Ji verkė ne dėl žmogaus, o dėl auskarų: psichologai paaiškino, kada santykiuose nėra meilės, tik prisirišimas

Pasakojama apie laikotarpį, kai žmogus buvo santykiuose su partneriu, kurio iš tiesų nemylėjo. Po skyrybų neapėmė liūdesys, tik sutrikimas – labiau apmaudą kėlė pamesti auskarai nei nutrūkę santykiai. Tai parodė, kad tikros meilės tame ryšyje nebuvo – tai buvo tik prisirišimas, atsiradęs iš tuo metu patirtų emocinių poreikių.

Po skyrybų ji nesijautė nuliūdusi, tik sutrikusi. Tikrasis netekties jausmas kilo ne dėl žmogaus, o dėl daiktų, kuriuos paliko – pavyzdžiui, auskarų. Tai akivaizdus ženklas, kad tikroji meilė nebuvo pasiekta – buvo tik prisirišimas, paremtas tuo metu reikalingu emociniu palaikymu.

Kuo skiriasi prisirišimas nuo meilės

Prisirišimas dažnai atsiranda, kai žmogus yra emociškai pažeidžiamas – jam reikia atramos, artumo, šilumos, buvimo kartu. Tai gali atrodyti kaip meilė, bet iš tiesų tai tik priemonė išgyventi tam tikrą sunkų laikotarpį. Kai žmonės bijo būti vieni, kai jiems reikia saugumo ar paguodos, jie prisiriša – o prisirišimą lengva supainioti su meile.

Tai galima pastebėti ir išorėje – poros, kurios nuolat rodo dėmesį viešumoje, kai vienas iš partnerių lyg prikimba prie kito, reikalauja nuolatinio dėmesio, pasididžiavimo ar net nurodo, kaip rengtis, elgtis. Tokia elgsena dažnai kyla ne iš meilės, o iš nesaugumo.

Kai prisitaikome prie kito, nes bijome prarasti

Žmogus pasakoja, kad buvo su vaikinu, kuriam labai patiko filmai, ir nors ji pati negali susikaupti net trumpam serialui, dėl jo apsimetė, kad mėgaujasi kino vakarais. Ji nebuvo savimi – ji stengėsi prisitaikyti. Toks prisitaikymas dažnai pasitaiko santykiuose, paremtuose ne meile, o prisirišimu.

Panašiai elgiasi ir vyrai. Jie taip pat gali prisirišti ne dėl to, kad myli, bet dėl fizinio artumo poreikio. Kai kuriems tai sąmoningas pasirinkimas, kiti tai daro nesąmoningai. Fizinis intymumas tampa motyvacija palaikyti santykius, kuriuose nėra tikros meilės.

Prisirišimas iš įpročio – meilės iliuzija

Yra dar viena žmonių grupė, kuri yra prisirišusi, bet nemyli – tai ilgalaikės poros, kurios kadaise mylėjo, bet dabar gyvena kartu tik dėl įpročio ar patogumo. Jie daro viską, ką daro mylinčios poros: eina į pasimatymus, dalyvauja bendrose veiklose, dalijasi atsakomybėmis. Tačiau jų ryšys nebėra apie meilę – tai apie reikalingumą, apie tai, kad vienas be kito pasidarė nepatogu.

Jie pripratę, kad vienas verda kavą, kitas plauna drabužius, dalijasi buities darbais. Jie sako „myliu“, bet iš tiesų tik nori jaustis mylimi, o ne iš tikrųjų myli.

Bendri įsipareigojimai – bet ne visada meilė

Dažnai prisirišimas atsiranda ir tada, kai žmonės gyvena kartu dėl aplinkybių – dėl vaikų, bendro turto ar net augintinių. Tėvai, kurie pasilieka santykiuose dėl vaikų, dažnai sau sako, kad tebemyli vienas kitą, nors iš tiesų tai tik patogus pasiteisinimas, leidžiantis išlikti šeimoje.

Tokia padėtis nereiškia, kad jie yra blogi žmonės. Jie tiesiog bijo – bijo būti vieni, bijo įskaudinti, bijo iš naujo pradėti. O galbūt jie tiesiog nėra pasiruošę atverti savo širdį ar nebeturi emocinių išteklių tikrai meilei.

Prisirišimas ar meilė, kur riba?

Skirtumas tarp meilės ir prisirišimo yra subtilus, bet esminis. Meilė – tai kai atiduodate save visą, be baimės, be sąlygų. Kai nereikia apsimesti, keistis ar gyventi kitų lūkesčiais. Meilė – tai augimas, pasitikėjimas ir laisvė būti savimi.

Prisirišimas – tai kai bijote prarasti, kai santykiai tampa emociniu vaistu nuo baimių, kai pasiliekate ne todėl, kad mylite, o todėl, kad bijote vienatvės.

Būkite sąžiningi su savimi. Paklauskite savęs: ar jūs tikrai jį mylite, ar tik bijote likti viena? Atsakymas gali būti nepatogus, bet jis išlaisvina. Nes tikroji meilė prasideda ten, kur baigiasi baimė.