Šunys visai ne tokie naminiai, kaip manėme: mokslininkai atskleidė gluminančią šunų kilmę

JAV tyrėjai pranešė, kad beveik du trečdaliai visų šunų veislių turi aptinkamą vilko genetinę dalį. Svarbiausia tai, kad ši DNR nėra vien senas pėdsakas iš laikų, kai šunys prieš maždaug 20 tūkst. metų buvo prijaukinti. Rezultatai leidžia manyti, kad šunys ir vilkai kryžminosi dar per pastaruosius kelis tūkstančius metų.

Tyrimo bendraautoris Loganas Kistleris pabrėžė, kad tai nereiškia, jog vilkai ateina į žmonių namus poruotis su augintiniais. Greičiau tai rodo ilgalaikį ir sudėtingą santykį tarp laukinių ir naminių populiacijų. Tokie genetiniai mainai, pasak mokslininkų, prisidėjo prie šiuolaikinių šunų išvaizdos ir elgsenos įvairovės.

Kaip mokslininkai nustatė vilko pėdsakus?

Iki šiol vyravo nuomonė, kad tikras šuo turi turėti labai mažai vilko DNR arba jos visai neturėti. Pagrindinė tyrimo autorė Audrey Lin teigė, kad nauji duomenys iš esmės keičia šį požiūrį. Komanda išanalizavo tūkstančius viešai prieinamų šunų ir vilkų genomų, ieškodama tiesioginių giminystės ženklų.

Paaiškėjo, kad daugiau nei 64 proc. šiuolaikinių veislių turi vilko protėvių. Net tokie maži šunys kaip „čihuahua“ vidutiniškai turi apie 0,2 proc. vilko DNR. Tyrėja juokavo, kad kiekvienas „čihuahua“ šeimininkas turbūt tuo nė kiek nenustebtų.

Kuriuose šunyse vilko daugiausia?

Daugiausia vilko DNR rasta veislėse, kurios ir buvo kuriamos panašiam į vilką tipui išlaikyti. Tarp jų išsiskyrė „Čekoslovakų vilkšunis“ ir „Saarloos vilkšunis“, kuriuose vilko genetika gali siekti iki 40 proc. Tai rodo sąmoningą veisimo istoriją, kurią žmonės formavo palyginti neseniai.

Tarp įprastų naminių veislių labiausiai vilkiška pasirodė „Grand Anglo Francais Tricolore“ skalikų veislė, turinti apie penkis procentus vilko DNR. Aukštai rikiavosi ir regos skalikai, tokie kaip „salukis“ bei „afganų skalikas“. Įdomu tai, kad didesnė vilko dalis dažnai, bet ne visada, siejosi su stambesniu kūnu, nes, pavyzdžiui, „senbernarai“ vilko pėdsakų neturėjo.

Kaimo šunų vaidmuo

Tyrimas parodė, kad šimtą procentų kaimo šunų, gyvenančių prie žmonių gyvenviečių, bet nepriklausančių jokiam šeimininkui, turi vilko kilmės. L. Kistleris spėja, kad būtent šių šunų gyvenimo būdas sudaro daugiau progų susitikti su vilkais. Taip vilko genai galėjo nuolat patekti į platesnį šunų genofondą.

Mokslininkas taip pat svarstė, kad žmogaus veikla galėjo paskatinti tokį kryžminimąsi. Jei vilkų patelės, dėl buveinių nykimo ar kitų trikdžių atskirtos nuo savo gaujos, sutinka benamius šunis, poravimasis tampa tikėtinesnis. Tokios situacijos per šimtmečius galėjo palikti aiškius genetinius pėdsakus.

Elgsena ir prisitaikymas

Tyrėjai palygino savo genetinius rezultatus su veislių aprašymais, kuriuos naudoja kinologų klubai. Veislės, turinčios mažai vilko DNR, dažniau apibūdinamos kaip draugiškos, lengvai dresuojamos ir meilios. Tuo tarpu vilkiškesnės veislės dažniau laikomos savarankiškomis, atsargesnėmis su nepažįstamaisiais ar teritoriją saugančiomis.

Vis dėlto L. Kistleris pabrėžė, kad tokie apibūdinimai nėra tikslus atskiro šuns elgesio pranašas. Šunys per tūkstantmečius buvo išvežti į įvairiausius pasaulio kampelius ir turėjo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų. Dėl to kai kurie vilko genai galėjo tapti privalumu tam tikrose aplinkose, pavyzdžiui, Tibeto veislėse, tokiose kaip „Lhasa Apso“, aptiktas „EPAS1“ genas, padedantis gyventi dideliame aukštyje, kurį turi ir Tibeto vilkai.