vandenyninių delfinų šeimos atstovai ir užima aukščiausią laiptelį vandenyno mitybos grandinėje. Jos medžioja labai įvairų grobį – nuo silkės iki mėlynųjų banginių ir net didžiųjų baltųjų ryklių – ir neturi natūralių priešų.

Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesį patraukė kosatkų grupė prie Gibraltaro, kuriai vadovauja patelė, vadinama Baltoji Gladis. Skirtingai nuo daugumos kosatkų, ši grupė ilgą laiką buvo laikoma gana „tylia“.

Kosatkos – tai socialūs gyvūnai, paprastai gyvenantys matriarchalinėse grupėse ir aktyviai bendraujantys tarpusavyje. Jų balsiniai signalai tokie sudėtingi, kad tyrėjai jau seniai svarsto apie savotiškų „kalbų“ egzistavimą ir skirtingą tarpusavio supratimo lygį tarp įvairių populiacijų.

Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad garsai, kuriais bendrauja Gibraltaro grupė, iš esmės skiriasi nuo iki šiol žinomų signalų.

„Šias kosatkas tiriame jau 30 metų. Anksčiau manyta, kad jos itin tylios, tačiau dabar matome, jog jų signalai visiškai kitokie nei kitų“, – pasakojo jūrų biologas Reno de Stefanisas.

Pasak jo, skirtumų mastas yra stulbinantis.

„Kultūrinės paveldos požiūriu tai yra nepaprasta. Tai būtų panašu į staiga atrastą naują žmonių kalbą Europos viduryje“, – teigė mokslininkas.

De Stefanisas taip pat mano, kad tarpusavio supratimas tarp šios grupės ir kitų kosatkų populiacijų gali būti minimalus.

„Tai kaip skirtumas tarp arabų ir lotynų kalbų“, – aiškino jis.

Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Journal of Marine Science and Engineering“. Mokslininkų duomenimis, naujus garsinius signalus naudoja maždaug 40 kosatkų, gyvenančių regione nuo Gibraltaro sąsiaurio iki Atlanto pakrantės palei Iberijos pusiasalį; kartais jos nukeliauja net iki Lamanšo.

Apie 15 iš šių gyvūnų yra dalyvavusios atakose prieš jachtas. Iš viso užfiksuota apie 700 sąveikos su laivais atvejų, per kuriuos keli burlaiviai nuskendo.

Kartu pabrėžiama, kad laukinėje gamtoje iki šiol nėra patvirtintų mirtinų kosatkų išpuolių prieš žmones. Tačiau yra žinoma apie mirtinus incidentus su nelaisvėje laikytomis kosatkomis.

Tokiais atvejais nesankcionuoti mokėjimai gali įvykti net be jūsų žinios, tai pakanka įsilaužimo į paskyrą ar netikros atsiskaitymo platformos. Todėl, anot M. Vališvilio, nereikėtų laikyti visų pinigų sąskaitoje, prie kurios prijungta mokėjimo kortelė.

Ji siūlo perteklines lėšas perkelti į terminuotą indėlį arba taupomąją sąskaitą. Terminuotas indėlis leidžia uždirbti stabilias palūkanas, o taupomasis suteikia galimybę bet kada išsiimti pinigus neprarandant sukauptų palūkanų. Kortelėje, pasak ekspertės, turėtų būti tik tiek pinigų, kiek reikia kelioms dienoms, tai kasdieniams pirkiniams, transportui ar smulkioms išlaidoms.

Kortelė yra tylus jūsų finansų šnipas

Šiuolaikinė banko kortelė nėra tik plastiko gabalas. Ji fiksuoja viską, tai kur perkate, ką valgote, kur keliaujate ir ką užsisakote internetu. Net paprastas pranešimas telefone apie atliktą mokėjimą yra dalis didelės duomenų rinkimo sistemos. Bankai kaupia ir analizuoja šią informaciją, kad sudarytų jūsų finansinį portretą.

Remdamiesi šiais duomenimis, bankai ir partneriai naudoja dirbtinį intelektą, kuris vertina jūsų įpročius, kreditingumą ir net prognozuoja elgesį. Tokia analizė padeda nustatyti, kokias paslaugas jums siūlyti, tačiau kartu reiškia, kad kiekvienas jūsų pirkinys prisideda prie duomenų rinkimo. Neretai tai virsta personalizuotu marketingu, gaunate „naudingus“ pasiūlymus, paremtus tuo, ką pirkote vakar ar prieš savaitę.

Duomenų prekyba yra nematoma rizika

Pavojingiausia šioje grandinėje yra anonimizuotų duomenų perdavicmas trečiosioms šalims. Nors bankai teigia, kad informacija nesusijusi su konkrečiais klientais, realybėje iš pirkimo vietų, laiko ir įpročių galima nesunkiai atpažinti žmogų. Tokie duomenys tampa preke, kurią perka rinkodaros įmonės ar net draudikai.

Ekspertai pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi teisę žinoti, kur keliauja jo finansinė informacija. Todėl rekomenduojama naudotis banko nustatymais, riboti duomenų dalijimąsi ir dažniau tikrinti kortelės išrašus. Jei pastebite įtartinų mokėjimų, kortelę reikia nedelsiant užblokuoti.

Kaip apsaugoti savo pinigus?

Norint išvengti rizikos, geriausia turėti dvi sąskaitas, tai vieną kasdieniams mokėjimams, kitą santaupoms. Niekada neprijunkite pagrindinės sąskaitos prie nepatikimų programėlių ar prenumeratų, o perkant internetu naudokite vienkartinius mokėjimo sprendimus.

Finansų saugumas šiandien priklauso ne tik nuo bankų, bet ir nuo mūsų pačių atsargumo. Mažesnės sumos kortelėje reiškia mažesnę riziką, o išmanus požiūris į savo pinigus, didesnį ramybės jausmą.

Pirmasis patarimas: paprasta akmens druska

Norint, kad krosnis laikytų ir atiduotų karštį maždaug dvigubai ilgiau, verta pasinaudoti akmens druska. Patyrę šeimininkai rekomenduoja, kai malkos jau gerai įsidegusios, berti į krosnį saują ar dvi druskos tiesiai ant žarijų ir malkų.

Druska lemia, kad malkos ne tik lėčiau smilksta, bet ir dega aukštesnėje temperatūroje. Žarijos tampa ryškesnės, ilgiau išlaiko karštį, todėl krosnis ilgiau išlieka šilta. Be to, druska padeda išvalyti dūmtraukį – sumažėja suodžių ir apnašų, dūmtraukis tampa švaresnis.

Antrasis patarimas: džiovintos bulvių lupenos

Kitas naudingas priedas – bulvių žievės. Į krosnį galima dėti gerai išdžiovintas bulvių lupenas. Degdamos jos išskiria krakmolą, kuris suminkština kietą apnašą dūmtraukyje. Švaresnis dūmtraukis – tai geresnė trauka ir taisyklingesnis malkų degimas.

Kai trauka gera, malkos dega tolygiau ir atiduoda maksimalų karštį krosnies sienelėms. Svarbu naudoti tik sausas, išdžiovintas žieves, o ne šviežias ir drėgnas – pastarosios tik rūkytų ir prastintų degimą.

Trečiasis patarimas: paprasta raudona plyta

Dar viena veiksminga gudrybė – įdėti į krosnį raudoną ugniai atsparią plytą. Ją reikia padėti į vieną iš židinio kampų, kur ji galėtų gerai įkaisti kartu su malkomis. Kol dega malkos, plyta įkaista, o joms sudegus, plyta dar kelias valandas lėtai atiduoda sukauptą šilumą, taip pratęsdama jaukumą namuose.

Kai kurie šeimininkai plytą prieš tai pamirkina degioje alyvoje, pavyzdžiui, perdirbtoje techninėje alyvoje. Tuomet plyta ne tik kaupia karštį, bet ir pati lėtai dega, palaikydama žarijų temperatūrą dar ilgiau. Svarbu tai daryti atsargiai ir laikantis saugumo reikalavimų.

Ketvirtasis patarimas: tinkama malkų „kaimynystė”

Norint gauti kuo daugiau karščio, svarbu ir kokias malkas maišome tarpusavyje. Prie įprastų malkų verta pridėti kelis drebulės (osinės) rąstelius. Drebulės mediena dega labai ryškiai ir karštai, padeda kitoms malkoms sudegti iki galo, beveik nepaliekant nuodėgulių.

Tokiu būdu degimas būna švaresnis, malkos sudega efektyviau, o krosnis ir dūmtraukis mažiau užsiteršia. Derinkite skirtingas medienos rūšis, naudokite druską, džiovintas bulvių žieves ir plytą – ir jūsų krosnis šildys ilgiau bei stipriau, nereikalaujant didesnių išlaidų malkoms.

Balti žiedai burokėlio viduje – tai ne liga, o signalas, kad augalui buvo sunku augti. Jie dažniausiai atsiranda dėl netolygaus augimo, mikroelementų trūkumo ir per rūgštaus dirvožemio.

Pelenai – tai natūralus kalio, kalcio ir ypač trūkstamo boro koncentratas. Mirkydami burokėlių sėklas “pelenų vandenyje”, mes ne tik pažadiname jas dygimui, bet ir suteikiame stiprų startinį “kapitalą” – vitaminų ir mikroelementų užtaisą.

Vieną valgomąjį šaukštą persijotų medžio pelenų užpilkite 1 litru šilto vandens. Tirpalą palikite pastovėti parą, kad vanduo prisotintųsi visų naudingųjų medžiagų.

Burokėlių sėklas sudėkite į medžiaginį maišelį arba suvyniokite į marlę. Tada visą šį sėklų ryšulėlį panardinkite į paruoštą pelenų tirpalą 4–6 valandoms. Po tokios “maudynės” sėklų plauti nebereikia. Užtenka jas lengvai pradžiovinti ant popierinio rankšluosčio, kad sėklos būtų birios, ir galima iš karto sėti į dirvą.

Patyrusios šeimininkės pataria į atidarytą makaronų pakuotę įdėti vieną degtuką su ruda (sieros) galvute ir jį ten palikti. Prieš pat gaminimą degtuką, žinoma, būtina išimti. Manoma, kad stiprus sieros kvapas veiksmingai atbaido vabzdžius, kurie mėgsta maitintis miltais ir kruopomis.

Degtuko laužyti nereikia – kvapas ir taip palaipsniui sklis pakuotės viduje. Teigiama, kad tai neturi jokios įtakos nei makaronų skoniui, nei jų savybėms, nes degtukas su maistu tiesiogiai nekontaktuoja, o veikia tik savo kvapu.

Specialistų teigimu, tokį „atbaidytuvą“ rekomenduojama pakeisti maždaug kartą per mėnesį. Taip gerokai sumažinsite riziką, kad kenkėjai pasieks jūsų maisto atsargas ir sugadins miltus, kruopas bei makaronus.

Ši paprasta gudrybė nieko nekainuoja, nereikalauja daug pastangų, tačiau gali išgelbėti ne vieną vakarienę ir padėti ilgiau išsaugoti tvarką bei švarą virtuvės spintelėse.

Hortenzijų šaknų zonoje gyvena ypatinga „grybiena“, per kurią augalas gauna įvairių, itin vertingų maisto medžiagų. Kaip žinoma, grybai geriausiai vystosi būtent rūgštesnėje aplinkoje, todėl tinkamas dirvos rūgštingumas tiesiogiai lemia augalo sveikatą ir žydėjimo gausą.

Patyrę sodininkai atskleidžia, kaip teisingai ir greitai parūgštinti dirvą hortenzijoms, kad būtų galima lengvai išgydyti chlorozę. Anot specialistų, tam puikiai tinka organinės medžiagos.

Dirvą labai gerai rūgština aukštapelkių durpės, perpuvę spygliuočių paklotės likučiai ir pjuvenos, lapų kompostas bei šviežias mėšlas. Tačiau šis procesas vyksta gana lėtai – organika turi suirti, kad pilnai atsiskleistų jos poveikis.

Kad organinės trąšos veiktų maksimaliai efektyviai, jas būtina įterpti kuo arčiau šaknų zonos. Dėl to labai svarbu kruopščiai paruošti sodinamąją duobę: į ją įmaišyti durpių, spygliuočių paklotės, komposto. Vėliau, norint palaikyti tinkamą rūgštingumą ir papildyti maisto medžiagas, rekomenduojama mulčiuoti kamieno ar krūmo priežiūros zoną organinėmis medžiagomis.

Jeigu dirvą reikia parūgštinti skubiai, geriausia pasitelkti geležies sulfatą arba vario sulfatą (mėlynąjį akmenėlį). Vieną valgomąjį šaukštą priemonės ištirpinkite 10 litrų šilto vandens ir šiuo tirpalu palaistykite augalą prie šaknų – toks mišinys padeda greitai sumažinti dirvos pH ir kovoti su chlorozės požymiais.

Būtina labai tiksliai laikytis koncentracijos, nes per stiprus tirpalas gali nudeginti lapus ir šaknų sistemą. Laistymą šiais tirpalais visada reikia atlikti tik ant jau sudrėkintos dirvos – pirmiausia vietą palaistykite paprastu vandeniu, o tik tuomet naudokite rūgštinamąjį mišinį.

Kodėl būtina reguliariai valyti sniegą nuo stogo?

Nuosavų namų gyventojai turi nuolat rūpintis stogo būkle, nes storas ir sunkus sniego sluoksnis gali padaryti rimtos žalos. Dėl didelio svorio sniego danga lengvai pažeidžia konstrukcijas – ypač tai aktualu lengvoms stogo konstrukcijoms, tokioms kaip pavėsinės, šiltnamiai ar lengvi priestatai.

Specialistai perspėja, kad tokie statiniai gali tiesiog neatlaikyti apkrovos ir įgriūti. Be to, laiku nenuvalytas sniegas ima tirpti, vėliau užšąla, susidaro ledas, o tai didina stogo dangos pažeidimų ir pratekėjimo riziką. Reguliarus sniego valymas padeda išvengti šių problemų ir prailgina stogo tarnavimo laiką.

Kaip pasigaminti patogų įrankį sniegui nuo stogo valyti?

Patyrę šeimininkai tvirtina, kad patogų ir lengvą įrenginį galima pasigaminti vos per penkias minutes. Darbas su juo reikalauja gerokai mažiau laiko ir pastangų nei naudojant paprastą kastuvą.

Jums prireiks: ilgo koto arba medinio tašo, skardos – cinkuoto metalo lakšto juostos, savisriegių varžtų.

Gamybos eiga paprasta. Pirmiausia iš cinkuoto lakšto iškirpkite juostą. Tuomet ją atsargiai užlenkite ir apgaubkite aplink medinį tašą ar rankeną taip, kad susidarytų tarsi platus, lygus skreperis. Tada konstrukciją patikimai pritvirtinkite savisriegiais varžtais. Kai viską gerai prisuksite, įrankis bus paruoštas darbui.

Tokio tipo „lopata–skreperis“ yra gerokai lengvesnė už daugumą įprastų kastuvų, todėl ją patogiau laikyti ir valdyti, mažiau pavargsta rankos ir nugara. Plati metalo juosta efektyviai nupjauna ir nuslenka sniegą nuo stogo, todėl darbas vyksta greitai, o sniego sluoksnis nuvalomas tolygiai.

Naudojant šį paprastą savadarbį įrankį, stogo sniegą galima nuvalyti žymiai greičiau ir saugiau, nei lipant ant stogo su sunkiu kastuvu, o pats įrankis kainuoja minimaliai ir gali būti pasigamintas iš turimų statybinių likučių.

Startas, suplanuotas ankstyvą rytą prieš aušrą, buvo atidėtas dviem dienoms dėl nepalankių orų prognozių JAV rytinėje pakrantėje. Ypač nerimą kėlė stiprūs vėjai, kurie galėtų apsunkinti bet kokias galimas skubias manevravimo ar evakuacijos procedūras.

Jei penktadienio ryto startas vyks pagal planą, įgula į TKS orbitą turėtų atvykti šeštadienį, maždaug 15.15 val. Grinvičo laiku.

„Crew-12“ sudaro amerikiečiai Jessica Meir ir Jackas Hathaway’us, prancūzų astronautė Sophie Adenot bei Rusijos kosmonautas Andrejus Fediajevas. Visi keturi astronautai laukdami starto laikosi karantino režimo NASA Kenedžio kosminio centro teritorijoje.

Naujoji įgula pakeis „Crew-11“, kuri į Žemę sugrįžo sausį – mėnesiu anksčiau nei planuota. Tai buvo pirmoji medicininė evakuacija per visą Tarptautinės kosminės stoties istoriją.

TKS – tai maždaug 400 km aukštyje virš Žemės skriejanti mokslinė laboratorija, kurioje nuo to laiko dirbo tik trijų žmonių „skeletinė“ įgula. NASA neatskleidžia detalių apie sveikatos problemą, dėl kurios ankstesnė misija buvo nutraukta anksčiau.

Atvykę „Crew-12“ astronautai taps viena iš paskutinių komandų, kuriai teks ilgesnį laiką gyventi ir dirbti šioje, futbolo aikštės dydžio, stotyje. Per pastarįjį ketvirtį amžiaus nuolat apgyvendinta TKS artėja prie savo tarnavimo pabaigos. Planuojama, kad 2030 metais ji bus kontroliuojamai nukreipta į Žemės atmosferą ir sudegs, o jos liekanos nukris į atokią Ramiojo vandenyno vietovę.

Mikrogravitacija ir žmogaus organizmas

Tarptautinė kosminė stotis, kadaise buvusi simboliu šylančių santykių po Šaltojo karo, ir po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais išliko viena iš nedaugelio sričių, kur Vakarų šalys ir Rusija toliau bendradarbiauja. Vis dėlto TKS nenuslydo visiškai nuo įtampos, tvyrančios Žemėje.

2025-ųjų lapkritį Rusijos kosmonautas Olegas Artemjevas, ilgai planuotas kaip vienas iš „Crew-12“ narių, staiga buvo išimtas iš misijos sudėties. Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida skelbė, kad jis galėjo fotografuoti ir telefonu siųsti įslaptintą informaciją. Rusijos kosmoso agentūra „Roskosmos“ oficialiai tik nurodė, kad jis perkeltas į kitas pareigas.

Jį pakeitęs Andrejus Fediajevas jau turi TKS patirties – 2023 metais jis dirbo stotyje kaip „Crew-6“ komandos narys.

Per maždaug aštuonis mėnesius TKS naujoji įgula vykdys įvairius mokslinius tyrimus, tarp jų – ir žmogaus kūno reakcijos į ilgesnį buvimą mikrogravitacijos sąlygomis stebėseną. Tai apima kaulų tankio, raumenų masės, širdies ir kraujagyslių sistemos, miego, psichologinės būklės ir kitų parametrų pokyčius.

Biologė Jessica Meir, anksčiau tyrinėjusi gyvūnų prisitaikymą prie ekstremalių aplinkos sąlygų, šioje misijoje eis įgulos vado pareigas.

Prancūzų astronautė Sophie Adenot taps vos antrąja Prancūzijos moterimi, pakilusia į kosmosą. Pirmoji buvo Claudie Haigneré, kuri dirbo Rusijos kosminėje stotyje „Mir“. Kai Adenot būdama 14 metų stebėjo Haigneré skrydžio startą, tai jai tapo lūžio tašku.

„Tai buvo tikras atradimo momentas. Tada pati sau pasakiau: vieną dieną ten būsiu aš“, – pasakojo sraigtasparnio pilotė per neseną spaudos konferenciją.

Be kitų tyrimų, Europos kosmoso agentūros atstovė Adenot išbandys naują sistemą, kuri derina dirbtinį intelektą ir papildytąją realybę. Ši technologija turėtų leisti astronautams savarankiškai atlikti medicininius ultragarso tyrimus, be nuolatinės tiesioginės gydytojų pagalbos iš Žemės.

Trumpa išvada

Gerti karštą (bet ne verdantį) vandenį paprastai yra saugu, ir nemažai žmonių sako, kad tai jiems padeda jaustis geriau. Tačiau kodėl taip yra – ne iki galo aišku.

Galima nauda dažniausiai siejama ne tiek su pačia vandens temperatūra, kiek su didesniu išgeriamo vandens kiekiu, reguliariu sveikatos palaikymo ritualu ar raminančiu šilumos poveikiu. Kitaip tariant, dažniausiai svarbiau tai, kad apskritai geriame pakankamai vandens ir turime įprotį daryti kažką, kas, mūsų manymu, yra naudinga, o ne tai, kad vanduo yra karštas.

Nors šiluma gali palengvinti kai kuriuos simptomus, dabartiniai tyrimai nerodo, kad karštas vanduo suteiktų ypatingos naudos sveikatai, kuri viršytų paprastos tinkamos hidratacijos privalumus.

Hidratacija svarbiau už temperatūrą

Vanduo, nepriklausomai nuo to, ar jis šiltas, ar šaltas, yra būtinas gyvybei. Pakankamas skysčių kiekis palaiko virškinimo, kraujotakos, inkstų veiklą, kraujospūdžio reguliaciją ir bendrą savijautą.

Tyrimai rodo, kad nepakankamas vandens vartojimas gali apsunkinti kasdienio streso įveiką ir pabloginti savijautą.

Kol kas nėra rimtų mokslinių įrodymų, kad karštas vanduo būtų naudingesnis už vėsų ar kambario temperatūros vandenį, jei žiūrime būtent į poveikį sveikatai, o ne į paprastą skysčių poreikio patenkinimą.

Mitas nr. 1: karštas vanduo padeda sulieknėti

Kol kas nėra kokybiškų tyrimų su žmonėmis, kurie rodytų, kad vien karšto vandens gėrimas lemia reikšmingą svorio mažėjimą.

Bendresni tyrimai apie vandens vartojimą rodo, kad išgėrus daugiau skysčių prieš valgį, galima greičiau pasijusti sotiems ir taip suvartoti mažiau kalorijų, be to, vanduo padeda pakeisti saldžius ar kaloringus gėrimus. Vis dėlto tai nėra argumentas karšto vandens naudai – tokį patį efektą gali suteikti ir vėsus ar kambario temperatūros vanduo.

Vienas nedidelis tyrimas parodė, kad šiltas vanduo gali šiek tiek paskatinti žarnyno judesius (peristaltiką) ir taip palengvinti virškinimą, tačiau tai tik nedidelis poveikis, neturintis tiesioginės įtakos riebalų deginimui.

Apibendrinant: jeigu karšto vandens gėrimas padeda jums atsisakyti saldžių gėrimų ar tiesiog išgerti daugiau vandens, tai gali netiesiogiai padėti siekti svorio mažinimo tikslų. Tačiau riebalų „nedegina“ pati vandens temperatūra.

Mitas nr. 2: karštas vanduo išgydo gerklės skausmą

Šioje srityje turima gana aiškių įrodymų, kad temperatūra gali turėti reikšmės.

Šilti gėrimai gali palengvinti gerklės skausmą ir nosies užgulimą. Šiluma ir kai kuriais atvejais garai padeda suskystinti gleives ir ramina sudirgusius gerklės bei kvėpavimo takų audinius.

Vis dėlto tai nėra tik karšto vandens savybė. Panašiai veikia ir šilti arbatos, žolelių užpilai, šiltas vanduo su citrina ar panašūs gėrimai – svarbu tai, kad suteikiama šiluma ir skystis kartu. Todėl šilti gėrimai dažnai rekomenduojami viršutinių kvėpavimo takų simptomams palengvinti.

Šis poveikis nesutrumpina ligos trukmės ir neišgydo infekcijos, tačiau simptominis palengvėjimas yra realus ir moksliškai paaiškinamas.

Taigi karštas vanduo ir kiti šilti gėrimai gali padėti jaustis geriau, nors jie ir nepanaikina pagrindinės ligos priežasties.

Mitas nr. 3: karštas vanduo valo ir skaistina odą

Šiuo metu nėra jokių tiesioginių mokslinių įrodymų, kad karšto vandens gėrimas gerintų odos skaidrumą ar „detoksikuotų“ odą.

Pakankamas skysčių vartojimas apskritai padeda palaikyti odos elastingumą ir apsaugo ją nuo išsausėjimo. Tačiau tyrimai nerodo, kad karštas vanduo būtų pranašesnis už kitokios temperatūros vandenį odos būklei.

Teiginiai apie organizmo „detoksikaciją“ geriant karštą vandenį yra klaidinantys. Toksinus iš organizmo šalina daugiausia kepenys ir inkstai, o ne dideli kiekiai karšto vandens.

Vadinasi, gerti pakankamai vandens odai tikrai naudinga, bet pati vandens temperatūra, regis, reikšmės neturi.

Mitas nr. 4: karštas vanduo mažina menstruacijų skausmus

Išorinė šiluma (pavyzdžiui, šildyklė ar karšto vandens pūslė), uždėta ant pilvo ar juosmens, gali sumažinti raumenų spazmus ir menstruacijų skausmus, nes atpalaiduoja audinius ir gerina kraujotaką.

Tačiau vien tik karšto vandens gėrimas menstruacijų skausmų reikšmingai nemažina. Vis dėlto pakankama hidratacija šiuo laikotarpiu gali šiek tiek padėti sumažinti dėl skysčių kaupimosi atsirandantį diskomfortą – vėlgi, nepriklausomai nuo to, ar vanduo yra šiltas, ar šaltas.

Tam tikros arbatos (ypač žalioji ir čiobrelių) gali būti naudingos, nes mažina prostaglandinų (hormonų, susijusių su menstruacijų skausmais) kiekį ir oksidacinį stresą gimdos audiniuose. Kartu su tinkama hidratacija tokie gėrimai gali palengvinti menstruacijų simptomus, tačiau vien karštas vanduo nėra veiksmingas „vaistas“.

Taigi šilumos šaltinis, naudojamas išoriškai, gali padėti, tačiau nėra tvirtų įrodymų, kad karšto vandens gėrimas pats savaime veiksmingai malšintų spazmus.

Kodėl mitai apie karšto vandens naudą vis išlieka?

Šiltas gėrimas rankoje dažnai suteikia jaukumo, skatina išgerti daugiau skysčių ir gali tapti raminančiu kasdieniu ritualu, teigiamai veikiančiu emocinę savijautą.

Šie pojūčiai ir įpročiai yra realūs, nors fizinė nauda sveikatai gali būti gana kukli. Socialiniuose tinkluose asmeninės istorijos neretai pristatomos kaip įrodymas, todėl tokie teiginiai plinta labai greitai.

Dauguma skambių pažadų – nuo svorio metimo ir švaresnės odos iki mažesnių spazmų – šiuo metu nėra tvirtai pagrįsti moksliniais įrodymais, išskyrus pačią bendrą hidratacijos naudą. Vandens temperatūra kur kas mažiau svarbi nei tai, ar apskritai geriate pakankamai.

Jei jums patinka ryte išgerti karšto vandens, jei tai padeda atsipalaiduoti, pradėti dieną sąmoningiau ir išgerti daugiau skysčių – tai puikus įprotis. Svarbu tik nesitikėti, kad vien šiluma yra stebuklingas vaistas nuo visų sveikatos problemų.

