Prisijunkite
Kai 1986-ųjų balandžio naktį sprogo Černobylio reaktorius, pasaulis tikėjosi vieno – mirties. Radioaktyvusis grafito lavonas turėjo tapti ta vieta, kur neįmanoma jokiai gyvybei išsilaikyti. Tačiau katastrofos širdyje gamta pasirinko kitą kelią. Ten, kur turėjo būti tamsa, išaugo juodi, melaninu prisotinti grybai. Jie ne tik išgyveno, bet, rodos, pasuko evoliuciją visai kita kryptimi – link gebėjimų, kurie mokslininkams iki šiol kelia nuostabą ir nerimą. Ar gali būti, kad mes tapsime liudininkais naujos gyvybės formos, kuri mokosi gyventi iš spinduliuotės, o ne nuo jos mirti?
Pirmieji ekspedicijų duomenys pasirodė dar dešimtajame dešimtmetyje. Ukrainietės mokslininkės Nellos Zhdanovos komanda, tyrinėjusi sugriauto reaktoriaus vidų, planavo rasti tik tuštumą. Vietoje to – 37 rūšių grybai, dauguma tamsūs, sodrios melanino spalvos. Lyg tyčia – kuo stipresnė spinduliuotė, tuo labiau grybenos hifai linko būtent į ją. Šis keistas reiškinys buvo pavadintas radiotropizmu. Skamba kaip biologinis paradoksas, nes jonizuojanti spinduliuotė paprastai ardo ląsteles, naikina DNR, o čia – lyg maistas, lyg šviesa, į kurią augalas tiesia lapus.
Černobylio grybai priešinasi visuotinėms gyvybės taisyklėms. Jeigu dauguma organizmų stengiasi nuo radiacijos slėptis, šie – tarsi ieško jos. Tai priverčia klausti: ar tai tik mutacijų atsitiktinumas, ar naujo tipo biologinė strategija?
2008 metais mokslininkai pasiūlė drąsią teoriją – galbūt grybai geba naudoti radiaciją taip, kaip augalai naudoja saulės šviesą fotosintezei. Procesas pavadintas radiosinteze. Pagrindinis įtarimas krito ant melanino – to paties pigmento, kuris saugo žmogaus odą nuo saulės nudegimų. Grybuose jis galėtų veikti ne tik kaip skydas, bet ir kaip energijos keitiklis. Skamba lyg mokslinė fantastika: radiacija kaip energijos šaltinis. Tačiau čia slypi didžiulė mokslinė kliūtis – jonizuojančios spinduliuotės energija yra maždaug milijoną kartų didesnė nei matomos šviesos. Energiją reikia ne tik sugerti, bet ir suvaldyti, pervesti į formą, tinkamą ląstelėms.
Teorija patraukli, bet patvirtinimų dar trūksta. Nepaisant dviejų dešimtmečių tyrimų, niekas aiškiai neparodė, kad grybai gamina energiją iš radiacijos taip, kaip augalai gamina iš šviesos. Jokio tikro energijos prieaugio, jokio anglies fiksavimo libero. Vis dėlto kažkoks mechanizmas egzistuoja – tai liudija ne samprotavimai, o eksperimentai.
Albert Einstein medicinos koledžo tyrėjai nusprendė patikrinti, ar įtartina evoliucijos kryptis nėra tik sutapimas. Rezultatai pribloškė: Cladosporium sphaerospermum, vienas iš Černobylio „juodųjų grybų“, laboratorijoje augo net 10 % greičiau švitinamas radioaktyviu ceziu. Lyg pati radiacija būtų trąša. Panašias savybes rodė ir kita rūšis – Wangiella dermatitidis. Be to, spinduliuotėje gyvenantys medžių varliai taip pat patamsėjo, jų oda sukaupė daugiau melanino – lyg aplinka stumtų visus link vienos gynybinės strategijos.
Mėginimas suvokti šį reiškinį prilygsta bandymui suprasti augalą, kuris nustoja fotosintetinti ir pradeda augti naktį, be šviesos. Viskas prieštarauja biologijos vadovėliams, todėl mokslas dabar priverstas juos perrašinėti.
Iki šiol galėjome manyti, kad Černobylio mutacijos – tik lokalus fenomenas. Bet 2022 metais Cladosporium sphaerospermum iškeliavo į kosmosą, į Tarptautinę kosminę stotį. Mikrogravitacijoje grybas augo ne lėčiau, o net 1,21 karto greičiau nei Žemėje. Dar daugiau – net plonas jo sluoksnis gebėjo blokuoti kosminę radiaciją, kuri astronautams yra viena pavojingiausių aplinkos grėsmių.
NASA ir SpaceX jau skaičiuoja teorinius modelius: jeigu grybas gali augti ekstremalioje aplinkoje ir apsaugoti gyvybę, kodėl gi nekurti kosminių skydų, kurie savaime atsistato ir nereikalauja tonų metalo? Kvėpuojantys, regeneruojantys skydai, užauginti mėnulyje ar Marse iš kelių gramų pradinės kultūros. Lynn J. Rothschild iš NASA net siūlo dar toliau – kurti grybinę architektūrą. Statiniai, kurie auga kaip miškas, o ne gaminami kaip metalas. Kolonijos, kurias ne statome, o sodiname.
Tačiau optimizmo fone yra ir abejonės. Biochemikas Nils Averesch ragina neperlenkti: galbūt nulinė gravitacija ir radiacija daro sudėtingą dvigubą poveikį, kurio dar nemokame atskirti. Norint suprasti, kodėl grybas kosmose veikia dar geriau nei Černobylyje, reikia daugiau bandymų, daugiau laiko ir daugiau drąsos.
Černobylio grybai šiandien yra daugiau nei biologinė keistenybė. Tai langas į ateitį, kur gyvybė gali remtis tuo, kas mus šiandien žudo. Galbūt jie pirmieji žengia keliu, vedančiu į radia-adaptuotą biosferą. O gal ambicingos radiosintezės idėjos tik iliuzija. Viena aišku – ten, kur žmogus tikėjosi tuštumos, gamta rašo naują skyrių. Ir tai gali būti raktas, kuris atvers duris į kosmosą, radiacijos kupinas planetas ir naujus gyvybės modelius.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva, jei nenurodyta kitaip.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.