Prisijunkite
Visuomenę sukrėtė naujiena, kuri primena gerai surežisuotą kriminalinį serialą, tik šį kartą – realybėje. Paaiškėjo, kad net 17 metų vienos Swedbank padalinių vadovė Latvijoje, Ogre ir Bauskėje, klastojo dokumentus, piktnaudžiavo klientų pasitikėjimu ir vykdė finansines operacijas savo naudai. Nors istorija skamba neįtikėtinai, bankas apie tai pranešė tik dabar, o nuostoliai viršija 200 tūkstančių eurų. Šis atvejis ne tik sukėlė visuomenės pasipiktinimą, bet ir atvėrė plačias diskusijas apie sistemines finansų sektoriaus spragas, vidinės kontrolės kokybę bei paprastų klientų saugumą.
Žinia, kad finansinių paslaugų sektoriuje gali įvykti apgaulė, nieko nestebina. Tačiau tai, jog ji gali tęstis beveik du dešimtmečius ir likti nepastebėta, kelia daug rimtesnių klausimų. Latvijos televizijos tyrimas atskleidė, kad padalinio vadovė be klientų žinios vykdė begalę finansinių operacijų: pasirašinėjo sutartis, išduodavo kodų korteles ir skaičiuotuvus, užsakydavo naujas mokėjimo korteles, nutraukdavo indėlių ar taupymo sutartis, inicijuodavo naujus kreditus ir pervesdavo pinigus. Net dalis lėšų būdavo naudojama tam, kad būtų padengti kitų klientų trūkumai – klasikinė grandininė schema, primenanti nedidelio masto finansinį „piramidinį“ modelį.
Skaičiai kalba patys už save: panaudotos 19 klientų mokėjimo priemonės, o bendra žala viršija 203 tūkstančius eurų. Visa tai buvo daroma po skambiu „ypatingo aptarnavimo“ pretekstu. Kaip teigė Swedbank atstovas Jānis Krops, darbuotoja buvo nuolatiniame kontakte su klientais, todėl galėjo sudaryti įspūdį, kad veikia jų labui. Vis dėlto realybėje tai buvo tik savanaudiškas kelias pasipelnyti.
Tokia istorija neišvengiamai kelia emocijas. Socialiniame tinkle „Threads“ pasipylė nuomonių lavina. Vienas advokatas viešai suabejojo, ar čia tik atsitiktinis atvejis, ar sistemos spraga, leidusi nusikaltimui nesutrikdomai tęstis 17 metų. Klausimas paprastas, bet skausmingas: kaip vienos šalies didžiausių finansų institucijų kontrolė nesugeba pastebėti tokios ilgalaikės, sistemingos veiklos?
Diskusijose netrūko ir skeptiškų komentarų apie valstybinių institucijų gebėjimą užtikrinti skaidrumą. Vartotojas @kokounsanele pabrėžė, kad jeigu Valstybinės mokesčių inspekcijos (SRS) darbuotojų deklaracijose matomos problemos, tokios institucijos gali neturėti pakankamų įrankių ir vidaus kultūros užtikrinti kontrolę net savo viduje, ką jau kalbėti apie kitų sektorių priežiūrą.
Kiti komentatoriai negalėjo patikėti, kad banke per tiek metų nebuvo atliekama išsamių auditų. Viena vartotoja retoriškai klausė, kaip įmanoma 17 metų neužfiksuoti elementarių neatitikimų sąskaitose ar išlaidose. Tokia situacija, jos teigimu, atrodo absurdiška net mažoje įmonėje, o ką kalbėti apie tarptautinį banką.
Tačiau buvo ir nuosaikesnių balsų, primenančių, kad bet kuri įmonė turi sisteminių silpnybių, o tikrosios pasekmės priklauso nuo darbuotojų sąžiningumo ir įmonės reakcijos, kai problema pagaliau aptinkama. Šis požiūris, nors ir ramina, vis tiek nepašalina pagrindinio nerimo: jeigu tokia apgaulė įmanoma banke su aukščiausio lygio saugumo procedūromis, ką tai sako apie sistemos patikimumą apskritai?
Ypač emocingai sureagavo vartotojas Agris, atvirai teigęs: „Jei turėčiau pinigų Swedbank, po tokių naujienų iškart juos perkelčiau į kitą banką.“ Ši reakcija puikiai atspindi visuomenėje vis stiprėjantį nepasitikėjimą finansų institucijomis.
Latvijos televizija atliko gilesnį tyrimą ir atskleidė, kad kalbama ne apie atsitiktinius one-off veiksmus, o apie nuolat vykdytą, kryptingą ir gerai suplanuotą schemą. Nuo 2003 metų darbuotoja sistemingai sudarinėjo nuotolinės bankininkystės sutartis klientų vardu, inicijavo naujų kodų kortelių ir kortelių gamybą, o gautą informaciją panaudodavo lėšų pervedimams. Dalį pinigų ji skirdavo kitų klientų nuostoliams padengti, taip kuriant iliuziją, kad viskas yra tvarkoje. Tai tęsėsi metų metus – beveik nepastebėta.
Banko atstovai LTV eteryje bandė raminti visuomenę ir tikino, kad klientai „neturi pagrindo nerimauti“, o banko saugumas esą yra aukščiausio lygio. Vis dėlto tokie pareiškimai daugelio neįtikino. Kai apgaulė trunka 17 metų, savaime kyla klausimas: jeigu ši darbuotoja buvo pajėgi apeiti sistemą, ar gali būti ir daugiau neišaiškintų atvejų? Ir svarbiausia – ar banko saugumo procedūros tikrai tokios nepriekaištingos, kaip tvirtinama?
Nors kol kas nėra duomenų, kad panašių veikų būta ir kituose filialuose, ekspertai primena, kad tokio masto atvejai turėtų būti vertinami ne tik kaip individualus nusikaltimas, bet ir kaip simptomas. Tai signalas, kad finansų sektoriuje esama vietų, kur saugumo grandinė silpnesnė nei tikimasi. Jeigu įstaiga turi daug lemiančių darbuotojų, kurie nepakankamai prižiūrimi, o kontrolės sistema pasikliauja senais procesais, spragos tampa neišvengiamos.
Ši istorija tapo lakmuso popierėliu, atskleidusiu, kad net didžiausi bankai gali būti pažeidžiami dėl žmogiškojo faktoriaus. O visuomenės reakcija rodo, kad pasitikėjimas bankais nėra savaime suprantamas – jį reikia nuolat pelnyti.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.