Norint išgyventi ilgalaikėse kosminėse misijose, neužtenka vien pažangios technikos. Reikės sugebėti auginti šviežią maistą toli nuo Žemės. Šiuo metu astronautai dažniausiai maitinasi iš anksto paruoštu, konservuotu maistu, kuris nors ir patogus, bet neturi pakankamai vitaminų, skaidulų ar antioksidantų. Subalansuota mityba gali padėti sumažinti neigiamą kosminės kelionės poveikį organizmui.

Ryžių inžinerija Mėnulio misijoms

Projekto tikslas yra sukurti ryžių augalą, kuris būtų pritaikytas augti ne tik kosminių stočių viduje, bet ir būsimose bazėse Mėnulyje ar Marse. Pasak Italijos kosmoso agentūros augalų biologės Martos Del Bianko, kosmose svarbiausia yra tvarumas ir išteklių perdirbimas. 

Tačiau čia susiduriama su problema, kad net nykštukinės ryžių veislės, auginamos Žemėje, yra per didelės. Mokslininkams reikia itin mažų, bet produktyvių augalų. Dėl to tenka spręsti ir hormonų, pavyzdžiui giberelinų, reguliavimo klausimus, nes šie hormonai, mažindami augalo dydį, taip pat gali trukdyti sėklų daigumui.

Projekte dalyvauja trys Italijos universitetai. Milanas dirba su ryžių genetika, Roma su augalų fiziologijos valdymu, o Neapolis turi sukaupęs patirties kosminių augalų auginime. Pasak Del Bianko, projektas truks ketverius metus, tačiau jau dabar pasiekti pirmieji rezultatai leidžia tikėtis sėkmės. Milane pavyko išskirti ryžių mutantus, kurie užauga tik iki 10 centimetrų aukščio. Roma identifikavo genus, galinčius pakeisti augalo struktūrą, kad jis būtų efektyvesnis.

Kosmoso sąlygomis mėsos gamyba yra praktiškai neįmanoma, todėl tyrėjai siekia padidinti baltymų kiekį ryžiuose. Tai daroma didinant baltymingojo embriono dalį ryžių grūduose. Taip pat Del Bianko daug dėmesio skiria tam, kaip augalai reaguos į mikrogravitaciją. 

Žemėje tai simuliuojama sukant augalą ratu, kad gravitacijos jėga veiktų vienodai iš visų pusių. Tai sukuria sąlygas, kuriose augalas nebejaučia krypties ir turi prisitaikyti prie netipinio augimo.

Augalai padeda ne tik fiziškai, bet ir emociškai

Šviežias maistas ne tik maistingesnis nei konservuotas, bet ir gerina psichologinę būklę. Pasak Del Bianko, galimybė stebėti augantį augalą žmogų ramina ir sumažina streso lygį. Kosmoso misijose net menkiausia klaida gali kainuoti labai brangiai, todėl gera emocinė būsena yra būtina.

Kosmosui pritaikyti augalai gali būti naudingi ir mūsų planetoje. Tokie ryžiai galėtų būti auginami Arktyje, dykumose ar net mažuose uždaruose miesto ūkiuose. Jei jie sugebės išgyventi kosmose, jie tikrai tiks ir Žemės ekstremalioms sąlygoms. 

Tai dar vienas žingsnis į ateities žemdirbystę, kuri bus lanksti, atspari ir itin produktyvi net ten, kur auginti maistą dabar beveik neįmanoma.

Šiandien egzistuoja daugybė įvairiausių palėpių ir perdangų šiltinimo būdų. Tačiau patyrę šeimininkai teigia, kad vienas iš ekonomiškiausių ir patogiausių variantų – šiltinimas naudojant stiklinius butelius ir pjuvenas.

Specialistai pabrėžia, kad toks šiltinimo būdas neprailgina graužikų – jis jų nevilioja, be to, ši konstrukcija nėra linkusi pelyti. Šilumos izoliacijai įrengti butelius reikia statyti vertikaliai, vieną glaudžiai prie kito.

Butelių aukštis gali būti skirtingas, tačiau skirtumai neturėtų būti labai dideli. Nedideli nelygumai lengvai išlyginami užpilant viršų išlyginamuoju sluoksniu (pvz., skiediniu ar tankesniu užpildu). Prieš statant, į butelius rekomenduojama būtinai priberti pjuvenų – jos dar labiau pagerina šilumos izoliacines savybes.

Jei neturite stiklinių butelių, galima naudoti ir plastikinius. Daugelis baiminasi dėl gaisro pavojaus naudojant plastiką, tačiau, pasak specialistų, „mineralinė vata“ ar „polistireninis putplastis“ (polistirolas) taip pat yra degūs ar bent jau gali palaikyti degimą ne mažiau. Svarbu laikytis priešgaisrinių reikalavimų ir vengti šilumos šaltinių, tiesiogiai veikiančių šią konstrukciją.

Toks šiltinimo būdas leidžia gerokai sutaupyti, panaudoti lengvai prieinamas medžiagas ir gauti efektyvų šilumos izoliacijos sluoksnį, kuris padeda išlaikyti šilumą net šalčiausią žiemą.

2025 m. birželio–gruodžio mėnesiais Meksikos nacionalinio autonominio universiteto specialistai atliko detalią ugnikalnio kraterio stebėseną. Tyrimų metu nustatyta, kad kraterio ežero vanduo įkaito, jame padaugėjo sieros vandenilio ir anglies dvideginio. Taip pat aptiktos retos tuščiavidurės sieros sferos, kurios susidaro skysčio pavidalo sieros baseinuose.

Įprastai žalsvos spalvos kraterio ežeras tapo pilkšvas – tai rodo, kad padidėjo sulfato ir silicio dioksido (kremnės) kiekis. Termoviziniai duomenys taip pat patvirtina kylantį vandens dugno ir aplinkinių kraterio zonų temperatūros lygį.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiuo metu nėra įrodymų apie kylantį magmos judėjimą. Vulkánologė Patrisija Žakome Pas teigia, kad dabar stebimi reiškiniai yra būdingi hidroterminiams procesams, kuriuos sukelia įkaitusio požeminio vandens sąveika su karštomis uolienomis. Seisminiai duomenys taip pat rodo nedidelį aktyvumą regione.

Paskutinį kartą Eil-Čičonas išsiveržė 1982 metais. Tada keli galingi sprogimai nusinešė mažiausiai 2000 žmonių gyvybių. Piroklastiniai srautai nušlavė gyvenvietes ir žemės ūkio plotus, o regionas patyrė skaudžių ekonominių ir ekologinių padarinių.

Mokslininkų teigimu, dabartiniai pokyčiai nesikartoja taip, kaip 1982 m. išvakarėse. Tačiau jie primena, kad net ir po didelių išsiveržimų ugnikalniai išlieka aktyvios, dinamiškos sistemos, o nuolatinis monitoringas yra būtinas gyventojų saugumui užtikrinti. Stebėsenai naudojami dronai, palydoviniai metodai ir speciali įranga, kuri fiksuoja šilumines anomalijas, dujų emisijas bei grunto deformacijas.

„Šiuo metu ekspertai nurodo, kad pagrindo visuomenės panikai nėra. Vis dėlto atsinaujinusi Čičonalio veikla primena, jog vadinamieji „miegančieji“ ugnikalniai retai būna iš tikrųjų neaktyvūs ir kad net dešimtmečius trunkanti tyla gali slėpti giliai po paviršiumi vykstančius procesus“, – rašoma tyrėjų apžvalgoje.

Be to, mokslininkai primena ir apie kitus Žemės gelmių keliamus pavojus. Po Marmuro jūra aptiktas paslėptas lūžis, kuriame gali kauptis pavojinga įtampa. Ši zona laikoma tikėtinu būsimo galingo žemės drebėjimo židiniu netoli Stambulo, todėl jai taip pat skiriamas ypatingas dėmesys ir nuolatiniai tyrimai.

Ekspertų teigimu, pagal naudojamų miltų rūšį makaronai paprastai skirstomi į tris grupes. Šis kriterijus, pagal galiojančius standartus, yra labai svarbus: grupė A – iš kietųjų kviečių veislių miltų, grupė B – iš minkštųjų, stikliško tipo kviečių miltų, grupė V – iš įprastų kepimo miltų.

Renkantis makaronus žemesnių nei A grupės, rizika lėkštėje gauti klijais virtą masę – gerokai didesnė. Žinoma, jeigu norisi prisiminti „kulinarinius šedevrus“ iš mokyklos valgyklos, tuomet B ar V grupės gaminiai tam puikiai tiks. Tačiau jei tikslas – elastingi, nesulipę ir skanūs makaronai, vien miltų grupės pažymėjimo nepakanka. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną labai svarbų skaičių ant pakuotės.

Makaronų kokybę ir net jų naudą sveikatai daugiausia lemia baltymų kiekis. Jis visada nurodomas lentelėje „Maistinė vertė“, gramais 100 gramų produkto. Kuo baltymų daugiau, tuo mažiau makaronuose krakmolo „kleisterio“, kuris ir lemia sulipimą bei „košės“ konsistenciją.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad net ir A grupės makaronuose gali būti per daug klijingo kvietinių miltų krakmolo, jei gamintojas nusprendžia pataupyti žaliavų sąskaita. Tokiais atvejais būtent baltymų kiekis padeda „demaskuoti“ tokį gudravimą.

Orientuotis paprasta: apie 10 g baltymų / 100 g – rodo didelį krakmolo ir „kleisterio“ kiekį, tokie makaronai dažniau sulimpa, nuo 11 g baltymų / 100 g – kokybė jau geresnė, makaronai dažniausiai išlaiko formą, 12–14 g baltymų / 100 g – optimalus, kokybiškų makaronų rodiklis: jie bus elastingi, skanūs, maistingesni ir virimo metu nevirs į košę.

Renkantis makaronus verta pirmiausia pažiūrėti į dvi eilutes ant pakuotės: miltų grupę (A, B ar V) ir baltymų kiekį 100 g. Jei matote grupę A ir 12–14 g baltymų, galite būti beveik tikri – tokie makaronai neišsivirins, nesulips ir patiekalas pavyks „10 iš 10“.

Mokslininkai nustatė, kad daugiausia kofeino vartoję dalyviai turėjo maždaug 18 % mažesnę demencijos riziką, palyginti su tais, kurie kavos gėrė mažai arba visai nevartojo kofeino. Panaši tendencija atsispindėjo ir pažintinių gebėjimų testų rezultatuose – kavos ir arbatos mėgėjai pasiekdavo kiek geresnių rezultatų.

Tuo pačiu poveikio nebuvo pastebėta tarp tų, kurie rinkosi kavą be kofeino. Tai leidžia manyti, kad svarbų vaidmenį čia gali turėti būtent kofeinas. Ryškiausia nauda fiksuota grupėje, kuri kasdien išgerdavo 2–3 puodelius kavos arba 1–2 puodelius arbatos.

„Nors mūsų rezultatai nuteikia optimistiškai, svarbu prisiminti, kad poveikio dydis yra nedidelis ir egzistuoja daug kitų svarbių būdų, kaip saugoti pažintines funkcijas senstant. Mūsų tyrimas rodo, kad kofeino turinti kava ar arbata gali būti viena iš šios dėlionės dalių“, – teigė dietologas Danielis Wangas iš Mass General Brigham ligoninės Bostone.

Gauti rezultatai dera su ankstesniais darbais. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos biobanko duomenų analizė parodė, kad žmonės, geriantys juodą kavą su kofeinu be pridėtinio cukraus, rečiau serga Alzheimerio ir Parkinsono ligomis. Kiti tyrimai jau anksčiau siejo reguliarų kavos vartojimą su ilgesne gyvenimo trukme ir mažesne demencijos rizika žmonėms, sergantiems hipertenzija.

Naujajame tyrime buvo įvertinti daugiau nei 86 tūkst. moterų ir daugiau nei 45 tūkst. vyrų duomenys. Dalyviai dešimtmečiais pildė anketas apie mitybos įpročius ir atsakė į klausimus apie atminties bei dėmesio pokyčius. Apie 17 tūkst. žmonių papildomai atliko telefoninius pažintinių funkcijų testus.

Iš viso daugiau kaip 11 tūkst. dalyvių buvo diagnozuota demencija. Didžiausias kofeino kiekis maiste nuolat siejosi su mažesne šios ligos rizika, nerasta jokių aiškių neigiamo poveikio sveikatai ženklų. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tyrimas yra stebimasis, todėl negalima įrodyti tiesioginio priežastinio ryšio.

„Mes taip pat palyginome žmones, turinčius skirtingą genetinę polinkio demencijai riziką, ir gavome tokius pačius rezultatus. Tai reiškia, kad kava ar kofeinas, tikėtina, yra vienodai naudingi tiek žmonėms, turintiems didelę, tiek ir mažą genetinę demencijos riziką“, – aiškino pagrindinė tyrimo autorė Jui Džan.

Primename, kad džiovinti vaisiai turi daug skaidulų ir mineralų, tačiau dėl didelės natūralių cukrų koncentracijos juos reikėtų vartoti saikingai. Renkantis geriau vengti produktų su pridėtiniu cukrumi ir dažikliais bei teikti pirmenybę natūraliems džiovintiems vaisiams.

„Apie netikėtą pasikeitimą, susijusį su tuo, kaip automobilių gamintojai gali mažinti mokamus muito mokesčius, mus labai vėlai metų pabaigoje informavo Trumpo administracija“, – sakė House. „Dėl šio vėlyvo pranešimo paaiškėjo, kad negalėsime gauti su tuo susijusių 900 mln. dolerių.“

„Ford“ pakoreguotas pelnas, tenkantis vienai akcijai, ketvirtąjį ketvirtį sudarė 13 centų. Tai mažiau nei Volstrito lūkesčiai – 18 centų už akciją.

Prognozuojama, kad pakoreguotas pelnas prieš palūkanas ir mokesčius (EBIT) 2026 m. sieks 8–10 mlrd. dolerių, palyginti su 6,8 mlrd. dolerių pernai. Prognozės vidurkis šiek tiek viršija 8,86 mlrd. dolerių, kuriuos, „Bloomberg“ duomenimis, vidutiniškai tikėjosi analitikai.

„Ford“ akcijų kaina Niujorko biržos prekyboje po darbo valandų, 16:06 val. vietos laiku, beveik nekito. Per 12 mėnesių iki vasario 9 d. bendrovės akcijos pabrango apie 47 %, gerokai aplenkdamos „S&P 500“ indekso 15 % prieaugį.

Šie mišrūs rezultatai atskleidžia, kad „Ford“ tikisi pelno augimo net ir susidurdama su nuolatiniais muito mokesčių iššūkiais, nuostolingų elektromobilių (EV) veikla ir praėjusių metų tiekėjo gamyklos gaisro padariniais. Dėl šio gaisro bendrovė prarado milijardus dolerių negautos produkcijos, nes buvo sutrikdyta pelningiausio jos modelio – „F-Series“ pikapų – gamyba.

House teigimu, jei ne metų pabaigoje pateikta muito mokesčių sąskaita, „Ford“ pakoreguotas EBIT pernai būtų sudaręs 7,7 mlrd. dolerių.

Investuotojai ir taip tikėjosi pelno atsigavimo, nes „Ford“ planuoja didinti didelę maržą generuojančių visureigių ir pikapų gamybą po Respublikonų inicijuotų sprendimų panaikinti pinigines baudas už neįvykdytus degalų ekonomijos ir išmetamųjų teršalų standartus. Šie reguliaciniai pokyčiai, anot bendrovės, leis sutaupyti milijardus, nes gamintojai galės be papildomų sankcijų parduoti tiek daug pelningų, bet daugiau degalų vartojančių SUV ir pikapų, kiek pajėgia pagaminti.

„Matome, kad mūsų pelningumas gerėja“, – žurnalistams per Detroito automobilių parodą sausį sakė generalinis direktorius Jim Farley. „Esu čia penkerius metus kaip generalinis direktorius. Labai laukiu šių metų.“

Nuotaikos „Ford“ atžvilgiu gerėja ir dėl to, kad bendrovei, regis, pagaliau pavyksta sumažinti ilgus metus kamuojančias dideles sąnaudas, kurios, pasak Farley, vienu metu siekė net 8 mlrd. dolerių per metus ir taip silpnino „Ford“ pozicijas konkurencinėje kovoje. House teigimu, pernai „Ford“ pavyko sumažinti sąnaudas 1,5 mlrd. dolerių – tai yra 50 % daugiau, nei buvo planuota.

„Akcijos pastaruoju metu demonstruoja gerą augimo dinamiką“, – dar prieš „Ford“ pranešimą sakė „Morningstar Inc.“ analitikas Davidas Whistonas. – „Panašu, kad jie daro nemažą pažangą siekdami suvaldyti savo sąnaudas.“

Tačiau tik dalis signalo pasiekia numatytą tikslą, likusi dalis tiesiog keliauja tolyn į kosmosą, praktiškai neribotai. Remiantis nauja analize, bet kuri civilizacija, esanti tokio signalo trajektorijoje, teoriškai galėtų jį išgirsti. 

„Tyrimo duomenys rodo, kad jei protinga nežemiška gyvybė būtų tokioje padėtyje, kur iš jos perspektyvos matytųsi Žemės ir Marso išsidėstymas, yra net 77 proc. tikimybė, jog ji atsidurtų viename iš mūsų siunčiamų signalų kelyje. Tai gerokai didesnė tikimybė nei atsitiktinėje vietoje bet kuriuo metu“, – sako Pinchenas Fanas, astronomas iš Pensilvanijos valstijos universiteto.

Mokslininkai analizavo NASA Giliojo kosmoso tinklo (DSN) duomenis, kuris naudojamas ryšiui su kosminiais aparatais, esančiais toliau nei Mėnulis. 

Kadangi planetos Saulės sistemoje juda beveik vienoje plokštumoje, tai reiškia, kad kita civilizacija, esanti tos plokštumos pakraštyje, turėtų geriausias sąlygas perimti mūsų siunčiamas radijo bangas, ypač jei ji yra iki 23 šviesmečių nuo mūsų.

Dar įdomiau tai, kad šią idėją galima panaudoti ir atvirkščiai. Jei egzistuoja kitos pažangios civilizacijos, kurios irgi tiria savo kaimynines planetas, tuomet efektyviausias būdas jas aptikti būtų stebėti žvaigždžių sistemas, kuriose matomas dviejų planetų išsidėstymas, lygiai kaip mūsų Žemės ir Marso atveju.

„Deja, kol kas aptikta palyginti nedaug žvaigždžių sistemų, kuriose aiškiai matomos dvi ar daugiau tranzituojančių planetų“, – pažymi P. Fanas.

Tačiau situacija gali netrukus pasikeisti. Tikimasi, kad su NASA ruošiamo paleidimui teleskopo „Nancy Grace Roman Space Telescope“ pagalba bus aptikta šimtai tūkstančių dar nematytų egzoplanetų. 

Tai reikšmingai išplės mūsų paieškų lauką, o galbūt net atves prie pirmųjų nežemiško intelekto pėdsakų.

Šį projektą praėjusį mėnesį pateikė Ilinojaus demokratė, atstovė Robin Kelly. Įstatymo tikslas – spręsti saugumo problemas po daugybės incidentų, kai žmonės buvo sužeisti ar žuvo įstrigę automobiliuose su elektrinėmis durų rankenomis, kurios nustojus veikti nebuvo atidaromos.

„Bloomberg News“ plačiai nagrinėjo modernias automobilių durų sistemas ir atliko tyrimą, kurio metu nustatyta bent 15 mirčių per dvylika atvejų, kai keleiviai ar gelbėtojai negalėjo atidaryti „Tesla“ automobilių durų po avarijų ir kilusių gaisrų.

JAV Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija (NHTSA) 2025 m. rugsėjį pradėjo tyrimą, ar tam tikrų „Tesla Model Y“ visureigių durys nėra brokuotos, o gruodį pradėjo atskirą tyrimą dėl „Tesla Model 3“ avarinio durų atidarymo įtaisų.

„Žmonės miršta jau dabar“, – per vasario 10 d. Atstovų Rūmų posėdį pabrėžė Mičigano atstovė Debbie Dingell. – „Vis daugiau transporto priemonių pasikliauja elektroniniais durų užraktais, todėl turime užtikrinti, kad visuomet būtų aiškus ir veiksmingas mechaninis atsarginis sprendimas, kai šios sistemos sugenda.“

Pagal projektą automobiliai su elektrinėmis durų sistemomis privalėtų turėti aiškiai pažymėtą, lengvai pasiekiamą mechaninį durų atidarymo svertą, kurio naudojimas būtų intuityvus. Taip pat numatyta pareiga užtikrinti, kad nutrūkus elektros tiekimui gelbėtojai turėtų galimybę greitai patekti į transporto priemonės vidų.

Robin Kelly įspėjo, kad Jungtinės Valstijos atsilieka nuo Kinijos ir Europos Sąjungos durų saugos standartų srityje. Kinija neseniai priėmė įstatymą, kuriuo draudžiamos paslėptos durų rankenos elektromobiliuose, ir tapo pirmąja šalimi, uždraudusia tokio tipo dizainą.

Floridos kongresmenas Gusas Bilirakis teigė pritariantis įstatymo projekto tikslams, tačiau pabrėžė, kad būtina suteikti galimybę saugos ekspertams atlikti tyrimus ir nustatyti lankstesnius techninius standartus, kad būtų išvengta nenumatytų neigiamų pasekmių.

Pagrindinės nuostatos

Nauji automobiliai su elektrinėmis durų rankenomis turėtų turėti aiškiai pažymėtą ir lengvai pasiekiamą mechaninį durų atidarymo įtaisą kiekvienoms durelėms.

Mechaninis atidarymo būdas turi būti intuityvus ir suprantamas net kritinėse situacijose.

Turi būti numatyta priemonė, leidžianti gelbėtojams patekti į automobilį nutrūkus elektros tiekimui.

Saugos reikalavimų detalizavimą būtų pavesta specialistams, kad reikalavimai būtų pritaikomi įvairiems automobilių modeliams ir naujoms technologijoms.

Jei SAFE Exit Act būtų priimtas, automobilių gamintojams, įskaitant „Tesla“ ir kitus, tektų peržiūrėti elektrinių durų sistemų konstrukciją ir užtikrinti, kad jos turėtų aiškų, patikimą ir lengvai pasiekiamą mechaninį atsarginį atidarymo sprendimą.

Maisto medžiagos nėra lengvai išplaunamos – jos lieka ten, kur vėliau jas gali lengvai pasisavinti augalų šaknys. Toks būdas leidžia išvengti skubos ir sunkaus kasimo pavasarį – dirva būna geresnės struktūros ir derlingesnė.

Pagrindinė šio metodo paslaptis – kruopos yra maistas dirvožemio mikroorganizmams ir sliekams. Perdirbdami organines medžiagas, jie sukuria natūralų humusą, kuris purena žemę ir didina jos derlingumą.

Patyrę daržininkai pastebi, kad žiemą įterpta organika leidžia iš anksto paruošti dirvą sezonui. Žemė pamažu „įsijungia“ į dirvožemio gyvybinius procesus, o tai sumažina ekosistemos „stresą“ sklype.

Kokios kruopos ir kam tinka?

Kiekviena kruopų rūšis atlieka savo, specifinį vaidmenį.

Smulkintos ryžių kruopos veikia kaip savotiškas energijos užtaisas dirvožemiui. Ryžių krakmolas greitai suaktyvina naudingąją dirvos mikroflorą, todėl žemė tampa puresnė ir „gyvesnė“. Rekomenduojama berti maždaug saują ar dvi vienam kvadratiniam metrui.

Grikiai padeda atsigauti nualintai, ligotai dirvai. Šiose kruopose esančios natūralios organinės rūgštys slopina kenksmingus mikroorganizmus ir tuo pačiu gerina augalų maisto medžiagų įsisavinimą.

Toks būdas ypač tinka pomidorams, paprikoms ir bulvėms probleminėse vietose. Specialistai pažymi, kad grikių rūgštys švelniai reguliuoja dirvos biologinį balansą, nekenkdamos naudingoms mikroorganizmų bendrijoms.

Avižiniai dribsniai pirmiausia gerina dirvožemio struktūrą. Skaidydamiesi jie padeda žemei tapti grumstuotai, puresnei, geriau išlaikančiai drėgmę. Tai itin svarbu tokioms kultūroms kaip morkos, agurkai ar burokėliai, kurie prastai auga per daug suslėgtoje dirvoje.

Daugelis daržininkų įpratę labiausiai pasitikėti mėšlu, tačiau jis turi ir trūkumų: gali būti pilnas piktžolių sėklų, kenkėjų lervų, o jo sudėtis ir poveikis ne visada prognozuojami. Kruopos tokių rizikų nesukelia – jas lengva laikyti, patogu tiksliai dozuoti, jos „nedegina“ šaknų.

Specialistų teigimu, šis būdas puikiai tinka įvairių tipų dirvoms – ir molingoms, ir smėlingoms. Nors pasirinkimas tarp mėšlo ir augalinės organikos priklauso nuo konkrečių sąlygų, kruopos daugeliui daržų yra patogus, saugus ir neretai pigesnis sprendimas.

Ši žinutė giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje. Dažnai girdime, kad nuolatinis „kūno degalų papildymas“ yra raktas į budrumą ir efektyvumą.

Tačiau pastarąjį dešimtmetį laiko apribotas valgymas ir protarpinis badavimas tapo ypač populiariomis sveikatingumo praktikomis. Milijonai žmonių jas taiko dėl ilgalaikės naudos – svorio valdymo, geresnės medžiagų apykaitos ir bendros sveikatos.

Tai kelia svarbų klausimą: ar galime gauti badavimo teikiamą naudą sveikatai nesumažindami savo protinių gebėjimų? Norėdami atsakyti į šį klausimą, atlikome iki šiol išsamiausią apžvalgą, kaip badavimas veikia kognityvinę (pažintinę) veiklą.

Kam apskritai badauti?

Badavimas nėra vien tik madinga dietos tendencija. Jis remiasi per tūkstantmečius susiformavusia biologine sistema, kuri padėjo žmonėms išgyventi maisto stygiaus laikotarpiais.

Valgant reguliariai, pagrindinis smegenų energijos šaltinis yra gliukozė, kuri organizme kaupiama glikogeno pavidalu. Tačiau maždaug po 12 valandų be maisto glikogeno atsargos ima sekti.

Tuomet organizmas atlieka savotišką „metabolinį perjungimą“: pradeda skaidyti riebalus į ketoninius kūnus (pavyzdžiui, acetoacetatą ir beta-hidroksisviesto rūgštį), kurie tampa alternatyviu energijos šaltiniu.

Šis metabolinis lankstumas, kadaise buvęs būtina sąlyga mūsų protėvių išlikimui, šiandien siejamas su daugybe sveikatai palankių poveikių.

Viena perspektyviausių badavimo naudų siejama su tuo, kaip jis keičia organizmo vidinius procesus. Pavyzdžiui, badavimas aktyvina autofagiją – tarsi ląstelių „valymo įgulą“, kuri pašalina pažeistus komponentus ir juos perdirba. Manoma, kad šis procesas padeda lėtinti senėjimą ir palaikyti geresnę ląstelių sveikatą.

