Prisijunkite
Mokslas mėgsta netikėtumus – ypač tuos, kurie priverčia iš naujo perbraižyti žinių ribas. Naujas tyrimas parodė, kad kai atomai lieka susieti su šviesa kvantiniu lygmeniu, jie pradeda elgtis visiškai kitaip: spinduliuoja stipriau, darniau ir kolektyviai. Tai nėra tik dar vienas teorinis pastebėjimas – mokslininkai mato šiame reiškinyje sąlygas revoliucijai, kuri galėtų pakeisti kvantines technologijas, energijos perdavimą ir net būsimus šviesos valdymo įrenginius. Atrasta, kad entanglementas – kvantinis susipynimas tarp atomų ir šviesos dalelių – gali sustiprinti spinduliuotę taip, jog energijos pliūpsniai tampa kur kas intensyvesni ir geriau koordinuoti nei bet kada anksčiau. Atrodytų, paprasčiausia sąveika tarp atomų ir fotonų, tačiau rezultatas – lyg gerai derinamas choras, kuriame nė viena nata neatsilieka.
Norint suprasti, kuo ši mokslo naujiena tokia reikšminga, verta žvilgtelėti į tai, kaip veikia šviesos–materijos sistemos. Tokiose sistemose daugybė atomų patenka į vieną bendrą optinį režimą – ertmę, kurioje šviesa atsimuša tarp itin arti išdėstytų veidrodžių, sukuriančių stabilią šviesos bangą. Tokia aplinka leidžia atomams veikti „kaip komandai“, net jei jie iš esmės yra atskiri kvantiniai objektai. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – superradiacija, kai daugybė atomų išspinduliuoja šviesą vienu metu ir visiškai sinchroniškai, sukurdami galingą energijos pliūpsnį, kurio pavieniai atomai negalėtų sukurti net teoriškai.
Ilgą laiką manyta, kad šiuose procesuose dominuoja tik šviesos ir materijos sąveika. Dėl to atomai dažnai buvo traktuojami kaip viena bendra sistema – tarsi gigantiškas dipolis, tolygiai sujungtas su ertmę užpildančia elektromagnetine lauko banga. Kitaip tariant, manyta, kad fotonai yra „ryšio laidai“, jungiantys kiekvieną atomą su visais kitais. Tačiau pati materija slepia papildomą sluoksnį – atomai, esantys labai arti vienas kito, sąveikauja tarpusavyje ir be šviesos. Šie trumpų nuotolių dipoliniai ryšiai daugelį metų buvo ignoruojami, nes manyta, jog jie per silpni. Naujas tyrimas parodė priešingai – jie gali silpninti arba stiprinti fotonų sukeltus kolektyvinius procesus. Tai reiškia, kad superradiacija nėra tiesiog natūraliai atsirandantis reiškinys; ją galima reguliuoti, modifikuoti ir net valdyti, keičiant atomų artumą ar medžiagos struktūrą.
Entanglementas – fenomenas, kurį Einšteinas kadaise vadino „vaiduoklišku veikimu per atstumą“ – čia tampa pagrindiniu veikėju. Susipynę atomai ir fotonai dalijasi informacija taip, lyg būtų viena visuma, net jei išoriškai jie atrodo kaip atskiri objektai. Nors dauguma modelių siekia supaprastinti kvantinę fiziką ir dažnai nagrinėja šviesą bei atomus atskirai, toks požiūris eliminuoja jų tarpusavio ryšį. Naujoji skaičiavimo metodika, sukurta tyrėjų komandos, įskaitė šį susipynimą į modelį. Labai greitai paaiškėjo, kad entanglementas iš esmės keičia prognozes: vietomis mažesnis atomų tarpusavio atstumas sumažina superradiacijos slenkstį. Kitaip tariant, stiprus šviesos pliūpsnis gali atsirasti daug greičiau ir lengviau nei manyta.
Dar svarbiau – mokslininkai aptiko netikėtą, iki šiol nepastebėtą būseną, kuri turi superradiacijos bruožų, bet pasižymi kitokiais vidiniais koreliacijų raštais. Tai reiškia, kad realiose sistemose galime rasti tarpinę „organizuotos šviesos“ formą, kuri gali būti panaudota technologijoms, apie kurias dar tik pradedame svajoti. Ši išvada keičia teorinį supratimą ir verčia perrašyti vadovėlius: nebeužtenka manyti, kad šviesa ir materija egzistuoja atskirai – jie turi būti modeliuojami kaip vienas susipynęs kvantinis organizmas.
Ertmėse vykstančios šviesos–materijos sąveikos jau dabar laikomos vienu karščiausių kvantinės technologijos tyrimų laukų. Ypatingas dėmesys skiriamas kvantinėms baterijoms – įrenginiams, kurie teoriškai gali būti kraunami ir iškraunami akimirksniu dėl kolektyvinės energijos dinamikos. Superradiacijos greitis galėtų suteikti joms „turbo“ efektą, tačiau iki šiol trūko aiškių kriterijų, leidžiančių prognozuoti, kada tas efektas atsiras ir kaip jį padidinti. Naujojo tyrimo įžvalgos užpildo šią spragą. Pasirodo, trumpų nuotolių atomų sąveikos – tos, kurių ilgus metus nepastebėjome – gali būti panaudotos kaip reguliatoriai, leidžiantys valdyti energijos tekėjimą ertmėje.
Tyrėjai pabrėžia, kad įtraukus susipynimą į modelius, tampa įmanoma nuspėti, ar įrenginys krausis greitai, ar ne. Tai iš teorijos perkelia kvantinį reiškinį į praktinį konstravimo lygmenį. Panašūs principai galėtų būti taikomi ne tik energijos kaupimui, bet ir kvantinių tinklų kūrimui, precizinei signalų detekcijai, fotonikai bei kitoms technologijoms, kuriose šviesa tampa pagrindiniu informacijos nešėju.
Šis darbas – ne vienos laboratorijos nuopelnas. Tyrimas gimė iš plataus tarptautinio bendradarbiavimo, kurio centre – João Pedro Mendonça, baigęs fizikos doktorantūrą Varšuvos universitete ir toliau dirbantis to paties universiteto Naujųjų technologijų centre. Jo vizitai į Jungtines Valstijas, galimi dėl finansinės paramos, tapo kertiniais etapais. Komanda pabrėžia, kad būtent tarptautinė mobilumo erdvė įgalino idėjų mainus, lėmė metodikos sukūrimą ir atvėrė kelią rezultatams, galintiems keisti kvantinių technologijų raidą.
Šiandien mokslo pasaulis mato ne tik ryškų teorinį šuolį, bet ir naują perspektyvą: šviesą galima sustiprinti ne vien didinant energiją, bet suprantant, kaip atomai šneka tarpusavyje. Susipynimas tampa ne mįsle, o įrankiu. O gal tai tik pradžia – pirmasis blyksnis ateities, kurioje energija tekės taip pat darniai, kaip susivieniję atomai tyrėjų ertmėje?
Nuotraukos asociatyvinės © Canva, jei nenurodyta kitaip.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.