Prisijunkite
Šiandien elfai atrodo neatsiejami nuo Kalėdų – jie šypsosi nuo megztinių, laksto filmuose, mojuoja iš parduotuvių vitrinų ir netgi stebi vaikus, įsitaisę ant lentynų. Tačiau jei Kalėdų Senelis turi aiškias istorines šaknis, siekiančias šv. Mikalojų, tai elfų kilmė yra kur kas miglotesnė. Jie nebuvo krikščioniškos tradicijos dalis, o jų kelionė iki šiuolaikinio Kalėdų mito labiau primena kultūrinį kaleidoskopą nei nuoseklią istoriją. Tad kaip gi taip nutiko, kad elfai iš senovinių padavimų persikėlė į Kalėdų dirbtuves?
Kalbėdami apie elfus, daugelis mūsų pirmiausia įsivaizduoja mažučius, vikrius, žaislus gaminančius padarėlius. Tačiau toks įvaizdis atsirado tik palyginti neseniai. Žodis „elfas“ anglų kalboje kilęs iš senovės skandinavų álfar – paslaptingų būtybių, kurios egzistavo kažkur tarp pasaulių. Šios senosios būtybės neturėjo nei smailų batų, nei darbo įrankių – jos galėjo būti net panašaus ūgio kaip žmonės, o jų alternatyvus pavadinimas huldufólk reiškė „paslėptoji tauta“. Vienose legendose jos padėdavo, kitose – kerštaudavo ar klaidindavo, tačiau vieno universalaus apibrėžimo, kaip turėtų atrodyti elfai, paprasčiausiai nebuvo.
Kultūriniai elfų giminaičiai sklido per visą Europą. Škotijoje buvo tikima „brownies“ – mažomis būtybėmis, kurios vieną naktį už tave išplaus indus, o kitą pažers chaosą. Vokiečiai pasakojo apie žaismingus koboldus, kurie kartais padėdavo, o kartais trikdė. Švedijoje gyveno tomte, svyruojantys tarp geranoriško pagalbininko ir kaprizingo neklaužados. Visose šiose istorijose slypėjo bendra mintis: kažkur šalia mūsų egzistuoja paslaptingos būtybės, kurių geranoriškumas priklauso nuo jų nuotaikos, o ne nuo žmogaus maldos ar tradicijos.
Tik XIX amžiuje elfai pamažu pradeda artėti prie Kalėdų mito. Vienas pirmųjų ryškių lūžių – Brolių Grimų pasaka „Batsiuvys ir elfai“, pasirodžiusi 1812 m. Joje mažos būtybės slapta padeda vargstančiam batsiuvio šeimininkui, naktimis siūdamos nuostabius batus. Veiksmo laikas – Kalėdų išvakarės, o elfai dirba dirbtuvėse. Tai – vienas ankstyviausių tekstų, kuriame elfai susiejami su šventiniu darbu.
Dar įtakingesnė buvo 1823 m. poema „Apsilankymas pas šv. Mikalojų“, šiandien žinoma kaip „Twas the Night Before Christmas“. Joje Kalėdų Senelis apibūdinamas kaip „linksmas senas elfas“. Ši viena eilutė tapo tikru kultūriniu detonatoriumi – nuo to momento elfai ir Kalėdų Senelis nebegalėjo būti visiškai atskirti.
Apie tris dešimtmečius vėliau rašytoja Louisa May Alcott parašė kūrinį „Kalėdų elfai“. Nors rankraštis buvo prarastas ir niekada nepaskelbtas, pats pavadinimas rodo, kokia kryptimi judėjo populiarioji kultūra – elfai vis labiau tapatinti su Kalėdomis ir Kalėdų Senelio pasauliu.
Reikšmingą postūmį suteikė ir 1857 m. „Harper’s Weekly“ išspausdintas eilėraštis „Kalėdų Senelio stebuklai“. Jame aprašoma elfų komanda, „kuri visa savo jėga pluša gamindami milijoną gėrybių, pyragėlių, saldumynų ir žaislų“. Tokie vaizdiniai tiesiogiai sujungė elfus su šiuolaikiniu Kalėdų simboliu – dovanų kūrimu. XX a. pradžioje elfai jau buvo pakankamai gerai žinomi, kad juos iliustruotų Norman Rockwell ir Walt Disney.
XXI amžiuje Kalėdų elfai tapo tokie pat ryškūs kaip Kalėdų Senelis. Mūsų akyse jie įgijo atpažįstamą įvaizdį: žemas ūgis, smailios kepurės, diržai su auksinėmis sagtimis, ryškios spalvos ir pūkuoti apvadai. Šį estetinį standartą stipriai įtvirtino 1964 m. animacinis specialusis filmas „Rudolfas Raudonasis elnias“, kurio įtaka buvo tokia didelė, kad kuriant vėlesnį filmą „Elf“ 2003 m. kūrybinei komandai teko gauti specialų leidimą atkartoti klasikinį kostiumą.
Šiandien elfai pasirodo visur – nuo televizijos reklamų iki prekybos centrų dekoracijų. Jie atrodo šilti, žaismingi, net mieli, tačiau išliko ir jų senoji neklaužados dvasia. Užtenka prisiminti „Elf on the Shelf“ tradiciją: tėvai kas vakarą perstato mažą elfą, o vaikai rytais ieško, kokioje neįtikėtinoje vietoje jis „įsitaisė“. Toks žaismingas sumanymas yra modernus elfų pokštų atspindys – tarsi nuoroda į jų nepastovią, kaprizingą prigimtį senovės mituose.
Nors elfai neturi krikščioniškos kilmės, jų integracija į Kalėdas parodo, kaip stipriai šventės keičiasi kartu su kultūra. Šiandien jie tapo Kalėdų Senelio komandos nariais, įkūnijančiais darbštumą, išradingumą ir šventinę magiją. Tačiau po šiuo spalvotu žaismingumu slypi ilga ir kintanti istorija – nuo paslaptingų skandinavų dvasių iki literatūros herojų ir šiuolaikinių kino žvaigždžių.
Galbūt būtent dėl šio kultūrinio sluoksnių gausumo elfai taip stipriai įsitvirtino mūsų vaizduotėje. Jie atliepia tiek senovinius tikėjimus, tiek modernų poreikį šventei suteikti magijos, šypsenų ir šiek tiek išdykavimo. Ir nors Kalėdų šaknys yra religinės, būtent tokie personažai kaip elfai padeda šventėms tapti universaliomis – atviromis visiems, nepriklausomai nuo tikėjimo ar kultūros.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.