Be to, badavimas gerina jautrumą insulinui, todėl organizmas efektyviau reguliuoja cukraus kiekį kraujyje ir sumažėja tokių ligų kaip II tipo cukrinis diabetas rizika.

Dar daugiau – badavimo sukelti metaboliniai pokyčiai, atrodo, suteikia platesnę apsaugą, mažindami lėtinių ligų, dažnai siejamų su persivalgymu, tikimybę.

Ką parodė duomenys?

Šios fiziologinės naudos daro badavimą patrauklų. Vis dėlto daugelis dvejoja, nes baiminasi, kad nevalgant suprastės jų protinė veikla ir darbingumas.

Norėdami tai išsiaiškinti, atlikome metaanalizę – daugelio tyrimų apibendrinimą, kuriame nagrinėjome visus eksperimentinius darbus, lyginusius žmonių kognityvinę veiklą badavimo ir pavalgymo sąlygomis.

Mūsų paieška atskleidė 63 mokslinius straipsnius, kuriuose buvo aprašyti 71 nepriklausomas tyrimas. Iš viso juose dalyvavo 3 484 asmenys, kurių kognityviniai gebėjimai vertinti pagal 222 skirtingas užduotis. Šie tyrimai apėmė beveik septynis dešimtmečius – nuo 1958 iki 2025 metų.

Apibendrinus duomenis išvada buvo aiški: tarp sveikų suaugusių žmonių, badaujančių ir sočiai pavalgusių, kognityvinės veiklos skirtumų iš esmės nebuvo.

Žmonės atliko dėmesio, atminties ir vadinamųjų vykdomųjų funkcijų (planavimo, sprendimų priėmimo, kontrolės) užduotis taip pat gerai, nepriklausomai nuo to, ar buvo neseniai valgę, ar ne.

Kada badavimas vis dėlto turi reikšmės?

Vis dėlto mūsų analizė atskleidė tris svarbius veiksnius, nuo kurių priklauso, kaip badavimas gali paveikti protinę veiklą.

Pirmiausia – amžius. Suaugusiųjų protinė veikla badavimo metu nemažėjo. Tačiau vaikų ir paauglių rezultatai, praleidus valgymus, prastėjo.

Atrodo, kad besivystančios smegenys yra jautresnės energijos svyravimams. Tai sustiprina seniai žinomą rekomendaciją: vaikai į mokyklą turėtų eiti pavalgę, kad galėtų geriau mokytis.

Svarbus ir badavimo trukmės bei dienos laiko derinys. Nustatėme, kad ilgesni bado periodai buvo susiję su mažesniu skirtumu tarp badavusių ir pavalgusiųjų rezultatų. Tai tikėtina susiję su perėjimu prie ketonų kaip alternatyvaus energijos šaltinio, kai glikogeno atsargos išsenka – taip smegenys vėl gauna stabilų energijos tiekimą.

Vis dėlto pastebėta, kad badaujančių žmonių rezultatai buvo prastesni, kai testai buvo atliekami vėliau dieną. Tai leidžia manyti, kad badavimas gali sustiprinti natūralius cirkadinių ritmų nulemtus energijos ir budrumo svyravimus.

Reikšmę turėjo ir užduočių pobūdis. Kai kognityvinės užduotys buvo neutralios – pavyzdžiui, susijusios su simboliais ar figūromis, – badavę dalyviai pasirodė taip pat gerai arba net šiek tiek geriau.

Tačiau kai užduotyse buvo maisto užuominų, badavusių dalyvių rezultatai prastėjo. Alkis nesukelia visuotinės „protų miglos“, tačiau jis padidina blaškymąsi, kai šalia atsiranda su maistu susijusių dirgiklių.

Ką tai reiškia jums?

Daugumai sveikų suaugusiųjų šie rezultatai turėtų būti raminantys: galite išbandyti protarpinį badavimą ar kitus badavimo protokolus pernelyg nesibaimindami, kad smarkiai suprastės jūsų protinė veikla ar darbingumas.

Vis dėlto badavimas tikrai nėra vienodai tinkamas visiems. Ypač atsargiai reikėtų vertinti jo taikymą vaikams ir paaugliams – jų smegenys vis dar vystosi, o tyrimai rodo, kad reguliarūs valgiai jiems padeda geriausiai atlikti kognityvines užduotis.

Taip pat reikėtų pagalvoti apie savo dienos ritmą ir veiklos pobūdį. Jei jūsų darbas reikalauja maksimalaus budrumo vėlyvą popietę ar vakarą, arba jei dažnai susiduriate su viliojančiais maisto dirgikliais, badavimas gali pasirodyti sunkiau išlaikomas ir labiau varginantis.

Be to, tam tikroms žmonių grupėms – pavyzdžiui, sergantiems lėtinėmis ligomis, turintiems specifinių mitybos poreikių, nėščiosioms ar žindančioms – badavimas gali būti netinkamas be individualios sveikatos priežiūros specialisto konsultacijos.

Galiausiai badavimą verta vertinti ne kaip universalią taisyklę, o kaip asmeninį įrankį. Jo nauda ir sunkumai kiekvienam žmogui atrodys skirtingai ir priklausys nuo amžiaus, sveikatos būklės, gyvenimo būdo ir kasdienės veiklos pobūdžio.

Širdies plakimo žvaigždės

Pasirodo, net žvaigždės gali „plakti“ išvien. Vadinamosios širdies plakimo žvaigždės – tai dvinarės žvaigždžių sistemos, kurių šviesis atrodo pulsuojantis lyg širdies ritmas.

Šios žvaigždžių poros skrieja labai ištęstomis, elipsinėmis orbitomis viena aplink kitą. Savo sudėtingame orbitiniame „šokyje“ jos pakaitomis priartėja ir nutolsta, o kintančios potvyninės jėgos trumpam deformuoja žvaigždes į labiau pailgą, „futbolo kamuolio“ formą, pakeisdamos, kaip jų šviesa pasiekia mus.

Ši pulsacija, paversta šviesio kreive, primena elektrokardiogramos grafiką – todėl tokios žvaigždžių sistemos neretai vadinamos romantiškiausiomis danguje.

Rozetės ūkas

Rozetės ūkas yra puikus pavyzdys, kaip perspektyva gali suteikti reiškiniams naują prasmę. Ši žvaigždėdaros sritis milžiniškame molekuliniame debesyje daugumoje nuotraukų primena švytinčią, vaivorykštės spalvomis nusidažiusią, daugiapetales rožę – vieną ryškiausių romantiškos meilės simbolių.

Tačiau vos šiek tiek pakeitus žvilgsnio kampą, trapus žiedas virsta kaukole. Šis virsmas suteikia romantiškai simbolikai gerokai gilesnę prasmę: viena ūko pusė lyg sakytų „myliu tave“, kita – „iki kol mus išskirs mirtis“.

Vėrinio ūkas

Jei kada nors svajojai mylimajam ar mylimajai ant kaklo sukabinti žibančias žvaigždes, realybėje to, aišku, geriau nebandyti. Tačiau danguje yra nuostabi švytinčių nuolaužų kompozicija, galinti tapti tokio įsivaizduojamo papuošalo šablonu.

Vėrinio ūkas (PN G054.2-03.4) susiformavo tada, kai viena iš arti viena kitos esančios dvinarės sistemos žvaigždžių tapo raudonąja milžine ir tiesiogine to žodžio prasme prarijo savo palydovę. Astronomai šį etapą vadina bendro apvalkalo faze. Spirale artėjant vienai prie kitos, žvaigždės į tarpžvaigždinę erdvę išmetė išorinius milžinės sluoksnius, sukuriančius vis labiau plečiantis žėrinčių „deimančiukų“ žiedą.

Šis objektas primena žaižaruojančius fejerverkus, nereikalingų sluoksnių nusimetimą ir artėjimą vienas prie kito iki tvirčiausio apsikabinimo.

Širdies ūkas

Širdies ūkas (IC 1805) atrodo gana akivaizdi meilės simbolio iliustracija: jo forma primena stilizuotą širdį. Tačiau jis daug prasmingesnis nei vien vizualus panašumas.

Šis ūkas yra didžiulio žvaigždėdaros debesyno Kasiopejos žvaigždyne dalis. Jo švytėjimą sukuria jaunos, karštos, itin ryškios žvaigždės, kurių spinduliuotė jonizuoja aplink esantį dujų ir dulkių debesį.

Širdies ūkas – tai šilta, kūrybinga kosmoso galia, aktyvi „žvaigždžių gimdykla“, kurioje gimsta naujos žvaigždės, užliejančios Visatą šviesa.

Žiedo ūkas

Jei kažką myli – „užmauk žiedą“. Panašu, kad vienai mirštančiai žvaigždei Žiedo ūke (NGC 6720) tai pavyko padaryti tiesiogine prasme.

Iš tiesų šis objektas nėra plokščias žiedas – tai trimatė dujų sfera, kurią į tarpžvaigždinę erdvę nusimetė į baltąją nykštukę virstanti į Saulę panaši žvaigždė.

Dujų apvalkalas vis dar plečiasi ir galiausiai visiškai išsisklaidys. Kosminiais masteliais tokie planetiniai ūkai gyvuoja labai trumpai – vos dešimtis tūkstančių metų. Tačiau centre esanti mažytė baltoji nykštukė išliks gerokai ilgiau: manoma, kad vėliau tokios žvaigždės pamažu kristalizuojasi į anglies gniutulus – tarsi milžiniškus kosminius deimantus.

Persėjas ir Andromeda

Dar senovėje meilės istorijos buvo „užrašomos“ žvaigždėse. Mitinė Persėjo ir Andromedos istorija pasakoja apie gražią mergelę, siaubingą pabaisą, narsų gelbėtoją ir galiausiai išsiskleidusią meilę.

Ši legenda įamžinta danguje – kaimyniniuose Persėjo ir Andromedos žvaigždynuose, kad jie amžinai liktų greta, o jų meilės istorija – amžinai spindėtų žvaigždžių šviesoje.

Tislit ir Isli

Ne visos žvaigždės ar egzoplanetos turi tikrus, o ne vien kataloginius pavadinimus. Tačiau viena ypatinga pora jų sulaukė: tai į Saulę panaši žvaigždė WASP-161 ir ją artimai apskriėjanti dujinė milžinė WASP-161b, kurios oficialiai pavadintos Tislit ir Isli – amazigų (berberų) kalba „nuotaka“ ir „jaunikis“.

Pasakojama Tislit ir Isli legenda apie dviejų kariaujančių genčių įsimylėjėlius, kuriems buvo uždrausta susituokti. Sakoma, kad jų ašaros suformavo du netoliese esančius Maroko ežerus, taip pat pavadintus Tislit ir Isli. Dabar jų vardai spindi danguje – tarsi pagaliau visiems laikams sujungta pora.

Rožinis pasaulis

Kas galėjo pagalvoti, kad net planetos gali „raudonuoti“? Viena egzoplaneta šiam apibūdinimui puikiai tinka – bent jau žvelgiant tam tikroje šviesoje. GJ 504 b, maždaug keturis kartus masyvesnė už Jupiterį, yra viena iš nedaugelio egzoplanetų, kurią astronomams pavyko nufotografuoti tiesiogiai.

Infraraudonųjų spindulių stebėjimuose iš Subaru teleskopo Havajuose GJ 504 b atrodo ryškiai rausva, beveik fuksijos spalvos. Ši spalva atspindi iš jos atmosferos sklindančią šilumą. Nors ši planeta toli gražu nėra karščiausia žinoma egzoplaneta, ji tikriausiai yra viena „rožiniausių“ Visatoje.

Galaktinė rožė

Visata knibžda galaktikų, kurios kartais įsitraukia į sudėtingą orbitinį „šokį“, galintį pasibaigti susiliejimu. Viena tokia pora, ypač gražiai įkūnijanti šią kosminę romantiką, yra galaktikos Arp 273.

Sukdamosi viena apie kitą, galaktikos gravitaciškai veikia ir deformuoja tarpusavio spiralines vijas. Iš Žemės žiūrint, jų dabartinė forma primena milžinišką, kosmose pražydusią rožę.

Gal tai ir nėra meilė žmogiškuoju požiūriu, tačiau netgi griežtų fizikos dėsnių valdomi kosminiai procesai kartais sukuria vaizdus, primenančius romantiką ir grožį tokiais mastais, kad juos sunku aprėpti vaizduote.

Atsižvelgiant į sudėtingą šiuolaikinį informacinį lauką, stiprūs kritinio skaitymo įgūdžiai yra reikalingi ir aktualūs kaip niekada anksčiau.

Deja, raštingumo situacija kelia rimtą susirūpinimą. Skaitymo suvokimo rezultatai toliau prastėja. Dauguma Z kartos tėvų garsiai neskaito savo mažiems vaikams, nes tai laiko varginančia prievole. Daugelis studentų nebesugeba perskaityti visos knygos nuo pradžios iki galo.

Socialiniai tinklai, siūlantys begalinį slinkimą ir itin lengvą turinio dalijimąsi, yra sukurti skatinti pasyvų įsitraukimą. Žmonės juos dažnai naudoja nuoboduliui malšinti ir stresui malšinti.

Mes, pažinimo mokslininkas ir raštingumo ekspertė, tiriame, kaip žmonės apdoroja informaciją skaitydami. Remdamiesi savo tyrimais, manome, kad gilusis skaitymas gali būti veiksmingas būdas priešintis dezinformacijai, taip pat mažinti stresą ir vienišumo jausmą.

Nors peržengti greitą teksto perbėgimą akimis nėra lengva, tam yra strategijų, padedančių stiprinti svarbiausius skaitymo įgūdžius.

Gilusis skaitymas ir „doomscrollingas“

Žmonės išmaniuosius telefonus ir socialinius tinklus naudoja dėl įvairių priežasčių: siekdami praskaidrinti nuotaiką, atkreipti dėmesį į save, užmegzti ryšius ar dalytis naujienomis. Tačiau begalinis informacijos srautas ranka pasiekiamas sukelia informacijos perkrovą, kuri trukdo susikaupti ir priimti sprendimus.

Pažinimo mokslų tyrimai padeda paaiškinti, kaip nuolatinis slinkimas ekrane treniruoja mūsų smegenis mąstyti pasyviai.

Siekdami išlaikyti žmones prisijungusius, socialinių tinklų algoritmai nuolat pateikia panašų turinį į tą, su kuriuo vartotojas jau sąveikavo, dar labiau sutvirtindami jo įsitikinimus. Pasikartojanti informaciją daro patikimesne, ypač kai ją kartoja skirtingi šaltiniai. Šis reiškinys vadinamas iliuzinės tiesos efektu.

Gilusis skaitymas – tai sąmoningas informacijos apdorojimo būdas, kai su tekstu dirbama kritiškai, analitiškai ir empatiškai. Jis apima išvadų darymą, ryšių mezgimą, skirtingų požiūrių apsvarstymą ir įvairių interpretacijų kvestionavimą.

Toks skaitymas reikalauja pastangų. Jis gali sukelti neigiamas emocijas – dirginimą, sumišimą, ir dažnai nėra malonus. Tad kyla natūralus klausimas: kodėl turėtume rinktis sunkų gilųjį skaitymą, jei galima tiesiog greitai slinkti tekstą ir jį paviršutiniškai peržvelgti?

Kaip motyvuoti protines pastangas?

Paviršutiniškas, automatinis slinkimas gali turėti nelauktų pasekmių. Didesnis išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų naudojimas siejamas su padidėjusiu nuoboduliu ir vienišumo jausmu. „Doomscrollingas“ – nuolatinis blogų naujienų skaitymas – siejamas su stipresne egzistencine neramybe ir neigiamu požiūriu į žmones.

Tuo tarpu sutelkta dėmesio ir pastangų investicija, nors ir sekina, gali pagilinti gyvenimo prasmės pojūtį ir sustiprinti socialinį ryšį. Žmones motyvuoja užduotys, kurios padeda siekti asmeninių tikslų, ypač jei šios pastangos yra pastebimos ir įvertinamos kitų. Dėl šių priežasčių dalijimasis knygomis gali tapti veiksminga giliojo skaitymo skatinimo priemone.

Pavyzdžiui, mokytojas, vedantis mokinius per ilgesnius tekstus – romanus ar apysakas – ir kartu organizuojantis aktyvias diskusijas apie skaitomus kūrinius, sustiprina jų teksto supratimą ir interpretavimo gebėjimus. Nors mokyklos vis dar diskutuoja, ar geriau skirti mokiniams pilnas knygas, ar tik ištraukas, tyrimai rodo, kad nuoseklus, ilgesnis skaitymas socialinėje aplinkoje gali skatinti ilgalaikį skaitymo malonumą.

Galvojant apie socialinį ryšį, socialiniai tinklai taip pat gali būti panaudoti teigiamai. Pavyzdžiui, „BookTok“ – tai populiari interneto bendruomenė, kur žmonės „TikTok“ platformoje aptaria ir rekomenduoja knygas. Gerbėjai kuria išsamias analizės apžvalgas filmams ir serialams, demonstruodami, kad išsamus, įsigilinantis skaitymas ir žiūrėjimas vis dar turi vietos net begaliniame slinkime.

Kaip sąmoningai sulėtėti ir skaityti giliau?

Yra veiksmų, kurių galite imtis, kad prasmingai susidurtumėte su nuolatiniu informacijos srautu. Šis procesas vargina, o mūsų dėmesys ir psichinės jėgos yra riboti. Svarbu tai pripažinti ir sąmoningai rinktis, kam ir kada skirti savo kognityvinius resursus.

Vien suvokimas, kaip skaitmeninio skaitymo praktikos keičia jūsų smegenų veiklą, gali paskatinti formuoti naujus požiūrius ir įpročius, susijusius su informacijos vartojimu. Kartais pakanka tiesiog minutei stabtelėti prieš priimant ar dalijantis informacija – tai jau mažina pažeidžiamumą dezinformacijai. Kelios papildomos sekundės sąmoningai įvertinti matomą teiginį gali padėti atsispirti iliuzinės tiesos efektui, vadinasi, net nedidelis sulėtinimas gali būti naudingas.

Gilusis skaitymas reiškia gebėjimą sąmoningai pasirinkti skaitymo tempą – kai reikia, sulėtinti jį, kad galėtumėte įveikti sudėtingas pastraipas, pasimėgauti išraiškinga kalba, kritiškai įvertinti informaciją ir apmąstyti teksto prasmę. Tai – tarsi dialogas su tekstu, o ne vien paviršutiniškas faktų pasisavinimas.

Sąmoningumas nereiškia, kad niekada daugiau neleisite sau vakare paskrolinti naujienų srauto. Tačiau tai reiškia supratimą, kad verta dažniau skirti dėmesį vienam tekstui, kryptingai su juo dirbti ir susidurti su kitokiomis nuomonėmis.

Pradėti galima nuo mažesnės apimties kūrinių – eilėraščių, apsakymų ar esė, o vėliau pereiti prie ilgesnių tekstų. Galite susitarti su bičiuliu ar šeimos nariu ir išsikelti tikslą perskaityti visą romaną ar negrožinės literatūros knygą.

Tą tikslą pasieksite jį suskaidę į mažesnes dalis: pavyzdžiui, skaitydami po vieną skyrių per dieną ir aptardami jį su savo skaitymo partneriu. Praktikuojant gilųjį skaitymą, ypač romanus, atsiveria nauji požiūriai ir idėjos, kurias galima toliau tyrinėti pokalbiuose – tiek gyvai, tiek ir socialiniuose tinkluose.

Popierius ant palangės – paprastas šilumos barjeras

Pirmasis popieriaus panaudojimo būdas – langų apšiltinimas. Šaltis nuo stiklo dažnai leidžiasi žemyn, atšaldydamas palangę. Nuo jos šąla ne tik kambariniai augalai, bet ir visa patalpa.

Popierių sulankstykite keliais sluoksniais ir ištieskite ant palangės taip, kad kraštas šiek tiek užsiklotų ant lango rėmo. Taip sukursite papildomą apsauginį sluoksnį. Popierius kur kas lėčiau sugeria drėgmę nuo kondensato nei audinys ir geriau sulaiko šilumą.

Kaip užsandarinti langų rėmus popieriumi?

Jei šaltis veržiasi pačiu lango rėmu, vien tik plonų juostelių prilipdyti, kaip darydavome anksčiau, nebeužtenka. Vietoj to galima pasielgti gudriau.

Ilgomis juostomis supjaustykite laikraščius ar kitą minkštesnį popierių, sudrėkinkite juos vandeniu ir susukite į standžius „kamuoliukus“ ar virveles. Šiais drėgnais popieriniais „virvelių“ ritinėliais kruopščiai užkimškite plyšius tarp lango rėmų ir varčių. Išdžiūvęs popierius išsiplečia, sutankėja ir praktiškai visiškai užblokuoja oro cirkuliaciją.

Ant viršaus galima priklijuoti plonesnes popieriaus juosteles, sudrėkintas muilo tirpale. Jos gerai prikimba, neatsiklijuoja nuo šalčio ir, priešingai nei lipnioji juosta, nepažeidžia dažų ar plastiko paviršiaus.

Popierinis „vabzdžiukas“ po durimis – apsauga nuo skersvėjų

Dar viena dažna žiemos problema – skersvėjai iš po lauko durų. Pro apačią nuolat veržiasi šaltas oras, todėl grindys būna šaltos, o kambaryje nesušylama.

Čia vėl praverčia popierius iš siuntinių pakuočių. Jis paprastai būna tvirtesnis ir standesnis, todėl ypač tinka šiam triukui.

Popierių labai glaudžiai suglamžykite ir juo prikimškite seną pagalvės užvalkalą arba ilgą kelnių klešnę nuo senų kelnių, suformuodami standų, pailgą voleliuką. Gautą „vabzdžiuką“ paguldykite prie durų apačios.

Nors toks volelis daug nesveria, dėl tankiai sugrūsto popieriaus jis beveik nepraleidžia šalto oro srauto. Tai paprastas, daugkartinis ir nieko nekainuojantis būdas sumažinti skersvėjus bei šilumos nuostolius žiemą.

Analizuodami šias struktūras, mokslininkai sugebėjo atkurti šimtmečius trukusią Atlanto vandenyno pokyčių istoriją. Kriauklės tapo gyvu įrašu, leidžiančiu pažvelgti į laikotarpius, kai dar nebuvo jokios nuolatinės vandenyno stebėsenos.

Pasak tyrimo autorės daktarės Beatriz Arellano Navos iš „Ekseterio universiteto“, moliuskų kriauklės suteikia nenutrūkstamą ir tikslų kelių šimtmečių įrašą. Tokie duomenys leidžia pamatyti, kaip vandenyno sistema pamažu netenka pusiausvyros ir artėja prie taško, už kurio nebegali grįžti į stabilią būseną.

Atlanto srovės praranda pusiausvyrą

Kai vandenyno cirkuliacija yra stabili, ji po bet kokio sutrikimo greitai atgauna pusiausvyrą. Tačiau pastarųjų 150 metų duomenys rodo, kad Atlantas šį gebėjimą praranda. Mokslininkai nustatė du laikotarpius, kai vandenyno srovės tapo nestabilios. 

Pirmasis pasireiškė XX amžiaus pradžioje ir greičiausiai buvo susijęs su vadinamaisiais „subpoliariniais sūkuriais“. Tai galėjo prisidėti prie spartesnio Arkties ir šiaurinio Atlanto atšilimo praėjusio amžiaus dvidešimtaisiais metais.

Antrasis nestabilumo laikotarpis prasidėjo apie 1950 metus ir tęsiasi iki dabar. Pasak profesoriaus Paulo Hallorano iš „Pasaulinių sistemų instituto“, tai gali būti įspėjimas, kad Atlanto vandenynas artėja prie „kritinio taško“, po kurio sistema nebegalės atkurti savo pusiausvyros.

Kokios pasekmės laukia po ribos peržengimo?

Mokslininkai kol kas negali tiksliai nustatyti, kuri Atlanto vandenyno dalis silpnėja labiausiai, ar tai „Atlanto pietinės cirkuliacijos sistema“ (AMOC), ar „subpoliarinis sūkurys“ (SPG). Tačiau bet kuris šių komponentų gali turėti reikšmingą įtaką pasaulio klimatui.

Jei sistema AMOC susilpnėtų arba sustotų, Šiaurės Vakarų Europoje žiemos taptų daug šaltesnės, o pasauliniai kritulių ciklai pasikeistų. Net jei silpnėtų tik SPG, tai vis tiek reikštų dažnesnius uraganus, audras, karščio bangas ir potvynius Atlanto regione. Tokie pokyčiai paveiktų ne tik Europą, bet ir visos planetos klimato sistemą.

Ledo tirpsmas spartina pavojingus procesus

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių šiuos pokyčius, yra sparčiai tirpstantys Arkties ledynai. Į vandenyną patenkantis gėlas vanduo keičia jo druskingumą ir temperatūros balansą, o tai mažina srovių stiprumą. Šis procesas silpnina visą Atlanto cirkuliacijos grandinę.

Daktarė B. Arellano Nava pabrėžia, kad tikslios ribos, kada ši sistema taps negrįžtama, dar nėra nustatytos. Tačiau požymiai aiškūs, tai Atlantas pamažu praranda stabilumą. Pasak mokslininkės, vienintelis būdas sustabdyti šį pavojingą procesą yra greitas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimas. Kiekvienas laimėtas dešimtmetis gali būti lemtingas, kad Žemės klimatas išliktų gyvybei palankus.

Tai reiškia, kad vidurinės Tananos slėnio vietovė Aliaskoje, kur rasti 14 tūkstančių metų senumo įrankiai, yra viena ankstyviausių iki šiol žinomų archeologinių vietų Amerikos žemynuose.

„Vietovė atskleidžia akmens ir mamutų ilčių įrankių gamybos, maisto ruošimo ir žmonių judėjimo pėdsakus, siekiančius 14 tūkstančių metų“, – aiškina JAV mokslininkų komanda iš Adelphi universiteto ir Aliaskos universiteto Ferbankse, tyrimą pristatančiame straipsnyje.

Daugumą XX amžiaus archeologai manė, kad Kloviso žmonės buvo pirmieji Šiaurės Amerikos gyventojai. Buvo manyta, kad jie atkeliavo į Didžiąsias lygumas per kadaise Sibirą ir Aliaską jungusį Beringijos sausumos tiltą.

Tačiau naujesni radiniai suabejojo Kloviso žmonių, kaip „pirmųjų amerikiečių“, idėja. Pėdsakai Naujajame Meksike, Baltųjų smėlynų vietovėje, datuojami daugiau nei 20 tūkstančių metų (nors jų datavimas ir kelia diskusijų), o vis labiau remiama hipotezė, kad pirmoji žmonių banga į žemyną galėjo patekti pakrantės mariose driekusiuosi „dumbliais turtingu koridoriumi“, kai pats Beringijos regionas buvo aptrauktas ledu.

