Ar gali pranašystė išsipildyti po šimtmečio?

Sakoma, kad kai kurios senos legendos tik atrodo kaip pasakos.

Bet kartais jos išsipildo taip tiksliai, kad net šiurpas per kūną pereina.

Mažas kaimelis, pamirštas laiko

Pranašystė kilusi iš nedidelio Lietuvos kampelio – pasakojama, jog ją ištarė senolė žiniuonė.

Vietiniai ją vadino „balta moterimi“ – atsiskyrėlė, gyvenusi girios pakraštyje.

Žodžiai, kuriuos kiti laikė kliedesiais

„Ateis metas, kai dulkės kils be vėjo,

medžiai bus tylūs, o žmonės vienas kito vengs.“

Taip ji kalbėjo. Daugelis tik juokėsi.

Užrašyta tik viename dienoraštyje

Vietos kunigas, smalsus ir raštingas, jos žodžius įrašė į savo metraštį.

Įrašas datuotas – 1925 metų vasara.

Lygiai po 100 metų

Prieš metus vietiniai vėl prisiminė tą pasakymą.

Kodėl? Nes žodžiai tapo keistai aktualūs.

Žmonės ėmė vengti vieni kitų

„Žmonės vienas kito vengs“ – skambėjo it pranašystė apie izoliaciją, kaukes, atstumą.

Vietos gyventojai ėmė kalbėti: „Ji žinojo…“

„Dulkės be vėjo“ – oro tarša, smogas, sausros

Miestuose kyla dulkės be jokio vėjo.

Oro kokybė blogėja, klimato pokyčiai tampa vis dažnesni. Ar tai buvo numatyta?

„Medžiai bus tylūs“ – paukščių mažėja, girios tuštėja

Miškuose – vis tyliau.

Ornitologai kalba apie nykstančias rūšis. Gamta lyg nutyla.

Tai – faktas. Ir kartu – pranašystės aidai?

Atsitiktinumas ar likimo įrašas?

Galbūt tai sutapimas. Gal – pasąmonės darbas.

Bet kai žodžiai iš praeities atitinka dabartį taip tiksliai… sunku likti abejingam.

Pranašystė įvykdyta. Kas bus toliau?

Senolės žodžiai jau tapo realybe.

Klausimas vienas – ar liko koks nors tęsinys?

Ar šiandien kažkas vėl kalba apie tai, kas nutiks po dar 100 metų?