Ši sala vadinama rožių rojumi: vieta, kur poilsis neturi pretenzijų, lietuviai ją atranda iš naujo

Ji vadinama „rožių sala“, nors žydi ten ne tik rožės. Gėlės, skaidrus vanduo, siaurutės gatvelės ir saulei atviri akmeniniai takeliai – tai vieta, kuri išgyvena savo sugrįžimą. Kadaise buvusi labai populiari, vėliau pamiršta, dabar sala vėl šildo vietą poilsiautojų širdyse.

Tai ne nuobodi kryptis, bet ir ne pergrūsta – lygiai ta vidurio linija, kur viskas dera: kelionės trukmė, kaina, klimatas, ramybė. Ir tai ne reklaminis pažadas – ši vieta tikrai turi kuo nustebinti. O svarbiausia, kad ja vėl iš naujo susižavi vis daugiau poilsiautojų iš Lietuvos.

Rodo sala – kur vėl sugrįžta poilsiautojų meilė

Rodo sala, dar vadinama „rožių sala“, daugelį žavi švelniu klimatu, švariomis pakrantėmis ir ramiu tempu. Saulėti orai čia tęsiasi iki spalio, o oro temperatūra liepos ir rugpjūčio mėnesiais siekia apie 26-30 laipsnių Celsijaus. Tai nėra alinanti kaitra, bet ideali šiluma tiems, kurie nori lepintis be varginančių temperatūrų.

Kelionė iš Lietuvos užtrunka apie tris valandas. Skrydžių netrūksta iš Vilniaus, Kauno – dažnai jie būna tiesioginiai. Atvykus pasitinka vaizdai tarsi iš atviruko: alyvmedžių giraitės, žydintys hibiskai, kvapnus jazminas ir ryškiaspalviai oleandrai. Visa tai susilieja su saulėlydžiais, kurių grožį sunku nupasakoti – reikėtų patirti gyvai.

Rodo saloje kiekvienas atranda tai, ko ieško: vieni randa ramybę, kiti – įspūdingą gamtą, o dar kiti pasineria į istorijos pėdsakus. Ji neprimeta savęs, bet leidžia būti, atsikvėpti ir pasimėgauti kiekviena atostogų diena.

Paplūdimiai, senamiestis ir kalnų takai – kuo vilioja Rodos sala

Didžiausias salos turtas – ne tik gėlės, bet ir paplūdimiai. Jų čia gausu ir visi jie skirtingi. Pavyzdžiui, Faliraki siūlo aktyvų poilsį su vandens pramogomis, Tsambika žavi balto smėlio ruožu, o Anthony Quinn įlanka – uolomis ir ramybe. Pietuose esančiame Prasonisi taške susitinka du jūros krantai – nepaprastas reginys.

Pavargus nuo saulės ir bangų, verta leistis į pažintį su istorija. Rodo senamiestis – tai tarsi laiko mašina, nukelianti į viduramžius. Gatvės čia siauros, akmeninės, o virš jų kyla didinga joanitų riterių tvirtovė. Šis objektas įtrauktas į „UNESCO“ paveldą ir ne be reikalo – jis nepalieka abejingų.

Kitas būtinas sustojimas – Lindos miestelis, kurio akropolis stūkso ant kalvos. Nuo čia atsiveria kvapą gniaužianti panorama. Be to, verta aplankyti ir senovinius miestus Kamiros bei Ialysos, šaltinius Kallithra, Monolithos pilį bei Kritinia gynybinį bokštą.

Gamtos mėgėjams – lėkštė spalvų ir tylos

Tie, kurie geriausiai atsipalaiduoja gamtos apsuptyje, turėtų nepraleisti Dolinos su drugeliais. Tai vieta, kur šimtai drugelių susiburia į medžius ir šakas, tarsi gyvas paveikslas. Žingsniuojant šiuo takeliu – viskas nutyla: girdisi tik vandens čiurlenimas ir sparnų plazdenimas.

Rodo sala neapsiriboja kurortiniais vaizdais – ji leidžia pamatyti kitokį Graikijos veidą. Ne tokį triukšmingą, neperkrautą, o kviečiantį išjausti. Nesvarbu, ar pasirinksite tingią savaitę paplūdimyje, ar norėsite kasdien keliauti ir tyrinėti – čia viskas sudera.

Kodėl lietuviai vis dažniau renkasi Rodo salą

Gal todėl, kad čia dar ne viskas išvaikščiota. Gal dėl to, kad saloje nėra iššaukiančio blizgesio – bet vietoj to jauki, saulės sušildyta atmosfera. Gal dėl kvapų, kurie įsimena visam laikui. Viena aišku – tai ne ta sala, kurią norisi aplankyti tik vieną kartą.

Ir jeigu vis dar galvojate, kur praleisti atostogas – nepamirškite, kad kartais reikia neatrasti naujos šalies, bet iš naujo prisiminti tą, kuri jau seniai buvo atrasta. Rodo sala kaip tik tokia – grįžta tyliai, bet pasilieka ilgam.