Alaskoje rasti mamutų ilčių įrankiai laikomi tarsi trūkstama grandimi tarp Beringijos medžiotojų ir Kloviso kultūros, dar kartą patvirtinančia, kad žmonės per ledynmečiu susiformavusį sausumos tiltą migravo iš Azijos į Ameriką.

Šie radiniai leidžia manyti, kad Kloviso žmonių protėviai iš pradžių įsikūrė mažiau apledėjusiose teritorijose, tokiose kaip Tananos slėnis, o tik vėliau tęsė savo migraciją tolyn į pietus, pasinaudodami tarp traukiantis ledynams atsivėrusiu koridoriumi.

Mamutų ilčių naudojimas yra vienas iš išskirtinių Kloviso kultūros technologijos bruožų. Tananos slėnio vietovėje rastų ilčių apdirbimo metodai rodo nenutrūkstamą technologinę liniją nuo Sibiro iki Didžiųjų lygumų. Archeologų teigimu, tai – tvirtas įrodymas apie „Pirmuosius Aliaskos gyventojus“ (jei dar ne apie pirmuosius amerikiečius apskritai).

„Holcmano archeologinė vietovė viduriname Tananos slėnyje, Aliaskoje, suteikia itin svarbių įžvalgų apie Pirmųjų Aliaskos gyventojų elgseną ir jų sąveiką su ledynmečio megafauna, ypač gauruotaisiais mamutais“, – rašo tyrimo autoriai.

Seniausiame vietovės sluoksnyje aptikta beveik visiškai išlikusi patelės mamuto iltis, taip pat titnago nuoskalų įrankiai, akmeninis „kūjis“, gyvūnų kaulai, raudonasis ochras, gaisro žymės ir akmens skaldymo pėdsakai.

Šiek tiek jaunesniame, maždaug 13 700 metų senumo sluoksnyje, mokslininkai rado didelę dirbtuvių zoną su kvarco žaliava, būtina mamutų ilčių įrankiams gaminti, gausiais mamutų ilčių apdirbimo atliekomis ir seniausiais iki šiol Amerikoje žinomais ilgių strypo formos įrankiais.

„Mamutų iltys ir akmeniniai įrankiai, atrodo, vaidino itin svarbų vaidmenį išteklių apykaitoje visoje rytinėje Beringijoje ir prisidėjo prie žmonių plitimo toliau į pietus – į Uolėtąsias Kalnus ir šiaurines Didžiųjų lygumų sritis Šiaurės Amerikoje“, – pažymi tyrėjai.

Patys autoriai pabrėžia, kad šie įrankiai yra tvirti įrodymai, jog artimiausi Kloviso žmonių protėviai migravo iš Aliaskos, tačiau jie jokiu būdu neatmeta galimybės, kad žemyne gerokai anksčiau galėjo gyventi ir priešklovisinės žmonių grupės.

Nors aptikti įrankiai aiškiai liudija apie pažangią kultūrą ir technologiją, norint galutinai atkurti šios migracijos bangos istoriją, reikės daugiau senovinės DNR ir paleoklimato duomenų.

Tyrėjai apjungė trijų nepriklausomų studijų, kuriose dalyvavo 645 žmonės, duomenis. Dvi savaites kasdien dalyviai žymėjo savo streso lygį ir nurodydavo, ar tą dieną turėjo lytinių santykių. Analizė atskleidė, kad tomis dienomis, kai dalyviai mylėjosi, jie jautėsi mažiau įsitempę.

Vis dėlto ilgalaikio, t. y. kitai dienai išliekančio, antistresinio poveikio neužfiksuota. Seksas nesumažino streso lygio kitą dieną ir nesuteikė ilgalaikio emocinio palengvėjimo. Dar daugiau – paaiškėjo, kad svarbiausia yra ne pats artumas, o priežastys, dėl kurių jis įvyksta.

Jei lytiniai santykiai vyko dėl noro išvengti konflikto, dėl kaltės jausmo ar partnerio spaudimo, kitą dieną streso lygis, priešingai, būdavo didesnis. Pasak mokslininkų, tokiais atvejais gali dar labiau sustiprėti vidinė įtampa, nes žmogus jaučiasi ne tiek išgirdęs savo poreikius, kiek vykdęs pareigą ar bandęs kažko išvengti.

Tuo tarpu seksas, kylantis iš nuoširdaus noro būti artimiems, kartais siejosi su mažesniu streso lygiu ir vėliau, tačiau šis poveikis buvo nestabilus ir ne visada pasikartojantis.

Specialistai pabrėžia: seksas gali trumpam palengvinti įtampą ir pagerinti nuotaiką, tačiau jis nepakeičia gilesnio darbo su streso priežastimis. Tyrimas rodo, kad psichologiniam komfortui svarbus ne tik pats patyrimas, bet ir kontekstas, kuriame jis vyksta – lūkesčiai, abipusis spaudimas ar palaikymas, taip pat partnerių motyvacija.

Tad, nors intymumas gali būti maloni ir naudinga streso mažinimo dalis, laikyti jį universaliu ir ilgalaikiu sprendimu būtų klaidinga. Kur kas svarbiau rūpintis atviru dialogu poroje, emociniu saugumu ir tikrais, o ne iš pareigos ar baimės kylančiais pasirinkimais.

Apvalioje kalkakmenio plokštėje išraižytos tiesios ir įstrižos linijos.

Panaudoję 3D vaizdinimą, mokslininkai nustatė, kad kai kurios linijos yra gilesnės už kitas. Tai leidžia manyti, jog žaidimo figūrėlės buvo stumdomos būtent šiomis linijomis, kai kuriomis – dažniau nei kitomis.

„Matome nusidėvėjimo žymes išilgai akmens linijų – tiksliai ten, kur būtų stumdoma žaidimo figūrėlė“, – aiškino Leideno universiteto archeologas, senovinių žaidimų specialistas Walteris Cristas.

Vėliau Mastrichto universiteto tyrėjų komanda pasitelkė dirbtinio intelekto programą, sukurtą atkurti senovinių žaidimų taisykles.

Šiai sistemai, pavadintai „Ludii“, buvo „išmokytos“ maždaug 100 senovinių žaidimų, žinomų iš to paties regiono kaip ir romėnų akmuo, taisyklės.

„Kompiuteris sugeneravo dešimtis galimų taisyklių rinkinių. Tada jis žaidė pats su savimi ir išskyrė keletą variantų, kurie žmonėms yra įdomūs ir patrauklūs“, – pasakojo Mastrichto universiteto tyrėjas Dennisas Soemersas.

Tuomet galimos taisyklės buvo palygintos su tikromis nusidėvėjimo žymėmis akmens paviršiuje, kad būtų galima nustatyti labiausiai tikėtinas žaidimo figūrėlių judėjimo trajektorijas.

Vis dėlto Soemersas ragina išlikti atsargiems.

„Jei pateiksite „Ludii“ bet kokį linijų raštą, panašų į tą, kuris yra ant šio akmens, sistema visada pasiūlys galimų žaidimo taisyklių. Todėl negalime būti visiškai tikri, kad romėnai iš tiesų žaidė būtent taip“, – pabrėžė jis.

Manoma, kad šio „apgaulingai paprasto, tačiau įtraukiančio strateginio žaidimo“ tikslas buvo per kuo mažiau ėjimų persekioti ir įspęsti priešininko figūrėles.

Asmeniniai atsiliepimai apie tokius pleistrus socialiniuose tinkluose labai paplitę, juos pateikia ir esą „gydytojai“. Tačiau nepriklausomi faktų tikrintojai yra parodę, kad nemaža dalis šių rekomendacijų sukurta dirbtinio intelekto.

Prieš išleisdami pinigus, vertėtų labai rimtai pagalvoti, ar iš tiesų verta pirkti svorio mažinimo pleistrus. Nepriklausomi faktų tikrintojai nustatė, kad tokio tipo „gydytojų rekomendacijos“ pleistrams yra sugeneruotos dirbtinio intelekto.

Kas sudaro šiuos pleistrus? Ar jie veiksmingi?

Ozempic tipo pleistrai dar vadinami GLP-1 pleistrais. Tačiau juose nėra jokių farmacinių veikliųjų medžiagų iš Ozempic (semagliutido) ar panašių vaistų, pavyzdžiui, Mounjaro (tirzepatido).

Vietoje to šiuose pleistruose yra žolelių ekstraktų mišinys. Dažniausiai minimi berberinas, žaliosios arbatos (Camellia sinensis) ekstraktas, tropinio vaisiaus Garcinia cambogia ekstraktas ir karčiosios dervos citrusas – kartusis apelsinas (Citrus × aurantium L.).

Laboratoriniai tyrimai rodo, kad kai kurios medžiagos iš berberino, žaliosios arbatos polifenoliai ir hidroksicitric rūgštis iš Garcinia cambogia gali turėti tam tikrą poveikį: slopinti apetitą, mažinti gliukozės (cukraus) kiekį kraujyje ir dalyvauti riebalų apykaitos reguliavime, taip teoriškai skatindamos svorio mažėjimą.

Tačiau tai, kas nustatyta laboratorijoje, dar nereiškia, kad taip pat efektyviai veiks ir žmonėms. Naujausi tyrimai su žmonėmis rodo, kad šių žolelių poveikis svorio mažėjimui yra labai ribotas.

Pavyzdžiui, dauguma tyrimų su berberinu rodo, kad žmonės netenka labai nedaug svorio, jei apskritai jo netenka. Vienoje mokslo apžvalgoje nustatyta, kad iki 3 gramų berberino per dieną, vartojamo ištisus metus, turėjo tik nedidelį poveikį kūno svoriui ir liemens apimčiai.

Kita apžvalga, nagrinėjusi kelių tyrimų duomenis, parodė, kad iki 2,4 g žaliosios arbatos ekstrakto per dieną 13 savaičių laikotarpiu ir daugiau nei 4 g Garcinia cambogia per dieną 17 savaičių neturėjo reikšmingo poveikio tiriamųjų svoriui.

Kalbant apie kartųjį apelsiną, tyrimai parodė, kad iki 54 mg synefrino (išskirtos veikliosios medžiagos iš kartaus apelsino ekstrakto) per dieną aštuonių savaičių laikotarpiu taip pat nesusiję su svorio mažėjimu.

Svarbu pabrėžti, kad visi šie duomenys gauti tiriant geriamąsias žolelių formuluotes – tabletes, kapsules ar tirpalus, o ne per odą veikiančius pleistrus.

Ar veikliosios medžiagos iš tiesų prasiskverbia per odą?

Ar ekstraktai iš svorio mažinimo pleistro prasiskverbs pro odą, labai priklauso nuo to, kaip jie pagaminti.

Mūsų oda yra labai lipofilinė – ji gerai praleidžia riebaluose tirpias (riebalines), tačiau sunkiai praleidžia vandenyje tirpias (hidrofilines) medžiagas. Dėl to ne visi vaistai gali būti efektyviai tiekiami per odą.

Ozempic, pavyzdžiui, skiriamas kaip injekcija, nes jo veiklioji molekulė yra per didelė ir per daug „vandeninga“, kad galėtų prasiskverbti per odos barjerą.

Jei pleistruose esantys ekstraktai yra gauti vandens pagrindu (t. y. hidrofiliški), tikimybė, kad jie prasiskverbs pro odą, labai maža. Tokiu atveju jie tiesiog liktų ant odos paviršiaus ir nebūtų biologiškai aktyvūs, kol galiausiai nuimtumėte pleistrą.

Kita problema – pleistruose sutelpa labai nedidelis kiekis žolelių ekstraktų. Minėtuose tyrimuose reikėjo gramais skaičiuojamų kiekių, kad būtų užfiksuotas nors koks poveikis. Realūs Ozempic tipo pleistrai paprastai turi mažiau nei 0,1 g ekstrakto.

Tad net jei dalis veikliųjų medžiagų ir prasiskverbtų per odą, jų kiekis būtų per mažas, kad sukeltų kliniškai reikšmingą efektą.

Nereikėtų manyti, kad pleistrai savaime yra saugūs

Australijoje medicininius produktus, įskaitant augalinius preparatus, prižiūri Terapinių prekių administracija (Therapeutic Goods Administration, TGA).

Kad augalinis produktas būtų leidžiamas pardavinėti, jis turi būti įtrauktas į Australijos terapinių prekių registrą. Ozempic tipo svorio mažinimo pleistrų šiame registre nėra.

Tai reiškia, kad joks nepriklausomas reguliuotojas neįvertino tokių pleistrų kokybės ir saugumo – jie nėra patikrinti dėl sudėties tikslumo, priemaišų ar gamybos standartų laikymosi.

Australijos tyrimai parodė, kad neregistruotuose augaliniuose produktuose kartais aptinkama nedeklaruotų augalinių medžiagų, sunkiųjų metalų ir net receptinių vaistų, tokių kaip varfarinas. Tokios priemaišos gali būti pavojingos, ypač jei jos patenka į kraujotaką per odą ir pasklinda po visą organizmą.

Trumpai apibendrinant

Nors Ozempic tipo svorio mažinimo pleistrų idėja gali skambėti patraukliai, šiuo metu nėra įrodymų, kad jie veiktų. Dar daugiau – jų saugumas taip pat nėra garantuotas.

Vietoj to, kad rizikuotumėte sveikata ir švaistytumėte pinigus, verčiau pasikonsultuokite su šeimos gydytoju ar vaistininku. Specialistai gali pasiūlyti moksliškai pagrįstus, veiksmingus ir jums individualiai tinkamus svorio valdymo sprendimus bei padėti sudaryti realistišką, saugų planą jūsų sveikatos tikslams pasiekti.

Kaip tinkamai apšiltinti vištidę?

Pirmas žingsnis – vištidės apšiltinimas. Vienas geriausių variantų – sienas iš vidaus apšiltinti putplasčiu. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad vištos gali pradėti jį kapoti. Kad to būtų išvengta, putplastis turėtų būti nutinkuotas arba kitaip uždengtas patvaria danga. Taip pat būtina pasirūpinti gera ventiliacija, kad nesikauptų drėgmė ir amoniako garai, kurie kenkia paukščiams ir mažina jų produktyvumą.

Ne mažiau svarbu – šilta ir sausa pakratų danga. Ant maždaug 10 cm storio šiaudų sluoksnio rekomenduojama užberti apie 1 kg kalkių. Jos padeda dezinfekuoti pakratus ir sumažinti drėgmę. Pakratus reikėtų reguliariai supurenti ir papildyti šviežiais šiaudais. Iki stipresnių šalčių bendras pakratų storis turėtų siekti 20–30 cm – tai sudarys vadinamąją „šilto kraiko“ pagalvę, kuri padeda palaikyti šilumą vištidėje.

Apšvietimas: kiek šviesos reikia vištoms?

Be šilumos, dedeklėms būtina užtikrinti ir pakankamą apšvietimą. Žiemą natūralios šviesos nepakanka, todėl ją reikia papildyti dirbtine. Rekomenduojama rytinį apšvietimą įjungti maždaug nuo 6 val. ryto 3 valandoms ir vakarinį – nuo 18 val. vakaro taip pat apie 3 valandoms. Taip bendras šviesos laikas per parą priartėja prie optimalių 12–14 valandų.

Šiam tikslui ypač tinka infraraudonųjų spindulių lempos – jos ne tik apšviečia, bet ir papildomai šildo patalpą. Be to, tokias lempas vėliau galima panaudoti ir daigų auginimui pavasarį.

Tinkama mityba žiemą

Didelę įtaką kiaušinių dėjimui turi ir visavertė mityba. Rekomenduojamas paros racionas vienai dedeklei gali atrodyti taip: apie 65 g virtų bulvių (žalių bulvių duoti negalima), apie 45 g kombinuotųjų pašarų, apie 15 g šieno (smulkinto arba garinto), apie 5 g kreidos kaip kalcio šaltinio, apie 3 g mėsos arba žuvies atliekų – baltymams ir mikroelementams.

Be to, į racioną naudinga įtraukti tarkuotų morkų – jos suteikia karotino ir kitų vitaminų. Taip pat patyrę paukštininkai pataria vištidėje pakabinti sausų „dilgėlių šluotelių“ – vištos mielai jas lesa ir taip papildo vitamino C bei kitų naudingų medžiagų atsargas.

Laikantis šių rekomendacijų – užtikrinus šilumą, sausą ir storą pakratų sluoksnį, pakankamą apšvietimą bei subalansuotą mitybą – net ir per šalčius dedeklės gali dėti stabiliai ir gausiai, o šeimininkai džiaugsis šviežiais kiaušiniais visą žiemą.

Pagrindinė priemonė, kuri čia praverčia, – acto rūgštis. Ji naikina bakterijas, neutralizuoja kvapus, pašalina apnašas ir šlapimo akmenis, išvalo paviršius. Tačiau svarbu žinoti, kaip ją teisingai naudoti, kad rezultatas būtų maksimalus.

Greitas valymas prieš svečių atvykimą

Jei reikia skubiai sutvarkyti tualetą prieš svečių vizitą, galima pasinaudoti ekspresiniu būdu.

Tiesiog įpilkite stiklinę 9 % acto į klozetą, stengdamiesi kuo tolygiau aplieti sieneles, kad priemonė pasiektų visus paviršius. Palikite veikti maždaug 20 minučių – per tą laiką rūgštis „pragraužia“ šviežias apnašas ir neutralizuoja nemalonius kvapus. Vėliau tereikia perbraukti paviršius šepečiu ir nuleisti vandenį. Oras tualete iškart tampa gaivesnis, o nemalonaus kvapo nelieka.

Stipriai užteršto klozeto valymas su soda

Jei klozetas jau „matęs gyvenimo“ ir padengtas storu kalkių bei šlapimo akmens sluoksniu, vien acto gali nepakakti – verta pasitelkti ir sodą.

Pašildykite dvi stiklines acto, tačiau neužvirkite, kad nereikėtų kvėpuoti aštriais garais. Klozeto vidų gausiai pabarstykite maždaug puse stiklinės sodos, o tada viską užpilkite karštu actu. Iš karto prasidės aktyvi reakcija – šnypštimas, putos, tirpstančios nuosėdos. Būtent to ir reikia.

Uždarykite klozeto dangtį ir palikite taip kelioms valandoms, o geriausia – per naktį. Ryte paviršius bus gerokai švaresnis, apnašos suminkštėjusios, o nemalonus kvapas – dingęs. Beliks perbraukti šepečiu ir nuleisti vandenį.

Profilaktinė priežiūra, kad neatsirastų smarvė

Profilaktika – geriausias būdas išvengti varginančio generalinio valymo. Kartą per mėnesį, nelaukdami, kol atsiras apnašos ir nemalonus kvapas, į klozeto nutekamąją angą nakčiai įpilkite stiklinę acto.

Actas padeda ištirpdyti riebalų kamščius ir muilo nuosėdas, kurios dažnai kaupiasi klozeto „keliene“ ir vamzdžiuose. Būtent šios sankaupos ilgainiui pradeda skleisti aitrų, nemalonų kvapą. Reguliariai naudojant actą, tokios problemos paprasčiausiai nespėja atsirasti.

Laikantis šių paprastų patarimų, galima visiškai atsisakyti brangių „cheminių“ priemonių ir vis tiek turėti švarų, gaivų tualetą už kelis centus.

Leedso universiteto embriologo Giles’o Palmerio vadovaujama devynių mokslininkų grupė naujoje apžvalgoje išreiškė susirūpinimą, kad žinome apgailėtinai mažai, nors komercinis ir dažnas skraidymas į kosmosą sparčiai intensyvėja.

„Per daugiau nei 65 metus trunkančią žmonių kosminių skrydžių istoriją vis dar labai menkai žinome, kaip kosminė aplinka veikia žmogaus reprodukcines sistemas ilgalaikių misijų metu“, – rašo Palmeris su bendraautoriais.

Nedaugelis laboratorinių ir su žmonėmis atliktų tyrimų rodo, kad kosmosas iš tiesų yra priešiška aplinka Žemės gyventojų reprodukcinėms sistemoms.

Pagrindinė problema – kosminiai spinduliai, tai yra aukštos energijos dalelės, galinčios atsitiktinai „redaguoti“ mūsų DNR. Kaip ir jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis Žemėje, taip ir kosminiai spinduliai, paveikę lytines ląsteles – spermatozoidus ar kiaušialąstes, – iš kurių formuojasi embrionas, gali sukelti rimtų pasekmių būsimam palikuoniui.

Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad net trumpalaikis radiacijos poveikis gali sutrikdyti menstruacijų ciklą ir padidinti vėžio riziką. Tačiau kalbant apie ilgesnes kosmines misijas, patikimų duomenų apie žmones praktiškai nėra.

Atlikę esamų tyrimų analizę, Palmeris ir jo kolegos padarė išvadą, kad apie pakartotinio radiacijos poveikio įtaką vyrų vaisingumui žinome beveik nieko.

Vienas tyrimas rodo, kad radiacijos dozės, viršijančios maždaug 250 mGy, gali sutrikdyti spermatozoidų formavimąsi, nors šis poveikis gali būti grįžtamas. Kitas darbas leidžia manyti, kad ilgesnės misijos gali rimčiau paveikti neuroendokrininę sistemą, kuri reguliuoja reprodukcinius hormonus.

Tuo pat metu į kosmosą kasmet paleidžiama vis daugiau raketų – tai lemia augančios komercinės investicijos ir technologijų pažanga, mažinanti skrydžių kainą.

NASA ir kitų valstybinėms agentūroms pavaldžių organizacijų misijose iki šiol galioja griežtos taisyklės dėl seksualinės ir reprodukcinės sveikatos, tačiau tokius ribojimus komercinėms kosmoso bendrovėms gali būti sunku – arba net neetiška – taikyti.

Pavyzdžiui, valstybinių kosmoso agentūrų astronautams draudžiama skristi į kosmosą nėštumo metu, taip pat nustatytos griežtos didžiausios leistinos radiacijos dozės ribos, kurių jie negali viršyti per savo karjerą.

Šios taisyklės taip pat kelia klausimų. NASA ilgą laiką nustatė didžiausią leistiną radiacijos dozę astronautams žemojoje Žemės orbitoje – 50 mSv per metus, tačiau moterims riba buvo mažesnė dėl didesnės kiaušidžių ir krūties vėžio rizikos. Nors šis pavojus yra realus, teisininkai atkreipia dėmesį, kad tokie dvigubi standartai gali tapti lyties diskriminacijos forma.

Dar didesnį nerimą Palmeriui ir jo kolegoms kelia ne per griežtos, o išvis neegzistuojančios taisyklės komerciniuose skrydžiuose. Šiuo metu nėra jokių bendrai priimtų pramonės standartų, kaip valdyti riziką reprodukcinei sveikatai.

„Ar komercinės kosmoso bendrovės turėtų stebėti savo darbuotojų nėštumą? Ar tai turėtų galioti ir kosmoso turistams?“ – klausia tyrimo autoriai.

„Ar informuoti sutikimai prieš skrydį turėtų aiškiai nurodyti galimai pakitusias ilgalaikes rizikas reprodukcinei sėkmei ir galimą žalą vaisiui?“

Kol nežinome daugiau apie tai, kaip kosminiai skrydžiai veikia žmogaus reprodukciją, bus sunku sąžiningai ir tiksliai įspėti būsimus keleivius bei darbuotojus apie riziką.

„Plečiantis žmonių buvimui kosmose, reprodukcinė sveikata nebegali likti politikos aklinoje zonoje“, – pabrėžia NASA tyrėjas Fathi Karouia, vienas iš vyresniųjų darbo autorių.

„Tarptautinis bendradarbiavimas yra skubiai būtinas, kad užpildytume kritines žinių spragas ir sukurtume etines gaires, kurios apsaugotų tiek profesionalius, tiek privačius astronautus – ir galiausiai užtikrintų žmonijos saugumą, siekiant ilgalaikio buvimo už Žemės ribų.“

Šiuo metu astronomai dar neturi pakankamai tikslių stebėjimų, kad galėtų aiškiai atskirti šiuos du modelius. Vis dėlto, jei galaktikos branduolį sudarytų tamsioji materija, tai suteiktų visiškai naują priemonę aiškinantis visos paukščių tako tamsiosios materijos pasiskirstymą.

„Mes ne tiesiog pakeičiame juodąją bedugnę tamsiu objektu; mes siūlome, kad supermasyvus centrinis objektas ir galaktikos tamsiosios materijos halo yra dvi to paties, ištisinio darinio išraiškos“, – aiškina astrofizikas Carlosas Argüellesas iš La Platos Astrofizikos instituto Argentinoje.

Tamsioji materija yra viena didžiausių Visatos mįslių. Mokslininkai gali labai tiksliai apskaičiuoti įprastos (barioninės) medžiagos kiekį Visatoje, tačiau, sudėjus visą žinomą materiją, gravitacijos vis tiek būna gerokai per daug. Tai reiškia, kad egzistuoja dar kažkas, kas sukuria didžiulę papildomą gravitaciją.

Šis nežinomas komponentas nei sugeria, nei skleidžia šviesos – apie jo egzistavimą sprendžiame tik iš gravitacinio poveikio. Tai ir vadiname tamsiąja materija. Skaičiuojama, kad ji sudaro maždaug 84 procentus visos Visatos materijos.

Paukščių tako centre esančio masyvaus objekto buvimas ir masė buvo patvirtinti taip pat gravitacijos dėka – sekant ilgus, sudėtingus dideliu greičiu judančių žvaigždžių orbitų vingius ir jų greičio pokyčius, joms skriejant aplink galaktikos centrą.

Šiuo metu paprasčiausias ir mažiausiai prielaidų reikalaujantis paaiškinimas yra tas, kad galaktikos šerdyje glūdi supermasyvi juodoji bedugnė, pavadinta Sagitario A* (Sgr A*). 2022 m. Event Horizon teleskopo tyrėjų grupė paskelbė vaizdą, kuriame užfiksuotas vadinamasis juodosios bedugnės „šešėlis“.

Tačiau tai nėra vienintelė įmanoma interpretacija. Ankstesni teoriniai darbai parodė, kad įkaitusi, ryškiai švytinti akrecinė dujų ir dulkių aureolė aplink kompaktišką tamsiosios materijos telkinį taip pat galėtų sukurti šešėlį, labai panašų į tą, kurį matome Event Horizon teleskopo nuotraukose.

Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama astrofizikės Valentinos Crespi iš La Platos Astrofizikos instituto, nusprendė žengti dar toliau ir išsiaiškinti, ar stebimos žvaigždžių orbitos aplink Sgr A* gali būti paaiškintos ir tamsiosios materijos šerdies modeliu.

Ne visi tamsiosios materijos modeliai numato tankius jos telkinius. Kai kurie jų teigia, kad tamsioji materija yra gana išskydusi ir tolygiai pasiskirsčiusi. Tačiau egzistuoja ir kandidatų, leidžiančių formuotis itin tankiems dariniams – fermioninės tamsiosios materijos modeliai. Fermionai paklūsta kvantinės mechanikos taisyklėms, kurios neleidžia jiems būti „begaliniai suspaustiems“. Panašiai elgiasi ir elektronai ar neutronai, kurie atsisako būti sutrombuoti į neribotai mažą tūrį, kai pasiekiamas tam tikras tankio slenkstis.

