Mirštanti žvaigždė pavirto kosminiu meno kūriniu: teleskopas užfiksavo akimirką, kuomet gimsta amžinybė

Tai vienas sudėtingiausių ir įspūdingiausių žinomų planetinių ūkų, kuris mokslininkams atskleidžia paskutinius žvaigždžių gyvenimo etapus. „NGC 6537“ įtrauktas į Naująjį bendrąjį katalogą kaip 6537-asis objektas. Jis vadinamas planetiniu ūkų, nors su planetomis neturi nieko bendra. 

Tokie dariniai susiformuoja, kai į Saulę panašios žvaigždės baigia savo gyvavimo ciklą. Išeikvojusios branduolinį kurą, jos išsiplečia į raudonąsias milžines, o vėliau nusimeta išorinius sluoksnius, atidengdamos karštą šerdį. Ultravioletinė spinduliuotė iš šio branduolio priverčia išsisklaidžiusias dujas švytėti, sukurdama nuostabias švytinčias struktūras.

Žvaigždžių gyvenimo pabaigos grožis

Planetiniai ūkai, tai trumpalaikiai reiškiniai, trunkantys vos kelias dešimtis tūkstančių metų. Po šio etapo žvaigždė pamažu išblėsta, palikdama už savęs tik baltąjį nykštuką. Tačiau per tą trumpą laiką gamta sukuria neįtikėtino grožio vaizdus. 

„James Webb“ teleskopo infraraudonųjų spindulių kamera „NIRCam“ leido pažvelgti į Raudonosios vorės ūką nauju kampu, parodydama subtilias dulkių struktūras, kurios iki šiol buvo nematomos. Kol „Hablo“ teleskopas rodė centrinę žvaigždę kaip silpnai mėlyną tašką, „James Webb“ vaizduose ji spindi sodria raudona spalva, apsupta karštų dulkių debesies. Manoma, kad šios dulkės sukasi disko pavidalu aplink žvaigždę struktūra, kuri plika akimi nematoma, bet aiškiai spinduliuoja infraraudonųjų bangų ruože.

Paslėptas palydovas ir simetriškas grožis

Nors matoma tik viena žvaigždė, nauji duomenys rodo, kad ją galbūt lydi paslėptas kompanionas. Tokį spėjimą sustiprina ūko forma, tai smėlio laikrodį primenanti struktūra su suspaustu centru ir plačiais kraštais dažnai susidaro dvejetainėse žvaigždžių sistemose. 

Panašūs modeliai aptikti ir kituose planetiniuose ūkuose, pavyzdžiui, Gėlės ar Drugelio ūkuose, kur antrasis žvaigždės palydovas formuoja sudėtingus dujų srautus. Vienas įspūdingiausių šio objekto bruožų yra jo „kojos“. 

Tai milžiniški, iki trijų šviesmečių besitęsiantys dujų dariniai, matomi mėlynu atspalviu. Jie sudaryti iš molekulinio vandenilio, o James Webb teleskopas pirmą kartą užfiksavo jų pilną išsiskleidimą, atskleisdamas, kad tai burbuliškos formos struktūros, suformuotos tūkstantmečius trunkančių dujų išmetimų.

Žvaigždžių širdyje yra sprogstanti energija

Ūko centre vis dar vyksta įspūdingi procesai. Ten matomas pailgas violetinis „S“ formos ruožas žymi vietą, kur iš žvaigždės šerdies veržiasi greiti geležies jonų srautai. Šie srautai atsitrenkia į anksčiau išmestas dujas, formuodami banguotus raštus, kurie suteikia ūko struktūrai gyvumo.

Šie stebėjimai yra tarptautinio tyrimo, vadovaujamo J. Kastnerio, dalis. Jo tikslas yra suprasti, kaip žvaigždžių išsiveržimai ir dujų srautai formuoja tokias simetriškas, dvipuses struktūras.

Raudonosios vorės ūkas, tai ne tik mokslinis atradimas, bet ir pažvelgimas į mūsų ateitį. Panašus likimas laukia ir Saulės po kelių milijardų metų, kai ji išseks ir nusimes savo išorinius sluoksnius. Tokie stebėjimai leidžia mokslininkams geriau suprasti, kaip žvaigždės miršta ne tyliai, o spindinčiai, palikdamos kosmose švytinčius meno kūrinius, kuriuos mes šiandien galime matyti per „James Webb“ teleskopo akis.