Ar Visata išties yra begalinė?

Šimtmetį mokslininkai tyrinėjo kosmosą teleskopais ir matematinėmis formulėmis. Dabar jie jaučia, kad galėtų ištarti: „Taip, visata neturi galo.“

Bet ar tai tiesa? Realybė – kur kas painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai ne vienas atsakymas – tai klausimų grandinė.

Kas yra žinoma?

Nesvarbu, kokias teorijas renkasi fizikai, visi sutaria dėl vieno - gyvename Visatoje, kuri plečiasi.

Tačiau iš karto kyla dar daugiau klausimų - į ką ji plečiasi? Kas yra anapus? Ir kur tas taškas, iš kur viskas prasidėjo?

Kur jos kraštas, kur centras?

Įprasta manyti, kad viskas turi ribą ir centrą, kaip miestas turi aikštę, o žemė turi pakraščius.

Bet su Visata viskas yra kitaip. Jos negalima „apeiti“ ar pažvelgti iš šalies. Ji nėra objektas tarp kitų – ji apima viską.

Balionas ar kepama tešla – kas arčiau tiesos?

Mokslininkai dažnai aiškina visatos plėtimąsi per metaforas.

Galaktikos yra tarsi taškai ant baliono paviršiaus. Kai jį pučiate, visi taškai tolsta vienas nuo kito. Panašiai ir su tešla, kepant, razinos tolsta.

Bet net šie palyginimai turi trūkumų.

Balionas turi paviršių

Skirtingai nei Visata, tiek balionas, tiek duonos kepalas turi aiškų vidų, išorę, kraštą ir centrą.

Visata tokių savybių neturi – ji neturi sienos ar šerdies.

Ji nėra išsiplėtusi į tuštumą, nes už jos nėra nieko, ką būtų galima vadinti „lauku“ ar „erdve“.

Kur įvyko Didysis sprogimas?

Vienas labiausiai klaidinančių visatos pradžios vaizdinių, kad Didysis sprogimas buvo sprogimas kaip bomba.

Bet tai nebuvo taškinis įvykis. Tai nebuvo įvykis kažkur. Jis įvyko visur vienu metu.

Visur, kur tik yra Visata – ten ir įvyko jos pradžia.

Erdvės sprogimas

Didysis sprogimas nereiškė, kad medžiaga išskrido į tuštumą.

Tuštuma dar neegzistavo.

Tai buvo momentas, kai pradėjo plėstis pati erdvė, kartu gimdamas ir laikas.

Nėra vietos, kur tai įvyko – tik momentas, kada tai prasidėjo.

Į ką plečiasi Visata?

Kai sakome „Visata plečiasi“, galvoje susiformuoja paveikslas: daiktas plečiasi į kitą erdvę.

Tačiau tai klaidina. Už visatos nėra nieko – nėra tuštumos, nėra foninio „konteksto“.

Erdvė yra pats žaidimo laukas, ne žaidėjas.

Nėra sienos, nėra užribio

Jokios fizinės ribos, kurią būtų galima peržengti, nėra.

Jokios „tamsios uždangos“, kurios kitoje pusėje būtų kitkas, neegzistuoja.

Net vakuumas – tai dar vis kažkas. Bet „už“ visatos nėra net vakuumo. Nėra nieko. Pažodžiui.

Visata yra viskas

Terminas Visata reiškia ne objektą, bet visumą. Ji apima erdvę, laiką, medžiagą, šviesą, energiją, tamsiąją medžiagą ir tai, ko dar net nesuprantame.

Už jos nėra jokio „kito“, jokio „ne Visatos“.

Tai, kas yra – yra Visata.

O jeigu Visata turėtų kraštą?

Tarkime, ji turi ribą. Tuomet ką, galima keliauti tolyn ir išlįsti „už ribos“?

Tai reikštų, kad egzistuoja kažkas už Visatos. Bet tai prieštarauja pačiai sąvokai.

Jei kažkas yra, tai jau yra Visatos dalis.

Begalybė – tiesa ar iliuzija?

Kol kas mes nežinome, ar Visata – tikrai begalinė. Galbūt ji milžiniška, bet baigtinė. Galbūt ji išsilenkusi į save.

Bet viena aišku: mes nematome nei krašto, nei centro, nei ribos.

Ir tai verčia mus galvoti kitaip, nei esame įpratę. Tai atveria duris ne tik į fiziką, bet ir į vaizduotę.