Teoriškai tokia sistema gali sudaryti itin tankų, gravitaciškai stabilų telkinį, primenantį baltąją nykštukę ar neutroninę žvaigždę, tik sudarytą ne iš įprastų dalelių, o iš tamsiosios materijos fermionų.

Kyla natūralus klausimas: jei toks objektas iš tiesų būtų paukščių tako centre, ar žvaigždžių orbitos aplink jį elgtųsi kitaip nei aplink juodąją bedugnę?

Paukščių tako šerdyje yra vadinamųjų S žvaigždžių grupė, kurių itin sudėtinga „šokių“ dinamika atspindi ten esančios masės gravitacinį potencialą. Svarbiausia iš jų – žvaigždė S2. Jos orbitos periodas yra palyginti trumpas, vos 16 metų, todėl S2 judėjimas buvo stebimas ir išmatuotas ypatingu tikslumu, suteikiant mokslininkams išsamių duomenų.

Tyrėjai sumodeliavo S2 elgesį dviejais atvejais: darant prielaidą, kad Sgr A* yra įprasta supermasyvi juodoji bedugnė, ir laikant, kad centre glūdi kompaktiškas fermioninės tamsiosios materijos telkinys.

Abu modeliai atkartodavo žvaigždės judėjimą beveik vienodai tiksliai. Tai reiškia, kad rezultatai nepatvirtina, jog Sgr A* būtinai yra tamsiosios materijos telkinys, tačiau jie rodo, kad tokia galimybė yra visiškai suderinama su dabartiniais stebėjimais. Šiandien turimi duomenys tiesiog per silpni, kad leistų vienareikšmiškai atmesti bent vieną iš versijų.

Tačiau fermioninės tamsiosios materijos modelis turi ir papildomų privalumų. Europos kosminio teleskopo „Gaia“ sudarytas paukščių tako žvaigždžių pasiskirstymo ir judėjimo žemėlapis – kol kas išsamiausias – parodė, kad galaktikos sukimosi greitis didesniais atstumais nuo jos centro ima mažėti. Šis vadinamasis Keplerio tipo greičio mažėjimas yra lengviau paaiškinamas prielaida, kad paukščių taką gaubia milžiniškas, išsiplėtęs fermioninės tamsiosios materijos halo, nei kitais tamsiosios materijos modeliais.

„Tai pirmas kartas, kai tamsiosios materijos modelis sėkmingai sujungia tokias skirtingas skalės – nuo centrinio objekto iki visos galaktikos – ir geba paaiškinti tiek šiuolaikinius sukimosi kreivės duomenis, tiek ir žvaigždžių orbitas prie pat centro“, – pabrėžia Argüellesas.

Ateities stebėjimai gali padėti išnarplioti intriguojančią Sagitario A* prigimties mįslę. Ilgalaikiai žvaigždžių judėjimo stebėjimai gali atskleisti subtilius orbitų bruožus, kurie leis palenkti svarstykles į vieną ar kitą pusę. Taip pat itin svarbi bus informacija apie žvaigždes, skriejančias dar arčiau centro nei S2 – jų elgesys gali būti itin jautrus centrinio objekto fizinėms savybėms.

Be to, būsimi Event Horizon teleskopo stebėjimai gali atskleisti smulkesnes šviesos iškraipymų detales srityje aplink Sgr A*. Kai kurie požymiai, susiję su ekstremalia juodosios bedugnės gravitacija – pavyzdžiui, aiškiai apibrėžtas fotonų žiedas – galėtų būti pakitę arba visiškai neatsirasti, jei galaktikos šerdyje būtų ne juodoji bedugnė, o be horizonto egzistuojantis tamsiosios materijos branduolys.

Tad ką gali pasiūlyti fizinis aktyvumas? Naujame tyrime, paskelbtame visai neseniai, patvirtinta, kad fizinis aktyvumas kai kuriems žmonėms gali būti toks pat veiksmingas kaip terapija ar medikamentinis gydymas. Tai ypač pasakytina apie socialinį, specialisto prižiūrimą judėjimą, pavyzdžiui, grupines treniruotes sporto salėje ar bėgimo klubus.

Panagrinėkime įrodymus.

Kas jau buvo žinoma?

Fizinis aktyvumas jau seniai rekomenduojamas kaip vienas iš gydymo būdų esant nerimui ir depresijai, daugiausia todėl, kad jis skatina „geros savijautos“ cheminių medžiagų išsiskyrimą smegenyse. Tai gerina nuotaiką ir mažina streso lygį.

Vis dėlto turimi įrodymai ilgą laiką buvo gana painūs. Šimtai tyrimų su labai įvairiais rezultatais apsunkino aiškų atsakymą, kiek ir kokio tipo fizinis aktyvumas yra naudingiausias, ir kam jis padeda labiausiai.

Per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai atliko dešimtis atskirų metaanalizių – tai tyrimai, apibendrinantys daugelio klinikinių bandymų rezultatus ir nagrinėjantys fizinio aktyvumo naudą depresijai ir nerimui. Vis dėlto jie paliko nemažai spragų: nebuvo pakankamai aišku, kaip skiriasi fizinio aktyvumo veiksmingumas skirtingo amžiaus grupėms ir ar svarbus konkretaus fizinės veiklos tipo pasirinkimas.

Daugelyje tyrimų dalyvavo žmonės, turintys kitų lėtinių ligų, pavyzdžiui, diabeto ar artritą. Tokie veiksniai gali iškraipyti rezultatus ir apsunkina jų pritaikymą bendrai populiacijai.

Ką atlikome šiame tyrime

Mūsų tyrimo tikslas buvo sumažinti šią sumaištį, todėl atlikome vadinamąją „meta–metaanalizę“. Tai reiškia, kad sistemingai išanalizavome visų jau atliktų metaanalizių rezultatus – iš viso jų buvo 81 – ir pabandėme tiksliau nustatyti, ką rodo bendri duomenys.

Iš viso buvo apdoroti beveik 80 000 dalyvių duomenys iš daugiau kaip 1 000 pirminių klinikinių tyrimų.

Nagrinėjome kelis veiksnius, kurie galėjo paaiškinti, kodėl tyrimų rezultatai taip skyrėsi:

Skirtingos tiriamųjų grupės (žmonės, kuriems diagnozuota depresija ar nerimo sutrikimas, ir tie, kurie patiria tik simptomus; skirtingos amžiaus grupės; moterys nėštumo metu ir po gimdymo).

Skirtingi fizinio aktyvumo tipai (aerobinės treniruotės, jėgos pratimai, „kūno ir proto“ praktikos, tokios kaip joga; ar treniruotės buvo prižiūrimos specialisto; jų trukmė ir intensyvumas).

Ar žmogus sportavo individualiai, ar grupėje.

Taip pat naudojome pažangius statistinius metodus, kad kiek įmanoma tiksliau atskirtume ir įvertintume gryną fizinio aktyvumo poveikį, pašalindami kitų veiksnių (įskaitant lėtines ligas) įtaką.

Mūsų duomenys daugiausia atspindi fizinio aktyvumo – kaip vienintelio veiksnio – poveikį depresijos ir nerimo simptomams. Tačiau realiame gyvenime žmonės dažnai kartu vartoja antidepresantus, lankosi terapijoje ar daro abu šiuos dalykus. Todėl ateityje reikės detalesnių tyrimų, nagrinėjančių, kaip fizinis aktyvumas veikia kartu su kitomis gydymo priemonėmis.

Kokius rezultatus gavome?

Fizinis aktyvumas yra veiksmingas būdas sumažinti tiek depresijos, tiek nerimo simptomus, tačiau čia yra tam tikrų niuansų.

Palyginti su neveiklumu, fizinis aktyvumas turėjo stiprų poveikį mažinant depresijos simptomus ir vidutinį – nerimo simptomams.

Gauta nauda buvo panaši, o kai kuriais atvejais ir didesnė, nei ta, kuri paprastai pasiekiama taikant dažniausiai skiriamus psichikos sveikatos gydymo būdus – psichoterapiją ir antidepresantus.

Ypač svarbu tai, kad mums pavyko nustatyti, kam fizinis aktyvumas padeda labiausiai. Dvi grupės išsiskyrė ryškiausiais teigiamais pokyčiais: 18–30 metų suaugusieji ir neseniai pagimdžiusios moterys.

Daugelis moterų po gimdymo susiduria su kliūtimis, trukdančiomis sportuoti: trūksta laiko, pasitikėjimo savimi, kartais – ir tinkamų, įperkamų veiklų. Mūsų išvados rodo, kad sudarius geresnes galimybes tokioms veikloms, būtų galima labai reikšmingai prisidėti prie naujų mamų psichikos sveikatos gerinimo šiuo pažeidžiamu laikotarpiu.

Kaip sportavimo būdas veikia rezultatus?

Mūsų analizė parodė, kad geriausiai mažinti depresijos ir nerimo simptomus padeda aerobinės veiklos: vaikščiojimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas.

Tačiau visų tipų fizinis aktyvumas turėjo teigiamą poveikį – ir jėgos treniruotės (svorių kilnojimas), ir „kūno ir proto“ praktikos, tokios kaip joga.

Depresijos atveju geriausi rezultatai buvo tada, kai žmonės sportavo su kitais ir jų veiklą prižiūrėjo specialistas – pavyzdžiui, dalyvavo grupinėse treniruotėse.

Deja, apie grupines ar prižiūrimas treniruotes nerimo sutrikimų atveju turimų duomenų buvo per mažai, todėl čia reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima tvirtai pasakyti, ar efektas panašus.

Įdomu tai, kad mankštinimasis vieną ar du kartus per savaitę turėjo panašią įtaką depresijos simptomams kaip ir dažnesnis sportavimas. Taip pat nepastebėta didelio skirtumo tarp intensyvaus ir mažo intensyvumo krūvio – visos formos buvo naudingos.

Kalbant apie nerimo sutrikimus, geriausi rezultatai buvo pasiekiami tada, kai fizinis aktyvumas: buvo tęsiamas nuosekliai, iki aštuonių savaičių, ir ar buvo mažesnio intensyvumo, pavyzdžiui, lėtas ėjimas ar ramus plaukimas baseine.

Ką tai reiškia praktikoje?

Mūsų tyrimas rodo, kad fizinis aktyvumas yra visavertė, moksliškai pagrįsta gydymo priemonė depresijai ir nerimo sutrikimams, ypač kai šios būklės yra diagnozuotos.

Tačiau vien patarimas „daugiau sportuok“ greičiausiai neveiks. Įrodymai rodo, kad geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai fizinis aktyvumas yra struktūruotas, prižiūrimas specialisto ir turi socialinį aspektą. Socialinė sąveika ir atsakomybės jausmas (pavyzdžiui, žinant, kad jūsų laukia grupė ar treneris) gali padėti išlaikyti motyvaciją.

Todėl sveikatos priežiūros specialistai turėtų į tai atsižvelgti ir, esant galimybei, siūlyti konkrečias programas – aerobinių treniruočių užsiėmimus, prižiūrimus ėjimo ar bėgimo užsiėmimus – o ne tik bendrą rekomendaciją daugiau judėti.

Rezultatai taip pat rodo, kad toks fizinis aktyvumas gali būti ypač veiksmingas gydant depresiją jauniems suaugusiesiems ir neseniai pagimdžiusioms moterims.

Pagrindinė išvada

Žmonėms, kurie nenori vartoti vaistų arba laukia eilėje psichoterapijai, prižiūrimas grupinis fizinis aktyvumas gali būti veiksminga alternatyva. Tai veiksmingumu pagrįstas metodas, kurį galima pradėti taikyti beveik bet kada.

Vis dėlto svarbu pasikonsultuoti su specialistu. Jeigu patiriate nerimo ar depresijos simptomus, kreipkitės į šeimos gydytoją ar psichologą. Jie gali padėti nuspręsti, kokią vietą jūsų gydymo plane turėtų užimti fizinis aktyvumas ir kaip jį geriausia derinti su kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, terapija ar vaistais.

Norėdami pasinaudoti šia funkcija, vartotojai turi parašyti viešą įrašą „Threads“ platformoje, pradėdami jį žodžiais „Dear Algo“, o po jų – aiškiai įvardyti, ko jie norėtų daugiau ar mažiau matyti savo sraute. Pavyzdžiui, jei norite matyti daugiau turinio apie populiarias tinklalaides, galite parašyti: „Dear Algo, show me more posts about podcasts.“ Pateikus tokį prašymą, jūsų naujienų srautas bus atitinkamai koreguojamas tris dienas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad „Dear Algo“ veikia per viešus įrašus, todėl kiti vartotojai mato jūsų prašymus ir netgi gali juos perskelbti, taip pritaikydami tą pačią personalizaciją savo pačių srautui. Kai kuriems žmonėms tai gali pasirodyti nepatogu, nes jų pageidavimai tampa vieši. Vis dėlto „Meta“ teigia, kad toks sprendimas leidžia atrasti naujas diskusijas ir temas bei paverčia personalizavimą bendruomeniška patirtimi.

Suteikdama vartotojams galimybę laikinai įtakoti tai, kas rodoma jų naujienų sraute, „Threads“ įgyja pranašumą prieš konkurentus, kurie kol kas tokios funkcijos nesiūlo. Tai padeda platformai išsiskirti perpildytoje socialinių tinklų rinkoje.

„Threads yra vieta, kur einate sekti, kas vyksta čia ir dabar“, – teigiama „bendrovės“ tinklaraštyje. „Tačiau kartais tai, kas jums svarbu, pasikeičia akimirksniu, ir norite, kad jūsų „Threads“ srautas tai atspindėtų – nesvarbu, ar tai būtų daugiau įrašų per tiesiogines NBA rungtynes, ar mažiau turinio apie TV laidą, kurios dar nespėjote pažiūrėti.“

Nors „Threads“ ir jos konkurentai „X“ bei „Bluesky“ jau dabar leidžia vartotojams nurodyti savo pageidavimus naudojant mygtuką „Not Interested“, naujoji „Dear Algo“ funkcija žengia dar vieną žingsnį giliau. Ji suteikia tikslingesnę ir greitesnę kontrolę, o „Threads“ padeda labiau priartėti prie realaus laiko pojūčio, kuriuo istoriškai garsėjo „X“.

Šiuo metu „Dear Algo“ funkcija prieinama vartotojams Jungtinėse Valstijose, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje. „Threads“ planuoja artimiausiu metu ją pasiūlyti ir daugiau šalių vartotojams.

Naujosios funkcijos pristatymas sutapo su kelios savaitės anksčiau paskelbta rinkos analizės bendrovės „Similarweb“ ataskaita, kurioje teigiama, kad „Threads“ mobiliuosiuose įrenginiuose pagal kasdienį naudojimą jau lenkia „X“. Nors žiniatinklio naršyklėse „X“ vis dar pirmauja, „Threads“ mobilioji programėlė „iOS“ ir „Android“ sistemoms nuosekliai fiksuoja didėjantį kasdien aktyvių vartotojų skaičių.

Ataskaitoje nurodyta, kad 2026 m. sausio 7 d. „Threads“ mobiliuosiuose įrenginiuose turėjo 141,5 mln. kasdienių aktyvių vartotojų, o „X“ – 125 mln. Tai rodo, kad agresyviai plėtojamos personalizavimo ir realaus laiko funkcijos, tokios kaip „Dear Algo“, gali tapti svarbiu veiksniu formuojant socialinių tinklų ateitį.

Tuo metu bankų atstovai įspėja, kad tokie sprendimai gali būti brangūs ir sudėtingi įgyvendinti, o jų nauda – abejotina, ypač artėjant vieningam Europos Sąjungos reguliavimui.

Ar pavedimai bus stabdomi iki pusės paros?

Finansų ministerija svarsto mokėjimų srities teisinio reguliavimo atnaujinimą. Kaip nurodoma komentare, planuojama stiprinti kovos su finansiniu sukčiavimu priemones ir užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą.

Tarp svarstomų priemonių – papildomos pareigos mokėjimo paslaugų teikėjams dėl operacijų stebėsenos, saugesnio tapatybės patvirtinimo, rizikingų veiksmų kontrolės bei tam tikrų sprendimų atidėjimo laikotarpių. Viešojoje erdvėje jau nuskambėjo siūlymas kai kuriuos pavedimus užlaikyti iki pusės paros.

Ministerija taip pat siekia aiškiau apibrėžti, kada mokėjimo operacija laikoma neautorizuota, sprendžiant finansinių nuostolių atlyginimo klausimus. Numatyta tikslinti ginčų nagrinėjimo ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymo principus, ypač tais atvejais, kai vartotojo veiksmai vertinami kaip didelis neatsargumas ar tyčiniai.

Pasak ministerijos, taip būtų siekiama didesnio teisinio aiškumo ir teisingesnio nuostolių paskirstymo, kartu skatinant mokėjimo paslaugų teikėjus investuoti į prevencijos priemones. Konkretūs sprendimai dar rengiami ir bus derinami su suinteresuotomis šalimis.

Bankai: nacionaliniai sprendimai būtų trumpalaikiai

Lietuvos bankų asociacijos komunikacijos vadovė Valerija Kiguolienė teigia, kad finansų įstaigos jau dabar aktyviai investuoja į sukčiavimo prevenciją – plečia specialistų komandas, diegia technologinius sprendimus ir tobulina vidaus procesus.

Ji primena, kad visoje Europos Sąjungoje rengiami bendri šios srities teisės aktai. Galutinė reglamento ir direktyvos redakcija planuojama paskelbti 2026 metų viduryje. Reglamentas bus tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, įskaitant Lietuvą.

Asociacijos vertinimu, papildomos nacionalinės iniciatyvos galėtų būti neefektyvios ir trumpalaikės. Be to, finansų sektoriuje tokie pokyčiai reikalautų esminių IT sistemų atnaujinimų, o tai pareikalautų laiko ir didelių investicijų.

Bankų atstovai taip pat pabrėžia būtinybę stiprinti bendradarbiavimą su teisėsauga, reguliuotojais, ryšio tiekėjais ir socialinių tinklų bendrovėmis, siekiant užkardyti sukčių bandymus pasiekti gyventojus. Tęsiamos ir visuomenės informavimo kampanijos, raginančios išlikti budriems.

Sukčiavimo mastas auga

Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, 2025 metais Lietuvoje užfiksuoti 15 447 sukčiavimo atvejai – 12,8 proc. daugiau nei 2024 metais.

Sukčių pasikėsinta suma išaugo iki 58,8 mln. eurų, palyginti su 35 mln. eurų 2024 metais. Tai rodo, kad taikytasi į didesnes sumas.

Vis dėlto realiai sukčiams pervesta suma išliko panaši: 2025 metais gyventojai ir įmonės pervedė 20,5 mln. eurų, o 2024 metais – 20 mln. eurų. Pasak centro vadovės Eglės Lukošienės, vis daugiau bandymų sustabdoma dar ankstyvoje stadijoje, iki pinigams pasiekiant sukčius.

Nepaisant to, institucijos ragina neprarasti budrumo. Augantis bandymų skaičius rodo, kad sukčiai prisitaiko prie naujų aplinkybių, todėl diskusijos dėl griežtesnės mokėjimų kontrolės artimiausiu metu, tikėtina, tik intensyvės.

Tai jau antrus metus iš eilės, kai „Honda“, gaminanti „Accord“ sedaną, „Civic“ kompaktinį automobilį ir „Odyssey“ vienatūrį, per šį laikotarpį fiksuoja pelno mažėjimą.

Trijų ketvirčių pardavimai sumažėjo 2,2 proc. – iki 15,98 trln. jenų (apie 102,6 mlrd. JAV dolerių), lyginant su ankstesniais metais. Vis dėlto „Honda“ nepakeitė visų finansinių metų pelno prognozės ir toliau tikisi uždirbti 300 mlrd. jenų (apie 1,9 mlrd. JAV dolerių).

Vienu iš neigiamų veiksnių bendrovė įvardija sulėtėjusį elektromobilių pardavimų augimą JAV rinkoje. Tuo pat metu santykinai geresni rezultatai motociklų padalinyje šiek tiek sušvelnino bendrą neigiamą poveikį.

„Honda“ sumažino savo pasaulinę elektromobilių pardavimų dalies prognozę 2030 metams – nuo anksčiau planuotų 30 proc. iki 20 proc. Bendrovė taip pat paskelbė nutraukianti kai kurių elektromobilių modelių kūrimą, motyvuodama tuo, kad elektromobilių rinka sparčiai kinta ir reikia koreguoti strategiją.

Trumpo administracija, palaikanti naftos ir dujų pramonę, atsitraukė nuo ankstesnių iniciatyvų, skirtų skatinti elektromobilių plėtrą. Buvo išardytos programos, pradėtos Joe Bideno administracijos laikotarpiu, kuria siekta spartinti aplinkai draugiškesnių automobilių ir sunkvežimių paplitimą.

Pernai Trumpas sumažino muitus automobiliams ir jų dalims iki 15 proc., nors iš pradžių buvo paskelbta apie 25 proc. tarifą. Mainais Japonija įsipareigojo investuoti 550 mlrd. JAV dolerių vertės sumą į projektus Jungtinėse Valstijose.

Muitai yra rimtas smūgis Japonijos ekonomikai, kuri itin priklauso nuo eksporto, įskaitant ir automobilių pramonę. Praėjusią savaitę didžiausia Japonijos automobilių gamintoja „Toyota Motor Corp.“ taip pat pranešė apie pelno smukimą ir paskelbė, kad jos finansų direktorius Kenta Kon taps naujuoju bendrovės generaliniu direktoriumi ir prezidentu.

Premjerė Sanae Takaichi, spalį tapusi pirmąja Japonijos premjere moterimi, savaitgalį užtikrintai laimėjo parlamento rinkimus, kuriuose jos vadovaujama Liberalų demokratų partija iškovojo triuškinančią pergalę. Tikimasi, kad tai palengvins vyriausybės planus įgyvendinti savo politikos darbotvarkę, įskaitant ekonomikos augimo skatinimą didinant valstybės išlaidas, ypač technologijų ir gynybos srityse.

„Honda“ akcijų kaina vasario 10-osios prekybos sesijos metu pakilo 2,1 proc. Japonijos akcijų indeksas „Nikkei 225“ ūgtelėjo 2,3 proc. ir jau antrą dieną iš eilės pasiekė naują rekordą. Rinkų ralį, be kita ko, paskatino ir didėjantis Takaichi populiarumas.

Kai karkasas paruoštas, pereinama prie akmens bazalto vatos. Čia taupyti nevalia – būtina rinktis aukštos tankio klasės plokštes, kurių tankis ne mažesnis kaip 90–110 kg/m³. Tik tokia „sunkioji“ vata bėgant metams nenusės, nesusiploš ir nepaliks tuščių ertmių, pro kurias į namus skverbtųsi šaltas oras.

Labiausiai atsakingas etapas – teisingas medžiagų klojimas. Šilumos izoliacija dedama dviem sluoksniais po 100 mm. Čia būtina laikytis „plytų mūro“ taisyklės: antrojo sluoksnio plokščių siūlės turi dengti pirmojo sluoksnio siūles. Taip visiškai pašalinami vadinamieji šalčio tiltai ir sukuriamas vientisas šiluminis barjeras, per kurį šaltis praktiškai neprasiskverbia.

Ant lagių viršaus būtinai kalami 50×50 mm skersmens kontrtašeliai. Jie suformuoja oro tarpą – tarsi ventiliacinį koridorių. Šis tarpas leidžia konstrukcijai „kvėpuoti“, neleidžia kauptis kondensatui ir padeda šilumai tolygiau pasiskirstyti po apdailos sluoksniu.

Paskutinis, bet labai svarbus žingsnis – drėgmei atspari medžio drožlių plokštė (MDF ar OSB alternatyvos čia nenurodomos), ne plonesnė nei 12 mm. Šios plokštės parinktos neatsitiktinai: jos sugeria kambario orą sušildančią šilumą, ją akumuliuoja ir išlaiko. Be to, gaunamas itin lygus ir standus pagrindas, ant kurio galima kloti laminatą, parketlentes ar kitą grindų dangą.

Tokia konstrukcija veikia kaip didelis šilumos rezervuaras: grindys nešaldo kojų ir nebesiurbia šilumos iš patalpos, o jau sukaupta šiluma patikimai laikosi viduje. Taip sukuriamos šiltos, komfortiškos grindys be jokių elektrinių kabelių, vamzdynų ir brangių šildymo sistemų.

Konektikuto valstijoje įsikūrusi „QXO“ bendrovę „Kodiak“ perka iš „Court Square Capital Partners“. Sandoris bus finansuojamas 2 mlrd. JAV dolerių grynaisiais ir 13,2 mln. „QXO“ akcijų. „QXO“ pasiliks teisę šias akcijas išpirkti po 40 JAV dolerių už vienetą.

„Kodiak“ 2025 metais JAV rinkoje, platindama medieną, santvaras, langus, duris ir kitas statybines medžiagas, sugeneravo apie 2,4 mlrd. JAV dolerių pajamų. Bendrovė užima lyderio pozicijas daugelyje pagrindinių savo rinkų, ypač stiprias pozicijas turėdama Saulėtekio juostos ir Kalnų regionų valstijose. Apie 40 % „Kodiak“ pajamų gaunama Floridoje ir Teksase – šiose rinkose statybų sektoriaus augimas pastarąjį dešimtmetį lenkė šalies vidurkį.

„QXO“ akcijų kaina vasario 11-osios ikiprekybinėje sesijoje buvo pakilusi iki 5,7 %. Nuo metų pradžios iki vasario 10 d. prekybos uždarymo bendrovės akcijos jau buvo pabrangusios 20 %.

„QXO“ teigimu, „Kodiak“ verslo integracija leis klientams pasiūlyti didesnę vertę ir sudarys sąlygas kryžminei produktų bei paslaugų prekybai. Tikimasi, kad sandoris ypač sustiprins paslaugų paketą būsto statytojams, dirbantiems su didelės apimties, daugiavietėmis statybomis ir vadinamosiomis „master-planned“ bendruomenėmis – iš anksto suplanuotais, kompleksiškai vystomais gyvenamaisiais kvartalais.

„QXO“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Brad‘as Jacobs‘as pabrėžė, kad bendrovė ieško ir kitų įsigijimo galimybių.

„Mūsų įsigijimų vamzdynas išlieka labai aktyvus, o neseniai paskelbtos nuosavo kapitalo emisijos suteikia mums pakankamai finansinių resursų naujiems sandoriams“, – sakė jis.

Pernai „QXO“ už 11 mlrd. JAV dolerių, įskaitant perimtą skolą, įsigijo „Beacon Roofing Supply“ po įtemptos perėmimo kovos.

„QXO“ užima 70-ąją vietą „Transport Topics Top 100“ didžiausių privačių vežėjų Šiaurės Amerikoje sąraše.

Šį atradimą atliko dabar jau iš pareigų pasitraukęs Ispanijos Nacionalinio archeologijos muziejaus konservavimo skyriaus vadovas Salvadoras Rovira-Llorensas su kolegomis. 2024 m. paskelbtas tyrimas rodo, kad daugiau kaip prieš 3 000 metų Iberyje naudotos metalo apdirbimo technologijos ir technikos buvo kur kas pažangesnės, nei manyta iki šiol.

