Kodėl Kremlius renkasi žudymą, o ne taiką? Putinas negali pralaimėti, karo nutraukimas reikštų politinę mirtį

Pasak ministro, Kremlius turi suvokti, kad karas nėra tvarus variantas, tačiau pripažinti savo klaidą – tai labai sunki užduotis vadovui, pradėjusiam agresyvų, neteisėtą karą. Sikorskis interviu žiniasklaidai teigė, kad Vakarų sankcijos ir parama Ukrainai kol kas nepakankamos tam, kad Rusija rimtai svarstytų derybas. 

Jis pabrėžė, jog geriausia strategija – tęsti karinę pagalbą Ukrainai tol, kol Rusija nebegalės atlaikyti karo ekonomiškai ir pramoniniu požiūriu. „Lyderiui, pradėjusiam agresyvų karą, yra labai sunku pripažinti savo klaidą, pakeisti sprendimą ir išlikti valdžioje“, – sakė Sikorskis. Todėl galima manyti, kad prezidentui Rusijoje blogas karas gali atrodyti geriau nei bloga taika.

Karo ir taikos dilema

Sikorskis aiškino, kad Rusijos invazija į Ukrainą nėra tik vienkartinė operacija – tai didelis strateginis klaidų kompleksas, kuriam reikia visapusiško atsako. Jei Rusija stumia šią agresiją, ji rizikuoja ne tik karo pralaimėjimu, bet ir savo sistemos griūtimi.

Ministras pabrėžė, kad Ukrainai būtina ne tik gintis, bet ir turėti ilgalaikį planą – gauti pakankamą karinę paramą, palaikyti savo ekonomiką ir pramonę, kad būtų pajėgi atlaikyti Rusijos spaudimą.

Rusijos ekonominis spaudimas

Pasak Sikorskio, karas yra būdas Rusijai išsaugoti valdžią ir suteikti įspūdį galios, tačiau tuo pačiu tai ir didžiulis našta. Vakarų paramos tęstinumas, Ukrainos pasipriešinimas ir Rusijos ekonomiškai nepalankūs sąlygų pokyčiai gali tapti lemtingu veiksniu.

Ministras atkreipė dėmesį į tai, kad kai vadovas nesugeba pripažinti klaidos, jis gali rinktis karą kaip mažesnį blogį, nes tai leidžia jam išlaikyti poziciją valdžioje ir parodyti, kad vis dar kovojama.

Radoslawo Sikorskio žodžiai atskleidžia vieną iš galimų rusų strategijų variantų: nepasitraukti ir nesiekti taikos, bet tęsti karą tol, kol bus galima. Tai dar vienas signalas Vakarų pasauliui – Ukraina ir jos sąjungininkai turi suprasti, kad šis konfliktas nėra laikinas, ir pasirengti ilgalaikei kovai.

Putino režimas – represijų ir baimės architektūra, paremta smurtu, melu ir istorinės tiesos klastojimu. Vakarų pasaulyje jis dažnai pristatomas kaip šaltas strategas, tačiau iš tiesų tai politikas, kuris negali gyventi be priešų: ar tai būtų NATO, Ukraina, nepriklausomi žurnalistai ar Rusijos pilietinė visuomenė. 

Jo valdžia laikosi ne dėl žmonių pasitikėjimo, o dėl brutalios jėgos – per nuodijimus, įkalinimus ir mirtį. Vietoje stiprios valstybės jis sukūrė baimės mechanizmą, kuris suryja net pačius jo kūrėjus. Putinui nesvarbu žmonių gyvybės – svarbiausia jam likti valdžioje bet kokia kaina, net jei ta kaina būtų tūkstančiai lavonų Ukrainos žemėje ar represuoti Rusijos piliečiai.