Kelių tūkstančių metų skirtumas, bet ta pati žemė: atrasta visiškai nauja žmogaus rūšis

Garsioji „Lucy“, priklausanti rūšiai „Australopithecus afarensis“, ilgą laiką buvo svarbiausias šio periodo simbolis. Vis dėlto nauji pėdos kaulai atskleidžia dar senesnį jos giminaitį. Šie radiniai parodo, kad evoliucija tuo metu nebuvo viena tiesi linija, o labiau panaši į kelių skirtingų kelių tinklą.

Mokslininkų teigimu, abiejų rūšių liekanos rastos vos penkių kilometrų atstumu viena nuo kitos. Toks artumas leidžia manyti, jog jos dalijosi ta pačia aplinka, tačiau gyveno skirtingai. Tai atveria naują klausimą, kaip tokie artimi giminaičiai galėjo išvengti konkurencijos ir išlikti greta.

Dvi rūšys vienoje erdvėje

Pėdos kaulai buvo aptikti dar 2009 metais, tačiau tik dabar jie tiksliai priskirti kitai rūšiai nei „Lucy“. Tyrėjų grupė, vadovaujama paleoantropologo Johanneso Haile Selassie iš „Arizona State University“, nustatė, kad šie kaulai priklauso „Australopithecus deyiremeda“. Iki šiol ši rūšis buvo žinoma tik iš kelių žandikaulio fragmentų, todėl naujas radinys tapo itin svarbus.

Pėdos amžius siekia apie 3,4 mln. metų, tad ji šiek tiek senesnė už „Lucy“ rūšį. Tai reiškia, kad Afaro regione vienu metu galėjo gyventi dvi skirtingos žmonių protėvių linijos. Toks sutapimas rodo, kad evoliucinė įvairovė buvo didesnė, nei manyta anksčiau.

Skirtingas judėjimas ir gyvenimo būdas

Kaulų sandara atskleidė, jog „Australopithecus deyiremeda“ judėjo kitaip nei „Australopithecus afarensis“. Didžiojo piršto fragmentai rodo, kad jis turėjo platesnį judesių diapazoną ir galėjo būti priešpriešinis, panašiai kaip žmogaus nykštys. Tai leidžia spręsti, kad ši rūšis buvo itin gerai prisitaikiusi laipioti medžiais.

Kiti pirštai parodė, kad pėda galėjo stipriai lankstytis, o tai padeda atsispirti nuo žemės ir patogiai eiti dviem kojomis. Taigi ši rūšis jungė gebėjimą laipioti su gana pažangia dvikojyste. Dėl tokio mišraus prisitaikymo jos kasdienis gyvenimas greičiausiai skyrėsi nuo „Lucy“ giminaičių.

Skirtinga mityba ir ramus sambūvis

Dantų izotopų analizė patvirtino, kad abi rūšys valgė nevienodą maistą. „Australopithecus afarensis“ turėjo įvairesnę mitybą ir vartojo tiek C3, tiek C4 augalus. Tokie augalai skiriasi tuo, kaip fotosintezės metu fiksuoja anglį, todėl leidžia atsekti jų dalį racione.

Tuo tarpu „Australopithecus deyiremeda“ daugiausia maitinosi C3 augalais, kurie būdingesni vėsesnėms ir drėgnesnėms sąlygoms. Dantų cheminis profilis priminė ankstesnių medžiuose gyvenusių homininų, tokių kaip „Australopithecus ramidus“ ar „Australopithecus anamensis“, pėdsakus. Tikėtina, kad skirtinga mityba leido šioms rūšims išvengti konkurencijos ir gyventi greta, kiekvienai užimant savą nišą.