Lobio kompleksas, žinomas kaip Viljenos lobis, – 66 daugiausia iš aukso pagamintų dirbinių rinkinys – buvo rastas 1963 m. dabartinėje Alikantės provincijoje, Ispanijoje. Nuo to laiko jis laikomas vienu svarbiausių bronzos amžiaus auksakalystės pavyzdžių ne tik Pirėnų pusiasalyje, bet ir visoje Europoje.

Pažiūrėkite žemiau pateiktą vaizdo įrašą, kuriame trumpai apibendrinamas atradimas:

Tiksliai nustatyti viso lobio amžių buvo keblu dėl dviejų radinių: mažos tuščiavidurės pusrutulio formos detalės, laikomos dalimi skepetro arba kardo rankenos, ir vienos torcą primenančios apyrankės.

Abu objektai archeologų apibūdinti kaip „feroziniai“, tai yra, turintys geležies dirbiniams būdingą išvaizdą.

Pirėnų pusiasalyje geležies amžius, kai pradėta plačiai lydyti ir naudoti iš žemės kasamą geležį, prasidėjo tik apie 850 m. pr. Kr.

Tačiau lobio auksiniai dirbiniai datuojami 1500–1200 m. pr. Kr. laikotarpiu. Tad bandant suprasti, kaip prie šio komplekso dera ferumą primenantys radiniai, ilgą laiką tvyrojo mįslė.

Vis dėlto, rūdos geležis iš Žemės plutos nėra vienintelis kalamos geležies šaltinis. Žinoma ne vienas ikigeležies amžiaus dirbinys iš skirtingų pasaulio vietų, nukaldintas iš meteoritinės kilmės geležies.

Žymiausias pavyzdys – faraono Tutanchamono meteoritinės geležies durklas, tačiau yra ir kitų bronzos amžiaus ginklų, pagamintų iš tokio metalo, ir jie anuomet buvo ypač vertinami.

Skirtumą tarp įprastos ir meteoritinės geležies galima nustatyti pagal cheminę sudėtį: meteoritinėje geležyje nikelio koncentracija gerokai didesnė nei iš Žemės rūdos išgautoje geležyje.

Tyrėjai išgavo leidimą iš Viljenos savivaldybės archeologijos muziejaus, kuriame saugomas lobis, ir galėjo itin atsargiai paimti pavyzdžių iš dviejų nagrinėjamų objektų, kad nustatytų juose esantį nikelio kiekį.

Iš abiejų dirbinių buvo paimti maži mėginiai ir ištirti masių spektrometrijos būdu, siekiant nustatyti jų cheminę sudėtį.

Nors didelis korozijos laipsnis iš dalies pakeitė pradinę elementinę sudėtį, rezultatai tvirtai leidžia manyti, kad tiek pusrutulis, tiek apyrankė pagaminti iš meteoritinės geležies.

Taip logiškai išsprendžiama dilema, kaip šie daiktai dera su likusiu lobio kompleksu: jie, kaip ir auksiniai dirbiniai, datuojami maždaug 1400–1200 m. pr. Kr. laikotarpiu.

„Turimi duomenys leidžia teigti, kad Viljenos lobio kepurėlė ir apyrankė šiuo metu būtų pirmieji du Pirėnų pusiasalyje žinomi dirbiniai, pagrįstai priskirtini meteoritinei geležiai, ir tai dera su vėlyvojo bronzos amžiaus chronologija, prieš prasidedant plačiai paplitusiai iš rūdos išgaunamos geležies gamybai“, – aiškina tyrimo autoriai.

Vis dėlto dėl labai stiprios korozijos rezultatai dar negali būti laikomi visiškai galutiniais. Mokslininkai pažymi, kad šiandien yra pažangių neinvazinių tyrimo metodų, kuriuos būtų galima pritaikyti šiems objektams. Tai leistų surinkti detalesnį duomenų rinkinį ir dar labiau sustiprinti išvadas apie jų meteoritinę kilmę.

Geriausia pomidorų veislė šiltnamiui

Kalbama apie legendinę veislę „De Barao“ (ir jos atmainas). Kodėl ji geriau auga būtent šiltnamyje? Priežastis paprasta – tai indeterminantinė veislė, t. y. ji nenustoja augti į viršų. Šiltnamyje „De Barao“ krūmai gali užaugti net iki 2,5–3 metrų aukščio. Atvirame grunte šiam pomidorui dažnai pritrūksta šilumos ir tinkamų sąlygų, todėl jis nebeišvysto viso savo potencialo, o po danga gali pavirsti tikru „pomidorų medžiu“.

Priežiūra nėra sudėtinga. Kadangi krūmas auga labai aukštas, jį būtina nuolat formuoti – šalinti pažastinius ūglius (pasisekti) ir tvirtai pririšti prie vielos ar kitos atramos. Priešingu atveju augalas gali neatlaikyti vaisių svorio ir išgriūti. Daigus į šiltnamį galima sodinti jau gegužės pradžioje arba viduryje, kai dirva gerai įšyla.

„De Barao“ pomidorų vaisiai paprastai būna taisyklingos formos, tvirti, gerai laikosi ir netrūkinėja. Jie tinka tiek šviežioms salotoms, tiek konservavimui. Ši veislė pelnytai patenka tarp geriausių pomidorų šiltnamiams – ji stabiliai dera net ir darant priežiūros klaidų.

Jeigu ieškote derlingų, patikimų pomidorų, būtinai išbandykite „De Barao“. Ši veislė pasižymi atsparumu fitoftorai, todėl daugeliu atvejų galima apsieiti be nuolatinių purškimų fungicidais, net ir padidėjus oro drėgmei šiltnamyje.

Kaip savo paskyroje socialiniuose tinkluose nurodė laikinasis Bangladešo lyderis Muhammadas Yunusas, šis mechanizmas bus taikomas „tam tikriems tekstilės ir aprangos gaminiams iš Bangladešo, kuriuose naudojama JAV pagaminta medvilnė ir dirbtiniai pluoštai“.

Pagal susitarimą Daka suteiks lengvatines rinkos sąlygas JAV pramonės ir žemės ūkio prekių eksportuotojams. Tai apims chemines medžiagas, medicinos prietaisus, automobilių dalis, energetikos produktus ir žemės ūkio produkciją. Bangladešas taip pat įsipareigoja šalinti kai kurias netarifines kliūtis JAV eksportui: pavyzdžiui, priimti transporto priemones, atitinkančias JAV techninius reikalavimus, ir farmacijos produktus, patvirtintus JAV valdžios institucijų.

Be prekybinių lengvatų, Bangladešas sutiko įgyvendinti aplinkosaugos, darbo teisių ir intelektinės nuosavybės apsaugos nuostatas.

„Šis susitarimas suteiks precedento neturinčią prieigą JAV ir Bangladešo eksportuotojams viena kitos rinkose“, – teigiama „White House“ išplatintame pareiškime.

„White House“ taip pat nurodė besitikinti būsimų konkrečių komercinių sandorių tarp dviejų šalių. Tarp jų minimas orlaivių įsigijimas, 3,5 mlrd. JAV dolerių vertės JAV žemės ūkio produkcijos pirkimas ir 15 mlrd. JAV dolerių vertės energijos importas per artimiausius 15 metų.

Šis susitarimas – dalis platesnės JAV prekybos susitarimų bangos su kitomis valstybėmis, tarp jų ir su Indija bei Argentina.

Natūralus „termo kostiumas“

Pagrindinis paukščių ginklas prieš šaltį – plunksnos. Žiemą jų tankis gali padidėti net 35–70 %. Ypač svarbus pūkas, kuris veikia tarsi šilti termoapatiniai: jis sulaiko šilumą arti kūno ir sukuria efektyvią izoliaciją.

Kai matote paukštį, kuris atrodo tarsi susipūtęs į apvalų kamuoliuką, žinokite – jis ne šiaip sau sėdi, o šildosi. Paukščiui „sukėlus“ plunksnas, tarp jų susidaro oro sluoksnis, kuris sušyla nuo kūno šilumos ir saugo nuo išorinio šalčio. Tai tarsi daugiasluoksnis žieminis paltas, tik natūralus ir itin efektyvus.

Kodėl ant ledo nesušąla kojos?

Vandens paukščiai, tokie kaip antys ar kirai, turi nepaprastą kraujotakos sistemą, vadinamą priešpriešinių srovių šilumos mainais. Tai leidžia jiems stovėti ant ledo ar plaukioti šaltame vandenyje nesušąlant galūnėms.

Šilta kraujas, tekantis nuo širdies žemyn į kojas, šildo atgal į kūną grįžtantį atšalusį kraują. Taip kojos temperatūra išlieka santykinai žema (kad nebūtų prarandama per daug šilumos liečiantis su ledu), bet pakankama, kad audiniai neapšaltų ir nemirtų. Be to, paukščių kojose yra labai mažai skausmo receptorių, todėl jie nejaučia šalčio taip stipriai, kaip žmonės.

Padidėjęs smegenų aktyvumas ir „energijos taupymo režimas“

Kai kuriems paukščiams, norint išgyventi žiemą, tenka… tapti protingesniems – pažodžiui. Pavyzdžiui, zylėms žiemos metu padidėja hipokampas – smegenų sritis, atsakinga už atmintį. Tai leidžia joms prisiminti tūkstančius vietų, kuriose paslėpė sėklas. Viena maža paukštė per sezoną gali paslėpti iki 80 000 sėklyčių (palyginimui, voverė paslepia tik apie 3 000 riešutų).

Kai maisto trūksta, kai kurios rūšys (pavyzdžiui, kolibriai ar smulkūs žvirbliniai paukščiai) geba trumpam panirti į sąstingio būseną, vadinamą torporu. Tuomet jų širdies plakimas smarkiai sulėtėja, kūno temperatūra sumažėja, o medžiagų apykaita sulėtėja tiek, kad jie gali sutaupyti iki 95 % energijos. Tai laikinas „energijos taupymo režimas“, kuris leidžia išgyventi šaltą naktį iki ryto.

Daugeliui žmonių žiemą su pirmuoju sniegu ir šalčiais tradiciškai siejasi sniegenos – ryškūs paukščiai, kadaise buvę tikru žiemos simboliu. Tačiau dabar jų kai kuriose vietovėse gerokai sumažėjo, ir tam yra kelios priežastys: klimato kaita, aplinkos pokyčiai bei natūrali migracijos maršrutų kaita.

Kas gali gauti vaiko pinigus po pilnametystės, kiek laiko jie mokami ir kada būtina pateikti prašymą – aiškiname pagal galiojančią 2026 metų tvarką.

Diskusijos dėl išmokų nutraukimo

Socialiniuose tinkluose vis pasirodo istorijų, kai šeimos netikėtai nebegavo išmokos vaikui, jam sulaukus 18 metų. Viena mama pasakojo, kad jos sūnus, besimokantis profesinėje mokykloje paskutinius metus, nebegavo vaiko pinigų, o savivaldybė informavo, jog parama nebepriklauso.

Diskusijose pasirodė skirtingų nuomonių. Vieni teigė, kad išmoka priklauso tik iki 12 klasių baigimo, kiti – kad mokama tol, kol jaunuolis mokosi. Praktika rodo, kad lemiamas kriterijus yra ne pati profesinė mokykla, o mokymosi programa.

Kada išmoka mokama iki 18 metų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nurodo, kad išmoka vaikui skiriama ir mokama kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų. Iki pilnametystės papildomų prašymų teikti nereikia – išmoka mokama automatiškai.

Situacija keičiasi sulaukus 18 metų. Nuo šio amžiaus išmoka nebėra universali, todėl jos mokėjimas priklauso nuo to, ar jaunuolis atitinka teisės aktuose numatytas sąlygas.

Kada vaiko pinigai mokami po 18 metų

Vyresniems nei 18 metų asmenims išmoka mokama tik tuo atveju, jei jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir dar nėra įgiję vidurinio išsilavinimo.

Tai reiškia, kad vien profesinės mokyklos lankymas savaime nesuteikia teisės į išmoką. Svarbu, ar kartu tęsiamas mokymasis pagal bendrojo ugdymo programą.

Išmoka negali būti mokama ilgiau nei iki 23 metų, net jei bendrojo ugdymo programa dar nėra baigta.

Prašymą reikia pateikti iš naujo

Jeigu pasibaigus ankstesniam išmokos mokėjimo laikotarpiui pilnametis jaunuolis toliau mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, būtina pateikti prašymą dėl tolesnio išmokos skyrimo.

Kreiptis gali vienas iš tėvų, įtėvių, kartu gyvenantys asmenys arba pats pilnametis, turintis teisę gauti išmoką. Prašymas teikiamas elektroniniu būdu per Socialinės paramos šeimai informacinę sistemą (SPIS) arba tiesiogiai savivaldybei pagal gyvenamąją vietą.

Priėmus sprendimą, informacija pateikiama pasirinktu būdu – paštu, elektroniniu paštu arba trumpąja žinute. Pateikus prašymą per SPIS, duomenis galima peržiūrėti sistemoje.

Svarbu, kad išmoka gali būti paskirta atgaline data už praėjusius 12 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos, jei tuo laikotarpiu asmuo turėjo teisę ją gauti. Pavyzdžiui, jei 18 metų sukako 2025 metų lapkričio 5 dieną, o prašymas pateiktas 2026 metų sausio 15 dieną, išmoka būtų paskirta nuo 2025 metų lapkričio 5 dienos, bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių.

Išmokos dydis 2026 metais

2026 metais vaiko pinigų dydis siekia 129,5 euro per mėnesį kiekvienam vaikui. Tokia pati suma mokama ir pilnamečiams, kurie atitinka nustatytas sąlygas.

Papildomai 76,22 euro per mėnesį skiriama vaikams iš gausių ar nepasiturinčių šeimų bei vaikams su negalia, jei jie turi teisę į vaiko pinigus. Tokiu atveju bendra mėnesio išmoka sudaro 205,72 euro.

Atsižvelgiant į tai, kad per metus bazinė išmoka sudaro 1 554 eurus, tėvams svarbu laiku pasitikrinti, ar vaikui sulaukus pilnametystės būtina pateikti naują prašymą, kad parama nebūtų nutraukta.

Osteoartritas dažnai laikomas neišvengiamu senėjimo palydovu, tačiau iš tikrųjų jis gali smarkiai pabloginti gyvenimo kokybę bet kuriame amžiuje. Liga kasdienius veiksmus – vaikščiojimą, laipiojimą laiptais ar sportą – paverčia skausmingu iššūkiu.

Pasaulyje su osteoartritu gyvena daugiau kaip 600 milijonų žmonių, o ligos rizikos veiksniai yra labai įvairūs. Tai nutukimas, senėjimas, medžiagų apykaitos sutrikimai, lėtinis uždegimas, buvusios sąnarių traumos ir ilgalaikė pasikartojanti mechaninė apkrova.

Jaunesniems žmonėms osteoartritas gali būti ypač skaudus smūgis. Sąnarių skausmas ir sustingimas riboja fizinį aktyvumą būtent tuo laikotarpiu, kai darbas, vaikų priežiūra ir šeimos gyvenimas reikalauja daugiausia jėgų.

Ši liga gali paveikti psichikos sveikatą, apriboti karjeros pasirinkimus, sumažinti galimybes išlikti fiziškai aktyviam, o tai savo ruožtu didina kitų lėtinių ligų riziką. Skirtingai nei vyresni pacientai, jauni žmonės dažnai susiduria su perspektyva dešimtmečiais valdyti simptomus ir kartoti įvairius gydymo kursus.

Kas vyksta sąnariuose sergant osteoartritu?

Osteoartritas išsivysto tada, kai palaipsniui suyra lygi sąnarį dengianti kremzlė. Sveika kremzlė veikia kaip amortizatorius – leidžia kaulams laisvai ir sklandžiai slysti vieniems virš kitų.

Kremzlei dyla, sąnarys praranda apsaugą. Kaulų paviršiai ima liestis ir trintis, todėl atsiranda skausmas, sustingimas ir būdingas „trinties“, „trūkšėjimo“ ar „girgždėjimo“ pojūtis, kurį daugelis iš pradžių priima su humoru, kol diskomfortas tampa nebeignoruojamas.

Osteoartritas neišsivysto per naktį. Dažniausiai tai yra metų, o neretai ir dešimtmečių trukmės procesas. Ankstyvi simptomai būna subtilūs ir lengvai nurašomi smulkmenoms: nestiprus kelio skausmas po aktyvumo, sustingimas, kuris praeina pajudėjus, ar diskomfortas, kuris tai atsiranda, tai išnyksta. Daug žmonių delsia kreiptis į gydytoją tol, kol skausmas tampa nuolatinis ir sąnario pažeidimas jau yra pažengęs.

Dabartinis gydymas: simptomų valdymas, o ne išgydymas

Šiuo metu osteoartrito gydymas daugiausia orientuotas į simptomų valdymą, o ne pačios ligos atsukimą atgal. Dažniausiai taikoma kineziterapija, skausmą malšinantys vaistai ir įvairios injekcijos į sąnarį.

Viena iš galimų procedūrų – trombocitais praturtintos plazmos (PRP) injekcijos. Tai iš paties paciento kraujo išskirta koncentruota dalis, kurioje gausu augimo faktorių; manoma, kad jie skatina audinių atsikūrimą. Taip pat tiriamos trombocitų kilmės pūslelių (mažyčių, biologiškai aktyvių dalelių) injekcijos, kurios perneša signalines molekules ir dalyvauja uždegimo bei gijimo procesuose.

Vis dėlto dauguma duomenų apie pūslelių pagrindu kuriamus metodus kol kas gauti tiriant gyvūnus, ypač žiurkių modelius, todėl tokios terapijos dar nėra rutiniškai taikomos žmonėms. Kitas plačiau naudojamas metodas – hialurono rūgšties suleidimas į sąnarį. Tai natūraliai sąnario skystyje esanti, gelį primenanti medžiaga, padedanti sutepti sąnarį ir amortizuoti apkrovas.

Šių gydymo būdų tikslas – sumažinti skausmą ir pagerinti judrumą, bet ne atkurti jau pažeistą kremzlę. Kai kuriems pacientams jie suteikia trumpalaikį ar vidutinės trukmės palengvėjimą. Tačiau galiausiai, esant stipriai sąnario destrukcijai, vienintelė reali išeitis dažnai lieka visiška sąnario endoprotezavimo operacija.

Todėl vis dažniau keliama esminė problema: kas būtų, jei osteoartritą pavyktų aptikti daug anksčiau – dar prieš prasidedant stipriam skausmui ir negrįžtamiems sąnarių pažeidimams?

Ankstyva prevencija ir intervencija turi didelį potencialą sumažinti skausmą, išsaugoti judrumą ir reikšmingai sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas. Didžiausias iššūkis – kaip ligą atpažinti pakankamai anksti.

Ankstyva diagnostika ir „cheminiai pirštų atspaudai“

Čia į pagalbą ateina naujos kartos diagnostinės technologijos. Kiekviena cheminė medžiaga organizme turi unikalią molekulinę struktūrą, kuri, ištyrus ją specialiais metodais, sukuria savitą raštą – vadinamąjį „spektro piršto atspaudą“.

Šis piršto atspaudas atspindi tiriamo mėginio (pavyzdžiui, kraujo serumo) cheminę sudėtį. Sergant osteoartritu, organizme vyksta subtilūs uždegimo, medžiagų apykaitos ir audinių irimo pokyčiai, kurie keičia šį cheminį profilį.

Vienas iš būdų šiems pokyčiams tirti – vadinamoji atenuotos visiškos atspindėtosios Furjė transformacijos infraraudonosios spektroskopijos (ATR-FTIR) technika. Nors pavadinimas skamba sudėtingai, esmė gana paprasta.

Mažas kraujo mėginys apšviečiamas infraraudonąja šviesa, o tai, kaip ši šviesa sugeriama, leidžia spręsti apie mėginyje esančias molekules. Baltymų, lipidų ir kitų biomolekulių sudėties pokyčiai palieka matomus „pėdsakus“, kuriuos mokslininkai bando panaudoti kaip galimus ankstyvus osteoartrito žymenis.

Kol kas tokie metodai taikomi daugiausia moksliniuose tyrimuose ir dar nėra kasdienės klinikinės praktikos dalis. Vis dėlto jau dabar jie yra labai svarbūs, nes ateityje gali leisti daug anksčiau įvertinti osteoartrito riziką ir pradėti taikyti tikslines, sąnarius saugančias priemones tuo metu, kai jos dar gali būti efektyviausios.

Derindami šiuos metodus su kompiuterine analize, tyrėjai gali atpažinti sudėtingus cheminių pokyčių derinius, susijusius su liga. Praktikoje tai reiškia, kad lyginami pacientų, sergančių ir nesergančių osteoartritu, kraujo mėginiai, o skirtumai, plika akimi nematomi, tampa aiškiai identifikuojami.

Panašūs principai taikomi ir kitose laboratorinėse technologijose – įvairiose spektroskopijos rūšyse bei molekulinės biologijos tyrimuose. Visos šios kryptys siekia nustatyti biocheminius žymenis, rodančius ankstyvus sąnarių ligos požymius.

Galimybė pakeisti ligos eigą

Ankstyvas osteoartrito nustatymas ateityje gali iš pagrindų pakeisti, kaip ši liga valdoma. Rizikos veiksnių ir pirmųjų požymių atpažinimas dar iki ryškių simptomų leistų žmonėms anksčiau imtis veiksmų: laikytis tikslinės mankštos programų, reguliuoti kūno svorį, saugoti sąnarius nuo traumų ir taikyti individualizuotas gydymo strategijas.

Osteoartritas neturi būti nuosprendis dešimtmečiams skausmo ir apriboto judėjimo. Perkėlus dėmesį nuo vėlyvos stadijos gydymo prie ankstyvo nustatymo ir prevencijos, būtų galima reikšmingai pakeisti šios ligos eigą ir pagerinti milijonų žmonių gyvenimo kokybę visame pasaulyje.

Dabar turime ir aiškų, moksliniais tyrimais paremtą įrodymą.

Archeologai Turkijoje aptiko pirmuosius cheminius žmogaus išmatų pėdsakus 1 900 metų senumo buteliuke.

Šis ilgas, plonas indas primena stiklinius žvakidės formos buteliukus su išplatintu pagrindu. Senovės Romoje tokio tipo indai buvo vadinami unguentarium ir dažniausiai buvo naudojami kvepalams ar kosmetinėms priemonėms laikyti.

Kai tyrėjai nuvalė indo vidų, saugomą Bergamos archeologijos muziejuje, nuo sienelių atšoko tamsios rusvos neaiškios medžiagos dribsniai.

Sutrynę mėginį ir atlikę cheminę analizę, trijų mokslininkų komanda aptiko žymenis, aiškiai rodančius žmogaus išmatų buvimą.

Be to, mėginyje identifikuotos aromatinės čiobrelių medžiagos – tikėtina, jos buvo naudotos nemaloniam kvapui maskuoti.

Senovės Romoje nebuvo neįprasta, kad tokie žymūs gydytojai kaip Hipokratas, Plinijus Vyresnysis ar Galenas iš Pergamo rekomenduotų naudoti išmatas kaip vaistinę priemonę.

Išmatos ar mėšlas, dažniausiai gyvulių kilmės, medicininiuose tekstuose buvo siūlomi gydyti daugybei negalavimų: uždegimams, infekcijoms, net reprodukciniams sutrikimams.

Vien Galenas savo raštuose bent porą dešimčių kartų mini vaistus iš išmatų. Nors garsusis graikų gydytojas retai rekomenduoja būtent žmogaus fekalijas, jis pabrėžia vaikų išmatų gydomąją vertę (žinoma, tik jei vaikai maitinami labai specifine dieta).

Todėl žmogaus fekalijų likučių aptikimas romėniškame inde, datuojamame II a. po Kr., yra itin reikšmingas. Tai rodo, kad žmogaus išmatos iš tiesų buvo naudojamos kaip vietinio poveikio gydomoji priemonė arba „uodžiamoji farmakologija“, kaip apie tai liudija istoriniai dokumentai.

„Senovės šaltiniai aiškiai rodo, kad riba tarp kosmetinio ir medicininio naudojimo buvo labai neapibrėžta, o tepalai dažnai trynė skirtumą tarp gydymo, higienos ir magijos“, – rašo archeologas Cenkeris Atila iš Sivaso Cumhuriyet universiteto su kolegomis savo publikacijoje.

Panašūs gydymo išmatomis metodai, regis, buvo paplitę ir Viduramžiais, tačiau XVIII a. jie buvo galutinai apleisti.

Tuo metu tokia praktika tikriausiai buvo labai rizikinga, nes per išmatas lengvai plinta pavojingi patogenai.

Šiandien, kai fekalijų transplantacijos yra kruopščiai tiriamos ir atrenkamos, išmatos ir jose gyvenantys mikroorganizmai gali būti panaudojami gydyti įvairiems susirgimams – nuo depresijos ir bipolinio sutrikimo iki diabeto, širdies ligų ar vaistams atsparių „superkonkurentų“ – bakterijų.

Mokslininkai apie žarnyno mikrobiomą žino daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau vis dar lieka neatsakytų klausimų apie milijonus mikroorganizmų mūsų žarnyne ir tai, kaip jie veikia žmogaus sveikatą.

Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad fekalijų transplantacijos gali pagerinti žarnyno mikrobiotos būklę ir sumažinti tam tikrų ligų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromo, simptomus, tačiau šis poveikis paprastai pradeda blėsti po maždaug šešių mėnesių.

Kadangi ši eksperimentinė procedūra turi ir savų rizikų, o retais atvejais gali būti net mirtina, būtinas itin atsargus požiūris. Vis dėlto tyrimų rezultatai suteikia nemažai vilčių.

Pavyzdžiui, neseniai atliktame tyrime su pelėmis nustatyta, kad senesni gyvūnai, gavę fekalijų transplantaciją iš jaunesnių individų, parodė požymių, jog jų žarnynas „atjaunėjo“.

2021 m. kitame tyrime su pelėmis paaiškėjo, kad išmatų transplantacija iš jaunesnių individų vyresnėms pelėms gali net atkurti kai kuriuos senėjimo požymius.

Galbūt jaunuolių išmatų naudojimas kaip vaistas nėra toks juokingas sumanymas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – panašu, kad Galenas kai kuo buvo teisus.

Taip pat nereikėtų kreipti dėmesio į ryškius užrašus apie vitaminus ar tai, kad aliejuje „nėra cholesterolio“ – tai tėra reklaminiai šūkiai. Visuose augaliniuose aliejuose natūraliai yra vitaminų ir kitų naudingų medžiagų, o cholesterolio juose apskritai negali būti, nes jis randamas tik gyvūninės kilmės produktuose.

Tinkamumo vartoti terminas – labai iškalbingas

Ekspertai pabrėžia, kad itin svarbu atidžiai pasižiūrėti į tinkamumo vartoti terminą. Jei nurodyta, kad saulėgrąžų aliejus galioja 12 mėnesių ar ilgiau, tai dažnai rodo konservantų buvimą.

Įprastai augalinis aliejus be konservantų, laikomas tinkamomis sąlygomis, išlaiko geras savybes maždaug 4 mėnesius. Ilgesnis galiojimo laikas gali reikšti papildomą cheminį apdorojimą ar stabilizatorius.

Spalva ir skaidrumas: kokį aliejų rinktis kepimui?

Daugelis šeimininkių pirmenybę teikia labai šviesiam aliejui. Vis dėlto kuo šviesesnis saulėgrąžų aliejus, tuo daugiau valymo ir rafinavimo etapų jis praėjo. Intensyviai išvalytame aliejuje lieka mažiau maistingųjų medžiagų ir natūralaus aromato. Toks aliejus geriausiai tinka kepimui ir gruzdinimui, nes yra atsparesnis aukštai temperatūrai ir mažiau svyla.

Tamsesnis, nerafinuotas aliejus išsaugo daugiau biologiškai aktyvių medžiagų ir ryškesnį kvapą, todėl labiau tinka šaltam naudojimui – salotoms, padažams, pagardinti jau paruoštus patiekalus.

Renkantis aliejų svarbu įvertinti ir jo išvaizdą butelyje. Kokybiškas produktas turi būti skaidrus, be nuosėdų, drumzlių ar pašalinių dalelių. Spalva – tolygi, geltona, be žalsvo ar rusvo atspalvio, kuris gali rodyti netinkamą laikymo sąlygą ar oksidacijos procesus.

Kaina nėra kokybės garantas

Specialistai taip pat pabrėžia, kad aliejaus kokybės nereikėtų vertinti vien pagal kainą. Atliekami tyrimai rodo, kad skirtingų gamintojų augaliniai aliejai dažnai turi labai panašią sudėtį, tačiau kainos gali gerokai skirtis dėl prekės ženklo žinomumo, pakuotės ar reklamos.

Daug patikimiau yra detaliai perskaityti etiketę, atkreipti dėmesį į produktų žymėjimą, sudėtį ir fizines savybes, o ne aklai pasikliauti aukštesne kaina ar garsiu pavadinimu.

Naudingi patarimai perkant saulėgrąžų aliejų

Rinkitės aliejų, kurio tinkamumo vartoti terminas nėra nepagrįstai ilgas. Perskaitykite sudėtį ir venkite perteklinių priedų. Atkreipkite dėmesį į spalvą ir skaidrumą – kokybiškas saulėgrąžų aliejus paprastai būna skaidrus, geltonas, be nuosėdų.

Šviesesnį rafinuotą aliejų naudokite kepimui, tamsesnį, nerafinuotą – salotoms. Nesivadovaukite vien tik kaina – ji ne visada atspindi tikrąją kokybę.

Naudinga žinoti

Patyrusios šeimininkės pataria saulėgrąžų aliejų pirkti tokiose parduotuvėse, kur buteliai laikomi tamsesnėse lentynose, atokiau nuo tiesioginių šviesos šaltinių. Bet kokia stipri šviesa spartina aliejaus oksidaciją, keičia jo cheminę sudėtį ir mažina naudingų medžiagų kiekį. Net ir aukštos kokybės aliejus, laikomas ryškiai apšviestoje vitrinose, gali greičiau sugesti ir prarasti vertingas savybes.

Teisingai pasirinktas ir tinkamai laikomas saulėgrąžų aliejus ne tik pagerins patiekalų skonį, bet ir leis išvengti nereikalingų priedų bei sumažinti kenksmingų oksidacijos produktų kiekį maiste.

Remdamasi „UpScrolled“ vartotojų pateikta informacija, „TechCrunch“ patvirtino, kad programėlėje plačiai paplitę rasiniai keiksmažodžiai ir neapykantos kalba, kuri naudojama tiesiogiai vartotojų varduose. Kai kurie vartotojų vardai susideda iš paties įžeidžiančio žodžio, kiti – iš kelių tokių žodžių kombinacijų, o dalyje jų naudojamos neapykantą kurstančios frazės, pavyzdžiui, „Glory to Hitler“ („Šlovė Hitleriui“).

„TechCrunch“ pranešė apie šiuos vartotojų varduose naudojamus įžeidimus viešu „UpScrolled“ el. pašto adresu. Atsakydama į užklausą, bendrovė nurodė „aktyviai peržiūrinti ir šalinanti netinkamą turinį“ ir teigė, kad šiuo metu plečia moderavimo pajėgumus. Bendrovės atsakyme taip pat buvo patarta nesivelti į sąveikas su piktavališkai nusiteikusiais vartotojais, kol problema bus išspręsta.

Vis dėlto praėjus kelioms dienoms po šių pranešimų, „TechCrunch“ nustatė, kad paskyros su rasistiniais įžeidimais vartotojų varduose, kurios buvo pateiktos „UpScrolled“ kaip ekrano nuotraukos, vis dar išliko aktyvios.

Neapykantos kalba ir įžeidžiantys žodžiai aptinkami ir kitose „UpScrolled“ vietose – grotažymėse bei kartu su nuotraukomis ir vaizdo įrašais pateikiamuose tekstuose. „TechCrunch“ apžvalga atskleidė ir kitokio žalingo turinio: tekstinių įrašų su rasiniais keiksmažodžiais ir neapykantos kalba, taip pat nuotraukų ir vaizdo medžiagos, šlovinančios Adolfą Hitlerį.

Problemas „UpScrolled“ platformoje pastebėjo ne tik „TechCrunch“. Kovos su antisemitizmu organizacija „Anti-Defamation League“ (ADL) šį mėnesį paskelbė, kad „UpScrolled“ tampa terpė antisemitiniam ir ekstremistiniam turiniui, taip pat užsienio teroristinėms organizacijoms, tokioms kaip „Hamas“ ir kitos, kurios yra įtrauktos į oficialius teroristinių organizacijų sąrašus.

„UpScrolled“, įkurta 2025 m., savo interneto svetainėje skelbia, kad platformoje „kiekvienas balsas turi vienodą galią“. Remiantis rinkos analitikos bendrovės „Appfigures“ duomenimis, nuo 2025 m. birželio ši programėlė „iOS“ ir „Android“ sistemose buvo atsisiųsta daugiau kaip 4 mln. kartų – tai net viršija pačios jaunos įmonės neseniai skelbtus skaičius.

Nors „UpScrolled“ DUK (dažniausiai užduodamų klausimų) skiltyje pabrėžiama, kad programėlė „necenzūruoja nuomonių“, jos taisyklėse taip pat teigiama, kad ribojamas turinys, susijęs su „neteisėta veikla, neapykantos kalba, patyčiomis, priekabiavimu, atviru nuogumu, nelicencijuota autorių teisių saugoma medžiaga ar bet kuo, kas skirta sukelti žalą“.

Tokia politika panaši į kitų šiuolaikinių socialinių tinklų taikomas taisykles, tačiau akivaizdu, kad „UpScrolled“ kol kas sudėtingai sekasi šias taisykles realiai įgyvendinti.

Su panašiais iššūkiais jau yra susidūrę ir kiti socialiniai tinklai, ypač tie, kurių vartotojų skaičius staiga išauga. Pavyzdžiui, „Bluesky“ 2023 m. liepą turėjo problemų dėl rasinių įžeidimų vartotojų varduose – tai sukėlė dalies vartotojų nepasitenkinimą ir grasinimus palikti platformą.

Po pirminio „UpScrolled“ atsakymo į „TechCrunch“ užklausą, žurnalistai dar kartą sulaukė pranešimo iš bendrovės spaudos paskyros. Šįkart buvo atkreiptas dėmesys į naują „UpScrolled“ įkūrėjo „Issam Hijazi“ vaizdo įrašą, kuriame jis tiesiogiai komentuoja turinio moderavimo problemas.

Minėtame vaizdo įraše I. Hijazi patvirtino, kad vartotojai kelia „žalingą turinį“, kuris prieštarauja tiek „UpScrolled“ paslaugų teikimo sąlygoms, tiek pačios bendrovės vertybėms.

„Mes suteikiame kiekvienam laisvę išreikšti ir dalintis savo nuomone sveikoje ir pagarbioje skaitmeninėje aplinkoje“, – vaizdo įraše sakė I. Hijazi. Siekdama sukurti tokią aplinką, bendrovė, anot jo, „sparčiai plečia turinio moderavimo komandą ir atnaujina technologinę infrastruktūrą, kad galėtų veiksmingiau aptikti ir pašalinti žalingą turinį“.

Baltųjų rūmų pareigūnas, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga, nes neturėjo teisės viešai komentuoti iki oficialaus pranešimo, patvirtino šiuos planus.

„Šią savaitę Baltuosiuose rūmuose prezidentas Trumpas imsis reikšmingiausių reguliavimo mažinimo veiksmų istorijoje, kad dar labiau išlaisvintų Amerikos energetinį dominavimą ir sumažintų išlaidas“, – teigiama vasario 10 d. Baltųjų rūmų spaudos sekretorės Karoline Leavitt pareiškime.

Pavojaus išvada yra teisinis beveik visų klimato kaitos reguliavimo priemonių, taikomų pagal Švaraus oro įstatymą motorinėms transporto priemonėms, elektrinėms ir kitiems taršos šaltiniams, pagrindas. Ji naudojama pagrįsti tokiems reglamentams kaip automobilių išmetamųjų dujų standartai, skirti apsaugoti nuo grėsmių, kurias klimato kaita daro vis pavojingesnes – nuo mirtinų potvynių, ekstremalių karščio bangų ir katastrofiškų miškų gaisrų iki kitų stichinių nelaimių JAV ir visame pasaulyje.

Bet kokius veiksmus, kuriais būtų faktiškai panaikintos šios taisyklės, neabejotinai lydės teisiniai ginčai. Aplinkosaugos grupės šį posūkį vadina didžiausiu išpuoliu JAV istorijoje prieš federalines pastangas spręsti klimato kaitos problemą.

„EPA“ atstovas spaudai nenurodė, kada tiksliai pavojaus išvada bus panaikinta, tačiau patvirtino, kad agentūra baigia rengti naują taisyklę šiuo klausimu.

„Brigit Hirsch el. laiške pareiškė, kad Obamos laikų taisyklė buvo „vienas žalingiausių sprendimų modernioje istorijoje“ ir pridūrė, kad „EPA“ „aktyviai dirba, siekdama priimti istorinį sprendimą Amerikos žmonių labui“.

Prezidentas Donaldas Trumpas, kuris yra pavadinęs klimato kaitą „apgaule“, anksčiau buvo pasirašęs vykdomąjį įsaką, kuriuo „EPA“ įpareigojo pateikti ataskaitą dėl pavojaus išvados „teisėtumo ir tolesnio taikymo“. Konservatoriai ir dalis respublikonų Kongrese jau seniai siekia panaikinti jų nuomone per griežtas ir ekonomiškai žalingas taisykles, ribojančias šiltnamio efektą sukeliančių dujų, sukeliančių globalų atšilimą, išmetimą.

Buvęs respublikonų kongresmenas Lee Zeldinas, kurį Trumpas pernai paskyrė vadovauti „EPA“, kritikavo savo pirmtakus iš demokratų administracijų, teigdamas, kad jie buvo „pasirengę sužlugdyti šalies ekonomiką“, siekdami kovoti su klimato kaita.

Pasak Zeldino, demokratai „sukūrė šią pavojaus išvadą, o tada, remdamiesi ja, galėjo taikyti visą virtinę reglamentų transporto priemonėms, lėktuvams ir stacionariems šaltiniams, faktiškai reguliuodami išnykimui ištisas mūsų ekonomikos šakas.“ Jo teigimu, „tai amerikiečiams labai daug kainavo“.

Teisininkas ir Aplinkos gynybos fondo („Environmental Defense Fund“) asocijuotasis viceprezidentas Peteris Zalzalas tikina, kad tokiu sprendimu „EPA“ skatins didesnę klimato taršą, didesnes sveikatos draudimo ir degalų kainas bei tūkstančius išvengiamų ankstyvų mirčių.

Zalzalo teigimu, Zeldino pastangos yra „ciniškos ir giliai žalingos, atsižvelgiant į milžinišką mokslinių įrodymų kiekį, patvirtinantį pavojaus išvadą, niokojančią klimato žalą, kurią amerikiečiai patiria jau dabar, ir aiškią „EPA“ pareigą saugoti amerikiečių sveikatą ir gerovę“.

Zalzalas ir kiti kritikai primena, kad 2007 m. Aukščiausiasis Teismas byloje „Massachusetts prieš „EPA““ nusprendė, jog šiltnamio efektą sukeliančios dujos, susidarančios deginant naftą ir kitus iškastinius energijos išteklius, pagal Švaraus oro įstatymą yra laikomos oro teršalais.

Nuo šio Aukščiausiojo Teismo sprendimo priėmimo visos teismų instancijos sistemingai atmesdavo bandymus teisiškai užginčyti pavojaus išvadą, įskaitant ir 2023 m. JAV Kolumbijos apygardos apeliacinio teismo sprendimą.

Po to, kai Zeldinas pateikė pasiūlymą panaikinti taisyklę, Nacionalinės mokslų, inžinerijos ir medicinos akademijos dar kartą įvertino 2009 m. pavojaus išvados mokslinį pagrindą ir konstatavo, kad jis „tikslus, atlaikė laiko išbandymą ir dabar yra patvirtintas dar stipresniais įrodymais“.

Pasak akademijų mokslininkų grupės, daug kas iš to, kas 2009 m. apie klimato kaitą buvo laikoma neaišku ar tik preliminariai patvirtinta, šiandien jau yra aiškiai moksliškai pagrįsta. „Įrodymai, kad žmogaus sukeliamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikis jau dabar ir ateityje darys žalą žmonių sveikatai ir gerovei, nebekelia mokslinių abejonių“, – nurodoma jų rugsėjį paskelbtoje ataskaitoje.

„Semi“ vilkikus savo veikloje jau bando tokios vežėjų ir logistikos bendrovės kaip „ArcBest“, „DHL Supply Chain“ ir „PepsiCo“.

Standartinė „Semi“ versija galės nuvažiuoti maždaug 325 mylias, o ilgojo nuotolio variantas – apie 500 mylių vienu įkrovimu.

Pirmą kartą „Semi“ buvo pristatytas dar 2017 m., kai „Tesla“ generalinis direktorius Elonas Muskas skelbė, kad vilkiko nuotolis sieks 500 mylių. Tuo pačiu jis buvo užsiminęs ir apie mažesnio pajėgumo versiją – dabar ji įvardijama kaip standartinė.

Pasak bendrovės, standartinės versijos važiuoklės svoris bus mažesnis nei 20 000 svarų (apie 9 t), o ilgojo nuotolio modelis svers apie 23 000 svarų (apie 10,4 t). Tai rodo, kad pastarasis turės didesnę akumuliatorių talpą. Abiejose versijose bus naudojama jėgos pavara su trimis nepriklausomais varikliais ant galinių ašių, kurių bendra galia sieks iki 800 kW.

Abi „Semi“ versijos galės per maždaug 30 minučių pasikrauti iki 60 % savo nuotolio ir, kaip teigia „Tesla“, pasieks apie 1,7 kilovatvalandės energijos sąnaudas 1 myliai. Kuo mažesnis energijos sąnaudų rodiklis, tuo didesnę potencialią grąžą vežėjai gali tikėtis iš akumuliatorinių elektrinių vilkikų – tai ypač akcentuoja šios technologijos šalininkai.

Sausio 28 d. kartu su ketvirtojo 2025 m. ketvirčio finansiniais rezultatais „Tesla“ pristatyme nurodė, kad gamykla Reno mieste (Nevada, JAV) yra baigiama ruošti „Semi“ gamybai ir pagal planą turėtų pasiekti gamybos apimčių augimą per pirmąjį 2026 m. pusmetį.

Vasario 8 d. E. Muskas socialiniame tinkle „X“ paskelbė, kad „Tesla Semi“ masinė gamyba prasidės dar šiais metais.

Pasak „Tesla“, Reno esanti „Semi“ gamykla pajėgi pagaminti iki 50 000 vilkikų per metus.

Kaip anksčiau yra nurodžiusi bendrovė, gamyklos pastato statyba Reno mieste buvo baigta spalį, o įrangos ir gamybos linijų diegimas vis dar vyko. Tai investuotojams ir analitikams per trečiojo 2025 m. ketvirčio rezultatų pristatymą patvirtino „Tesla“ transporto priemonių inžinerijos viceprezidentas Larsas Moravy. Darbai sklype šalia esamos „Gigafactory Nevada“ gamyklos prasidėjo 2023 m. Pristatydama „Semi“ 2017-aisiais, „Tesla“ buvo numačiusi serijinę gamybos pradžią 2019 m., tad dabartinis grafikas rodo reikšmingą projekto atidėjimą.

Tuo pačiu metu „Tesla“ intensyviai plėtoja infrastruktūrą, būtiną „Semi“ įkrovimui ir komerciniam pardavimui.

Transporto sektoriaus analitikai pabrėžia, kad artimiausiais metais elektrifikacija, alternatyvūs degalai, technologinės naujovės ir saugos reikalavimai stipriai formuos krovinių pervežimo rinką. Būtent tokie vilkikai kaip „Tesla Semi“ gali tapti vienu iš pagrindinių pokyčių katalizatorių, jeigu gamintojams pavyks suvaldyti gamybos kaštus, o naudotojams – užtikrinti efektyvų įkrovimo tinklo panaudojimą.

Partnerystė su „Pilot Travel Centers“ yra vienas iš svarbiausių žingsnių „Tesla“ planuose plėsti „Semi“ įkrovimo infrastruktūrą. Bendrovės pranešė, kad dauguma naujų įkrovimo aikštelių bus įrengtos JAV vakarų valstijose, išdėstant jas maždaug 20 „Pilot“ sunkvežimių stočių palei 5 ir 10 tarpvalstybinius greitkelius ir kitus pagrindinius krovinių vežimo koridorius. Pirmąsias stotis numatoma atidaryti jau šią vasarą.

Objektų statyba turėtų prasidėti 2026 m. pirmąjį pusmetį Kalifornijos, Džordžijos, Nevados, Naujosios Meksikos ir Teksaso valstijose. Tokia geografija pasirinkta atsižvelgiant į intensyvius krovinių srautus ir vežėjų poreikį patikimai nuvažiuoti ilgesnius atstumus elektriniais vilkikais.

Be bendradarbiavimo su „Pilot Travel Centers“, „Tesla“ dar 2025 m. rugsėjį pristatė specializuotą „Semi“ pardavimo programą, skirtą vežėjams, siekiantiems pereiti prie elektrinių vilkikų su kuo mažesne rizika.

Pagal šią programą „Tesla“ kartu su „Uber Freight“ siūlo visapusišką sprendimą: vežėjai gali įsigyti arba išsinuomoti „Semi“ vilkikus, gauti prieigą prie įkrovimo infrastruktūros ir naudotis užtikrintu krovinių srautu per „Uber Freight“ platformą. Tokiu būdu siekiama paskatinti rinką greičiau priimti naująją technologiją ir sumažinti vežėjų nerimą dėl pradinės investicijos ir maršrutų planavimo.

„Uber Freight“ yra viena didžiausių logistikos platformų Šiaurės Amerikoje, todėl toks bendradarbiavimas suteikia „Tesla“ prieigą prie plataus vežėjų tinklo ir realių krovinių gabenimo srautų. Dėl to „Semi“ gali būti greičiau pritaikytas praktikoje, o rinkoje atsiras daugiau duomenų apie realias eksploatacines sąnaudas, patikimumą ir įkrovimo infrastruktūros efektyvumą.

Apibendrinant, „Tesla Semi“ žengia į rinką jau nebe kaip konceptinis projektas, o kaip konkretus produktas su aiškiomis techninėmis charakteristikomis, planuojamomis gamybos apimtimis ir sparčiai besiplečiančia įkrovimo infrastruktūra. Artimiausi keli metai parodys, kiek sėkmingai elektriniai 8 klasės vilkikai galės konkuruoti su dyzeliniais analogais ilgųjų nuotolių krovinių pervežimo rinkoje.

Tyrimai rodo, kad brokoliuose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali prisidėti prie organizmo kovos su vėžinių ląstelių plitimu. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra vaistas – veikiau tai vertinga mitybos dalis, padedanti palaikyti bendrą sveikatos būklę.

Kita vertus, teiginys, kad brokoliai yra „naudingiausia daržovė pasaulyje“, yra pernelyg sureikšmintas mitas. Nors pagal maistinių medžiagų kiekį jie neabejotinai patenka į pačių vertingiausių daržovių sąrašą, pagal atskirus rodiklius pirmauja ir kitos kultūros. Todėl brokoliai turėtų būti vertinami kaip labai naudinga, bet ne vienintelė ir ne „stebuklinga“ daržovė.

Užšaldyti brokoliai: ar išlieka nauda ir kada rinkti derlių

Dažnas klausimas – ar brokoliai, buvę šaldiklyje, nepraranda savo vertės ir „netampa tušti“. Specialistai patvirtina, kad užšaldymas iš tiesų kiek pakeičia daržovės savybes. Pablogėja tekstūra, gali dalinai irti chlorofilai, atsakingi už sodrią žalią spalvą, todėl brokoliai atrodo šiek tiek blyškesni ir tampa minkštesni.

Vis dėlto pagrindinė maistinė vertė ir vitaminų sudėtis iš esmės išlieka, tad šaldyti brokoliai yra visiškai priimtinas ir patogus būdas pasirūpinti daržovių atsargomis. Tinkamai užšaldyti brokoliai išlieka vertingu raciono ingredientu, ypač žiemos sezonu.

Atskiras klausimas – kada ir kokiomis sąlygomis geriausia rinkti brokolių derlių. Plačiai paplitusi nuostata, kad kirsti žiedynus lyjant lietui ar esant didelei drėgmei yra pavojinga, teisinga tik iš dalies. Perteklinė drėgmė, susikaupianti tarp žiedynų, iš tiesų skatina greitą gedimą ir ligų plitimą laikymo metu. Jei tokie brokoliai skirti sandėliavimui, jie labai greitai suges.

Tačiau jeigu derlius vartojamas iš karto – tą pačią dieną, kai nupjautas, rinkimas drėgnu oru didelės rizikos nekelia. Pavojus atsiranda tuomet, kai daržovės turi būti laikomos ilgesnį laiką.

Marketingo triukai ir brokolių auginimo sudėtingumas

Pramoniniame brokolių auginime kartais naudojamas dirbtinis galvučių prisotinimas vandeniu. Taip vizualiai padidinamas daržovės tūris ir svoris, kas patraukliau atrodo pirkėjui. Tačiau toks būdas turi akivaizdžių trūkumų: vandeniu persisotinę brokoliai praranda dalį tikrojo skonio, sumažėja jų maistinis potencialas ir žymiai sutrumpėja galiojimo laikas.

Įsitikinimas, kad brokoliai yra itin lepi ir sunkiai auginama kultūra, taip pat nėra iki galo tikslus. Specialistai pabrėžia, kad pasirinkus tinkamą, konkrečiam regionui pritaikytą hibridą, brokolių auginimas paprastai nesukelia ypatingų agronominių problemų.

Vis dėlto šis procesas išlieka labai darbo imlus. Net ir naudojant šiuolaikines mechanizavimo priemones, rankų darbo poreikis išlieka didelis dėl specifinės augalo struktūros ir būtinybės itin atsargiai nuimti derlių, kad būtų išsaugota jo kokybė ir prekinė išvaizda.

Apibendrinant galima teigti, kad brokoliai yra itin vertinga daržovė, kurios naudą patvirtina moksliniai tyrimai, tačiau juos reikėtų vertinti realistiškai: kaip svarbią, bet ne vienintelę ir ne „stebuklingą“ sveikos mitybos grandį.

Nasturtė – ryški, dekoratyvi gėlė, pasižyminti stipriu, savitu kvapu. Šis aromatas sumaišo kenkėjus, užgožia bulvių kvapą ir trukdo vabalams surasti augalus. Kai koloradinis vabalas „neužuodžia“ bulvių, jis dažniausiai nuskrenda toliau. Nasturtes patariama sodinti tiesiai tarp bulvių kerų: jos ne tik padeda atbaidyti kenkėjus, bet ir savo tankia lapija pridengia dirvą, saugo ją nuo perdžiūvimo ir piktžolių.

Serenčiai – tikra klasika Lietuvos (ir viso regiono) daržuose bei gėlynuose. Jų eteriniai aliejai yra labai stipraus, aštraus kvapo, todėl ne tik atbaido suaugusius koloradinius vabalus, bet ir slopina jų lervų vystymąsi. Serenčius patogu sodinti tarpueiliuose, be to, galima iš jų suformuoti savotišką „gyvą tvorą“ aplink bulvienojus. Toks apsauginis žiedas gerokai sumažina kenkėjų invaziją.

Labai geras pasirinkimas – ir medetkos. Daugelis nežino, kad tai itin vertingas augalas daržui. Medetkos atbaido ne tik koloradinį vabalą, bet ir padeda kovoti su amarais bei erkėmis. Kad metodas būtų kuo veiksmingesnis, rekomenduojama šias gėles sodinti kas antrą eilę tarp bulvių sodinimų – pavyzdžiui, viena eilė bulvių, kita – gėlių.

Ryškios šių gėlių žiedų spalvos suteikia dar vieną privalumą – jos vilioja į daržą naudingus vabzdžius, pavyzdžiui, boružes. Pastarosios noriai naikina koloradinio vabalų lervas, jei šios vis dėlto pasirodo ant bulvių.

Be to, serenčių ir medetkų šaknys išskiria medžiagas, kurios gerina dirvos struktūrą ir slopina ligas sukeliančių grybelių vystymąsi. Atėjus derliaus nuėmimo metui, dažnai pastebima, kad bulvės būna ne tik mažiau pažeistos kenkėjų, bet ir apskritai sveikesnės, stipresnės.

Toks auginimo būdas yra visiškai saugus, nereikalauja cheminių priemonių ir tuo pačiu metu puošia daržą. Pabandykite į bulvių lysves įkomponuoti nasturtes, serenčius ir medetkas – tai paprastas, bet veiksmingas sprendimas apsaugoti derlių nuo koloradinio bulvių vabalo.

Pastaraisiais metais rinkoje atsiradę elektra varomi sunkvežimiai suteikė galimybę krovinius gabenti visiškai be išmetamųjų dujų. Tačiau jų didelė įsigijimo kaina, ribotas nuotolis ir nepakankama įkrovimo infrastruktūra stabdo masinį šių transporto priemonių diegimą.

Tuo tarpu sunkiojo kelių transporto sektorius toliau ieško laipsniškesnių, ekonomiškesnių būdų mažinti emisijas – pavyzdžiui, naudoti atsinaujinančius degalus esamuose dyzeliniuose sunkvežimiuose. Tokia kryptis leidžia riboti išmetamųjų dujų kiekį, darant mažesnius pokyčius esamai veiklai ir investuojant palyginti mažiau lėšų.

Tarpiniai žingsniai: biodegalai ir techniniai patobulinimai

„Covenant Logistics“ tvarumo ir inovacijų viceprezidentas Mattas McLellandas pabrėžė, kad biodieselis ir atsinaujinantis dyzelinas yra veiksmingos priemonės transporto sektoriaus dekarbonizacijos kelyje.

Pasak jo, kitos plačiai taikomos strategijos – tai švaresni dyzeliniai varikliai, pagerintos sunkvežimių aerodinaminės savybės ir elektrinės autonominės maitinimo sistemos (APU), kurios leidžia nenaudoti pagrindinio variklio, kai vairuotojai naktį ilsisi kabinose.

„Visi šie sprendimai padeda mums judėti teisinga kryptimi“, – sakė McLellandas.

Iš naujesnių technologijų jis išskyrė „Optimus Technologies“ sukurtą degalų sistemą, leidžiančią sunkiems dyzeliniams varikliams dirbti naudojant 100 % biodiezeliną (B100).

„Tai palyginti nedidelė investicija įmonėms, kurios nori reikšmingai sumažinti savo emisijas, tačiau nenori patirti tokių sąnaudų, kokių reikalauja elektromobilių įsigijimas ir eksploatavimas“, – teigė jis.

CO₂ surinkimas tiesiai iš išmetimo sistemos

McLellandas taip pat paminėjo startuolį „Remora“, kuriantį tiesioginio anglies dioksido surinkimo technologiją, pritaikomą tiek lokomotyvams, tiek sunkvežimiams.

Sunkvežimių atveju ši sistema surenka išmetamąsias anglies dioksido dujas tiesiai iš išmetimo vamzdžio, realiu laiku paverčia jas suskystintu CO₂ ir kaupia specialiame bake. Vėliau įmonės gali monetizuoti šį CO₂, panaudodamos jį, pavyzdžiui, betono gamyboje ar gazuotų gėrimų pramonėje.

Politikos pokyčiai ir skirtingi užsakovų lūkesčiai

Alternatyvūs degalai ir kiti tarpiniai žingsniai vėl įgijo pagreitį po to, kai Trumpo administracija atšaukė dalį komercinių transporto priemonių emisijų reguliavimo reikalavimų, kurie būtų dar labiau paskatinę visiškai nulinės emisijos elektrinių sunkvežimių diegimą.

„Atrodo, kad dabar iš šios administracijos pagaliau sulaukiame tam tikro „leidimo“ vėl grįžti ir peržiūrėti tuos tarpinio dekarbonizavimo sprendimus“, – komentavo McLellandas.

Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad dalis labiau pažangių, tvarumui itin daug dėmesio skiriančių krovinių siuntėjų nėra linkę tenkintis tik tokiais etapais – jie siekia spartesnio perėjimo prie nulinės emisijos.

„Covenant Logistics“, įsikūrusi Čatanugoje, Tenesio valstijoje, yra viena iš didžiųjų Šiaurės Amerikos vežėjų.

Maršrutų optimizavimas ir išmanioji programinė įranga

Be atsinaujinančių degalų ir efektyvesnių transporto priemonių, dar viena aiški ir greitai įgyvendinama galimybė mažinti emisijas yra programinė įranga bei maršrutų optimizavimas, sakė „S2G Investments“ vadovaujanti partnerė Kate Danaher. Šis augimo etapo investicinis fondas remia maisto ir žemės ūkio, jūrų transporto bei energetikos sektorių įmones.

Jūrų transporte maršrutų planavimo programos, kurios įtraukia meteorologinius duomenis ir pažangias analizės priemones, padeda nustatyti kursą, leidžiantį reikšmingai taupyti degalus vos šiek tiek pakoregavus laivo maršrutą.

„Yra gana kapitalui neimlių, palyginti nedaug kainuojančių sprendimų, kurie pasižymi aukšta investicijų grąža ir kuriuos galima pradėti diegti praktiškai iš karto“, – sakė Danaher.

„Kiekvienas žingsnis svarbus“

Net ir nedideli tvarumo pagerinimai ilgainiui duoda apčiuopiamą efektą, pabrėžė „Dimensional Energy“ bendraįkūrėjas ir generalinis direktorius Jasonas Salfi. Ši švarios energijos bendrovė užsiima surinkto anglies dioksido pavertimu atsinaujinančais degalais.

„Kiekviena dalis svarbi ir kiekvienas žingsnis turi reikšmę, jei tik nenustojame tobulėti“, – sakė jis. – „Progresas yra itin svarbus.“

Diskusiją moderavusi ne pelno siekiančio startuolių akseleratoriaus „The Company Lab“ generalinė direktorė Tasia Malakasis apibendrino pokalbį taip: „Tvarumas neturi būti pasiektas vienu dideliu šuoliu. Jis gali būti pasiektas žingsnis po žingsnio.“

Vis dėlto sprendimas dar nereiškia galutinio įstatymo priėmimo, o Finansų ministerija jau dabar siunčia aiškią žinutę: biudžetas įtemptas, o PVM mažinimo nauda vartotojams esą dažnai taip ir nepasiekia.

Komitetas pritarė 5 proc. tarifui

Vakar „Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos““ narių Tomo Tomilino ir Kęstučio Mažeikos siūlymui komiteto nariai pritarė bendru sutarimu. Pataisomis siūloma nustatyti 5 proc. PVM tarifą šviežiems vaisiams, daržovėms, uogoms ir ekologiškiems produktams, kai jie naudojami viešai finansuojamam maitinimui.

K. Mažeikos teigimu, svarbu, kad gyventojų racione atsirastų daugiau vaisių, daržovių ir ekologiškų produktų. Parlamentaras taip pat akcentavo vietinės produkcijos aspektą ir pateikė pavyzdį, kad darželiuose pasitaiko atvejų, kai vaikams duodama ne lietuviška, o lenkiška varškė.

Siūlyme numatyta, kad lengvata būtų taikoma ekologiškiems produktams, naudojamiems maisto gamybai valstybės ir savivaldybių finansuojamose ikimokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose mokyklose, sveikatos priežiūros bei socialinės globos įstaigose, taip pat krašto apsaugos ir vidaus tarnybos institucijose. K. Mažeika posėdyje argumentavo, kad jei norima, jog Kapčiamiesčio poligone kariai būtų maitinami lietuviškais, o ne lenkiškais obuoliais, tokiai lengvatai reikėtų pritarti.

Finansų ministerija: lengvata būtų brangi ir ne visada pasiekia vartotoją

Finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas komitete dėl naujos PVM lengvatos optimistiškai nusiteikęs nebuvo. Jo teigimu, praktika rodo, kad PVM sumažinimas vartotojų dažnai nepasiekia, o biudžeto situacija išlieka ypač įtempta.

Ministras posėdyje teigė, kad tokia priemonė būtų brangi, o PVM lengvatos socialiniu požiūriu vertinamos kaip vienos neteisingiausių. Jo manymu, sveikos mitybos skatinimui reikėtų ieškoti kitų instrumentų, o ne mažinti PVM tarifą.

Sveiko gyvenimo trukmės argumentas ir ankstesni bandymai

Po sprendimo komitete jo pirmininkas Bronis Ropė atkreipė dėmesį, kad „Kaimo reikalų komitetas“ šį klausimą svarstė kaip papildomas, o ne pagrindinis komitetas. Iniciatoriai savo argumentuose sieja mitybos įpročius ir visuomenės sveikatą, primindami 2022 metų rodiklius: Lietuvos vyrų sveiko gyvenimo trukmė siekė 58,2 metų, moterų – 62,3 metų.

Palyginimui, Europos Sąjungos šalyse šie rodikliai, kaip nurodo iniciatoriai, buvo atitinkamai beveik 62 metai vyrams ir 64 metai moterims, o Lietuva 2022 metų reitinge pagal sveiko gyvenimo trukmę užėmė 25 vietą. Jų vertinimu, vien sveikatos politikos priemonių nepakanka, todėl reikalingi instrumentai, galintys keisti žmonių įpročius.

Diskusija dėl lengvatinio PVM tarifo šviežiems vaisiams, daržovėms ir uogoms Lietuvoje pradėta 2024 metais, kai Seimas po pateikimo pritarė buvusio Seimo nario Dainiaus Kepenio projektui, tačiau jis vėliau nebuvo svarstomas.

Kitų šalių pavyzdžiai: Latvija, Lenkija, Prancūzija ir Vokietija

T. Tomilinas ir K. Mažeika ragina remtis kitų valstybių patirtimi. Jie nurodo, kad Latvija nuo 2018 metų sausio 1 dienos sumažino PVM šviežiems vaisiams ir daržovėms nuo 21 proc. iki 5 proc., siekdama skatinti vartojimą ir mažinti šešėlinę ekonomiką šiame sektoriuje.

Iniciatorių pateiktais duomenimis, Latvijos Žemės ūkio ministerija fiksavo teigiamus pokyčius: 2018 metais prekyba vaisiais ir daržovėmis padidėjo 9 proc., o pajamos iš šios prekybos išaugo beveik 13 mln. eurų. Taip pat, jų teigimu, pastebėtas vietinių vaisių supirkimo padidėjimas 15 proc.

Taip pat primenama, kad 2022 metais Lenkija įdiegė 0 proc. PVM tarifą tam tikriems maisto produktams, įskaitant vaisius ir daržoves, siekdama mažinti infliaciją ir padėti gyventojams susidoroti su aukštesnėmis kainomis. Iniciatoriai nurodo ir Prancūzijos taikomą 5,5 proc. tarifą vaisiams bei daržovėms, o Vokietijos sprendimą laikinai sumažinti PVM maisto produktams nuo 19 proc. iki 7 proc. kaip pagalbą ekonominių sukrėtimų metu.

Pataisų autoriai teigia, kad remiantis šių šalių pavyzdžiais lengvatinis PVM tarifas galėtų prisidėti prie sveikesnės mitybos skatinimo, vietos žemės ūkio plėtros ir šešėlinės rinkos mažinimo. Jie pripažįsta, kad priemonė reikštų biudžeto pajamų sumažėjimą, tačiau akcentuoja galimą ilgalaikę ekonominę ir visuomeninę naudą.

Šis atradimas keičia iki šiol turėtą supratimą apie senovinę regiono fauną ir rodo, kad Taivanas pleistoceno laikotarpiu buvo visai kitoks nei dabar. Fosilija aprašyta mokslo žurnale „Historical Biology“.

Prarastas milžinų pasaulis

Rastas stuburo fragmentas priklausė gyvatei, gyvenusiai viduriniojo pleistoceno laikotarpiu – maždaug prieš 800 000–400 000 metų. Remdamiesi slankstelio dydžiu ir palyginę jį su šiuolaikiniais ropliais, mokslininkai apskaičiavo, kad šio pitono ilgis galėjo siekti apie 4 metrus.

Šiuo metu pagrindinėje Taivano saloje natūralių pitonų visiškai nėra, o vietinės gyvatės yra gerokai mažesnės. Taivano nacionalinio universiteto tyrėjai pabrėžia, kad radinys yra unikalus ir liudija apie „drastiškus faunos pokyčius“ per labai ilgą laikotarpį.

Kas valdė salą?

Senovinis Taivanas visiškai skyrėsi nuo dabartinio. Tai buvo teritorija, kurioje vyravo arši konkurencija tarp stambių plėšrūnų, o mitybos grandinės buvo itin sudėtingos. Milžiniški smaugliai salą dalijosi su kitais pavojingais mėsėdžiais, kurių liekanų taip pat rasta šiame regione: kardadantėmis (šablenagėmis) katėmis, milžiniškais krokodilais.

Manoma, kad šių rūšių išnykimą galėjo lemti klimato kaita arba ankstyvųjų žmonių veikla. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į įdomų reiškinį: išnykus šiems milžiniškiems plėšrūnams, „aukščiausiojo plėšrūno“ niša Taivane taip ir liko neužpildyta.

Šiuolaikinė salos ekosistema formavosi jau be tokių stambių medžiotojų, todėl dabartinės mitybos grandinės ir rūšių sąveikos visiškai skiriasi nuo tų, kurios egzistavo pleistoceno laikotarpiu. Atrastas suakmenėjęs slankstelis suteikia retą progą pažvelgti į tą prarastą pasaulį, kuriame Taivane viešpatavo milžiniški plėšrūs smaugliai.

Trumpi 15–30 minučių režimai taip pat netinka kaip pagrindinė kasdienė skalbimo programa, jei drabužiai yra bent kiek labiau nešvarūs. Per tokį trumpą laiką skalbyklė paprasčiausiai nespėja kruopščiai išskalauti skalbiklio ir purvo. Rezultatas – tik iš dalies švarūs skalbiniai su skalbimo priemonių likučiais audinyje. Tokie drabužiai dažnai skleidžia keistą, nemalonų kvapą, ypač tai pastebima skalbiant rankšluosčius ir apatinį trikotažą.

Jei mėgstate greito skalbimo programą, ją verta naudoti tik praktiškai švariems, vos kartą dėėtiems drabužiams. Be to, būtina įjungti papildomo skalavimo funkciją, kad būtų pašalinti visi skalbiklio likučiai.

Kad skalbyklė pati nepradėtų skleisti blogo kvapo, ją reikia reguliariai valyti. Bent kartą per mėnesį rekomenduojama paleisti tuščią skalbimo ciklą maksimalioje temperatūroje (apie 90 °C). Toks „profilaktinis skalbimas“ padeda išplauti vidines detales ir būgną nuo susikaupusių nešvarumų ir riebalinių nuosėdų. Į būgną galima įberti šiek tiek citrinos rūgšties – ji padės pašalinti kalkių nuosėdas ir atgaivins skalbyklės kvapą.

Dar viena svarbi smulkmena – niekada nepalikite šlapių, jau išskalbtų drabužių skalbyklės būgne ilgam. Skalbiniai turėtų būti išimami iškart pasibaigus programai. Jei šlapi drabužiai bent valandą ar ilgiau stovi uždarytame būgne, jie labai greitai įgauna pelėsinį, „balos“ kvapą. Tas pats galioja ir pačiai skalbyklei: po skalbimo visada palikite praviras dureles ir atidarytą stalčių skalbimo priemonėms – taip vidus išdžius, nesikaups drėgmė, o kartu ir nemalonūs kvapai.

Kai „Apple“ išleido šią ausinę, „YouTube“ pasirinko ne kurti atskirą programėlę, o remtis internetine versija ir nukreipė vartotojus naudoti „Safari“ naršyklę turiniui pasiekti. Dėl to iki šiol visi, norėję žiūrėti „YouTube“ turinį šiuose akiniuose, neturėjo galimybės naudotis tokiomis funkcijomis kaip vaizdo įrašų atsisiuntimas ir žiūrėjimas neprisijungus, kas ypač svarbu kelionėse ar vietose be stabilaus interneto ryšio.

Kol „YouTube“ delsė, atsirado trečiųjų šalių sprendimų, kurie bandė užpildyti šią spragą. Tokios programėlės kaip „Juno“ trumpam pasirodė visionOS sistemoje, tačiau vėliau buvo pašalintos iš „App Store“ už „YouTube“ paslaugų teikimo sąlygų pažeidimus.

Šiandieninis oficialios programėlės pristatymas iš esmės pakeičia situaciją: vartotojai dabar gali žiūrėti savo mėgstamą turinį – tiek standartinius vaizdo įrašus, tiek „YouTube Shorts“ – milžiniškame virtualiame ekrane, visiškai įtraukiamoje aplinkoje.

Išskirtinės naujos programėlės funkcijos apima „Spatial“ skirtuką, kuris leidžia atrasti erdvinius vaizdo įrašus, įskaitant 3D, VR180 ir 360 laipsnių formatų turinį. Naujausių „Apple Vision Pro“ modelių, kuriuose įdiegti M5 lustai, savininkams programėlė siūlo 8K raiškos atkūrimą – tai reikšmingas žingsnis aukštos kokybės vaizdo link.

Be to, vartotojai gali valdyti naująją visionOS programėlę gestais – keisti lango dydį, judėti vaizdo įraše pirmyn ar atgal ir kitaip patogiai sąveikauti su turiniu.

Programėlės pasirodymo laikas kelia papildomų klausimų. Iš pradžių „YouTube“ vengė investuoti į dedikuotą visionOS patirtį, tikėtina, laukdama, kol paaiškės ausinės populiarumas ir rinkos potencialas. Tuo pat metu dauguma didžiųjų srautinių transliacijų paslaugų jau nuo pradžių pasiūlė vietines programėles šioje platformoje – tarp jų „Disney+“, „Amazon Prime Video“, „Paramount“ ir „Peacock“.

Dar viena priežastis, kodėl „YouTube“ sprendimas paleisti programėlę būtent dabar atrodo išskirtinis – akivaizdžiai sumenkęs pradinis susidomėjimas pačia ausine.

Nors „Apple Vision Pro“ jau beveik prieš metus pristatė „Apple Intelligence“ dirbtinio intelekto funkcijas, vartotojų įsitraukimas į šio įrenginio naudojimą, kaip pranešama, liko gana ribotas. Naujausi vertinimai rodo žymų pardavimų kritimą – ketvirtąjį 2025 m. ketvirtį, manoma, buvo išsiųsta tik apie 45 000 naujų ausinių. Skelbiama, kad dėl silpnos paklausos gamyba buvo sustabdyta, o rinkodaros pastangos svarbiausiose rinkose smarkiai sumažintos.

Naujoji „YouTube“ programėlė jau pasiekiama visionOS programėlių parduotuvėje ir suderinama tiek su M2, tiek su M5 lustus turinčiais „Apple Vision Pro“ modeliais. Tai žingsnis, galintis ne tik praplėsti „YouTube“ turinio žiūrėjimo galimybes, bet ir suteikti „Apple“ ausinei naują impulsą vartotojų rinkoje.

Šis atradimas leidžia manyti, kad Venera nėra geologiškai „negyva“ planeta – jos paviršius ir gelmės vis dar kinta veikiami vulkaninių procesų. Tai suteikia naujų galimybių geriau suprasti planetos evoliuciją ir palyginti ją su kitomis Saulės sistemos planetomis.

Naujojo tyrimo metu mokslininkai sutelkė dėmesį į vietinius paviršiaus įgriuvimus, kurie susidaro tuomet, kai uolienų masyvai įlūžta ir suformuoja šviesos angas primenančias ertmes. Tokios angos gali atidengti po paviršiumi slypinčias tuštumas.

Viena iš tokių struktūrų, esanti vakariniame Niks Mons kalno šlaite – tai vienas iš maždaug 1600 didžiųjų Veneros ugnikalnių ir beveik milijono mažesnių, dominuojančių planetos paviršiuje, – parodė būdingą radiolokacinį vaizdą. Jis labai panašus į signatūras, kurias Žemėje ir kitur sukelia įgriuvę lavos tuneliai.

Išanalizavus aplinkinę vietovę paaiškėjo, kad kanalas gali tęstis kelis dešimtis kilometrų. Tačiau šiuo metu mokslininkams pavyko patikimai patvirtinti tik dalies šios struktūros egzistavimą. Norint tiksliai nustatyti jos pilną ilgį ir formą, reikalingi tolimesni, detalesni tyrimai.

Primintina ir kita susijusi mokslo naujiena: tarptautinė mokslininkų grupė atkūrė unikalų garsą, kurį būtų skleidęs Žemės magnetinio lauko apsivertimas. Ši senovinė magnetinio lauko inversija įvyko maždaug prieš 41 tūkstantį metų ir padeda geriau suprasti mūsų planetos vidaus procesus bei jų poveikį aplinkai.

Šiems ženklams prognozuojamas aiškesnis krypties jausmas, stipresnė motyvacija ir realios galimybės pasiekti tai, kas anksčiau atrodė tolima.

Vėžys: sėkmės planeta suteikia pagreitį

Vėžiui 2026 metais išlieka palanki Jupiterio įtaka. Ši planeta tradiciškai siejama su plėtra, galimybėmis ir palankiais sprendimais. Pasak May, Jupiteris šiame ženkle išlieka stiprioje pozicijoje ir padeda siekti didesnių tikslų.

Be to, Jupiterio sąveika su Šiauriniu mazgu, kuris astrologijoje siejamas su gyvenimo kryptimi, gali sustiprinti vidinį tikrumo jausmą. Vėžiai gali aiškiau suvokti, kur juda ir kodėl.

Nuo vasario vidurio, Saturnui perėjus į dešimtąjį karjeros sektorių, daugiau dėmesio teks profesiniams sprendimams. Tai metas, kai ilgalaikės pastangos gali pradėti duoti apčiuopiamų rezultatų.

Vandenis: retas ciklas atveria naują kryptį

Vandeniui 2026 metai išsiskiria tuo, kad liepos mėnesį į šį ženklą 18 mėnesių laikotarpiui įžengs Šiaurinis mazgas. Toks ciklas kartojasi maždaug kas 18 metų ir siejamas su krypties bei savirealizacijos temomis.

Astrologės teigimu, šiuo laikotarpiu Vandeniams gali atsirasti aiškus supratimas, kur link jie nori judėti. Tai gali būti susiję su profesiniais projektais, bendruomenine veikla ar asmeniniais sprendimais.

Galima tikėtis didesnio matomumo, stipresnių ryšių su aplinka ir svarbių pokyčių tiek draugystėse, tiek partnerystėse. 2026 metais Vandeniai gali būti aktyvesni viešojoje erdvėje.

Liūtas: Jupiterio įtaka nuo birželio pabaigos

Liūtams 2026 metai išryškės nuo birželio pabaigos, kai Jupiteris įžengs į jų ženklą. Tai laikotarpis, kuris tradiciškai siejamas su plėtra, pripažinimu ir naujomis galimybėmis.

Astrologė May teigia, kad Liūtai gali tapti labiau matomi, jų idėjos sulauks daugiau dėmesio. Tai palankus metas dalintis patirtimi, imtis lyderystės ar pradėti projektus, kurie reikalauja viešumo.

Šie metai taip pat gali būti reikšmingi santykių srityje – tiek asmeniniuose, tiek profesiniuose ryšiuose. Dalis Liūtų gali patirti svarbius pokyčius partnerystėje.

Ožiaragis: dėmesys pagrindams ir ilgalaikei struktūrai

Ožiaragiams 2026 metai siejami su pamatų stiprinimu. Pasak astrologės, tai laikotarpis, kai iš naujo apibrėžiama, ką reiškia sėkmė ir stabilumas.

Saturno įtaka ketvirtajame sektoriuje gali paskatinti daugiau dėmesio skirti namams, nekilnojamajam turtui ar šeimos klausimams. Tai taip pat gali būti tinkamas metas investicijoms ar ilgalaikiams projektams.

Be to, Jupiterio pozicija santykių sektoriuje gali sustiprinti partnerystes. 2026 metai Ožiaragiams gali tapti laikotarpiu, kai sustiprėja tiek finansinis, tiek asmeninis pagrindas.

Astrologė May apibendrina, kad šie keturi ženklai 2026 metais turės aiškią kryptį ir stiprią vidinę motyvaciją. Nors iššūkių netrūks, jų progresą sustiprins palankūs astrologiniai ciklai ir ilgai brandinti sprendimai.

FTC pirmininkas Andrew Fergusonas laiške, adresuotame „Apple“ generaliniam direktoriui Timui Cookui, rėmėsi dešiniųjų pažiūrų analitinio centro „Media Research Center“ pateiktomis ataskaitomis. Šis centras teigia, kad „Apple“ esą sistemingai neįtraukia konservatyvių naujienų šaltinių į populiariausių 20 straipsnių sąrašą „Apple News“ naujienų sraute.

„Šios ataskaitos kelia rimtų klausimų, ar „Apple News“ veikia laikydamasi savo paslaugų teikimo sąlygų ir pateikiamų pažadų vartotojams […]. Aš smerkiu bet kokius bandymus cenzūruoti turinį dėl ideologinių priežasčių“, – rašoma A. Fergusono laiške.

A. Fergusonas, kritiškai „Big Tech“ atžvilgiu nusiteikęs ir buvusio prezidento Donaldo Trumpo paskirtas vadovauti konkurenciją prižiūrinčiai institucijai, pažymėjo, kad FTC neturi įgaliojimų reikalauti, jog „Apple“ rinkdamasi naujienas laikytųsi konkrečios ideologinės ar politinės krypties. Tačiau, jo teigimu, jeigu bendrovės praktika yra „nesuderinama“ su jos pačios paslaugų teikimo sąlygomis ar „pagrįstais vartotojų lūkesčiais“, tai gali būti laikoma FTC įstatymo pažeidimu.

Fergusono poziciją parėmė Federalinės ryšių komisijos (FCC) pirmininkas Brendan Carras – taip pat D. Trumpo paskirtas ir „Big Tech“ kritikuojantis pareigūnas. Jis viešai pareiškė, kad „Apple“ neturi teisės slopinti konservatyvių pažiūrų turinio, jeigu tai prieštarautų FTC aktui.

FTC vadovas paragino „Apple“ atlikti „išsamų savo paslaugų teikimo sąlygų peržiūrą“ ir užtikrinti, kad „Apple News“ turinio atranka atitiktų bendrovės pačios nustatytas taisykles. Jei paaiškėtų, kad atrankos praktika su jomis nesutampa, „Apple“ raginama „skubiai imtis taisomųjų veiksmų“.

Laiškas paskelbtas praėjus vos dienai po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas savo socialinėje platformoje „Truth Social“ pasidalijo „Media Research Center“ parengta ataskaita. D. Trumpas ne kartą yra kaltinęs didžiąsias technologijų bendroves cenzūruojant konservatyvų turinį, nors pastaraisiais metais dauguma pagrindinių platformų jau yra sušvelninusios anksčiau taikytas priemones kovai su dezinformacija ir netikromis naujienomis, įvestas prieš jo antrąją kadenciją Baltuosiuose rūmuose.

„Apple“ santykiai su Trumpo administracija pastaraisiais metais buvo svyruojantys – nuo įtampos iki bandymų suartėti. D. Trumpas kritikavo „Big Tech“, ypač „Apple“, dėl įrenginių gamybos Kinijoje, tačiau vėliau tonas sušvelnėjo, kai T. Cookas pažadėjo per ketverius metus investuoti daugiau kaip 600 mlrd. JAV dolerių gamybai Jungtinėse Valstijose ir ėmėsi žingsnių santykiams gerinti. Po šių sprendimų bendrovės ir administracijos santykiai pastebimai pagerėjo. „Apple“ taip pat pavyko išvengti planuotų muitų iš užsienio į JAV importuojamiems išmaniesiems telefonams.

Pernai FTC taip pat pradėjo tyrimą dėl „cenzūros technologijų platformose“, kviesdama visuomenę teikti informaciją apie atvejus, kai žmonės, jų manymu, buvo nutildyti dėl savo politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikroms organizacijoms. „Technologijų bendrovės neturėtų bauginti savo vartotojų“, – tuomet sakė A. Fergusonas. „Šis tyrimas padės FTC geriau suprasti, kaip šios bendrovės galėjo pažeisti įstatymus, nutildydamos ir gąsdindamos amerikiečius už tai, kad jie išsako savo nuomonę.“

„Apple“ į žurnalistų prašymą pakomentuoti situaciją iš karto neatsakė.