Per daug galvojate? Psichologai paaiškina, kodėl tai gali kenkti ir kaip sustabdyti begalinį minčių sukimąsi

Daugelis mano, kad tai yra ženklas, jog žmogus yra atsakingas ir giliai mąstantis, tačiau specialistai įspėja: toks įprotis gali pakenkti sveikatai. Nenuilstantis minties variklis nėra nei privalumas, nei išskirtinio proto požymis. Psichologai sako, kad tai neretai rodo emocinį perdegimą ir psichikos nuovargį. 

Kasdieninis galvojimas, kuris neturi pabaigos, žaloja tiek psichiką, tiek fizinę sveikatą, todėl verta suprasti, kodėl per daug mąstyti nėra naudinga. Sveiki gyvenimo būdo specialistas aiškina, kodėl toks mąstymo būdas sukelia daugiau žalos nei naudos ir ką reikėtų daryti, jei norite ištrūkti iš to užburto rato.

Kodėl daug mąstyti nėra visada gerai?

Nuo pat vaikystės mokė, kad prieš ką nors darant būtina gerai apgalvoti. Tačiau kai vietoje veiksmų lieka tik begalinis svarstymas, kyla ne analizė, o minčių paralyžius.

Dažniausiai toks perteklinis mąstymas pasireiškia besisukančiais klausimais: „O kas, jei padariau klaidą?“, „O kas, jei viskas baigsis blogai?“, „O jei viską sugadinsiu?“. Tai tampa savotišku vidiniu bėgimu ratu, kuriame smegenys bando nuspėti kiekvieną galimą baigtį, tačiau taip tik didina nerimą.

Specialistas paaiškina, kad dažnai žmogus tiesiog sėdi ar vaikšto, atrodo, ilsisi, bet galvoje yra tikras chaosas. Mintys šokinėja nuo vienos prie kitos, kaip prekybos centre per juodąjį penktadienį: „Ką pasakyti susitikime?“, „Ar tikrai taip reikėjo elgtis?“, „Kodėl ji taip atsakė?“. Tai ne analitika, o mintinis „kramtymas“.

Toks nuolatinis svarstymas, arba overthinking, nesuteikia atsakymų, bet išsekina. Žmogus vis įsivaizduoja įvairius scenarijus, tačiau nieko nedaro. Galiausiai nervai tampa įtempti, o valia – paralyžuota.

Pavojingi ženklai, kad jūsų galva perkaista nuo minčių

Psichologai įvardija penkis pagrindinius požymius, rodančius, kad atėjo laikas sustoti. Jeigu nuolat galvoje sukasi tie patys įvykiai, ypač tie, kurių jau negalite pakeisti, tai pirmas signalas. Mintyse kuriate blogiausius scenarijus, nors nieko dar net neįvyko. 

Sprendimų priimti negalite, nes kiekvienas „už“ iškart nustumiamas nauju „prieš“. Jei dažnai klausinėjate kitų, kaip jie mano, ką reikėtų daryti, vadinasi, jūsų pasitikėjimas savimi blėsta. O jeigu jaučiatės išsekę, nors fiziškai nedarėte nieko, tai aiškus emocinio nuovargio ženklas.

Mokslas patvirtino: per daug galvojant – gyvenimas trumpėja

Harvardo medicinos mokyklos tyrimai parodė, kad žmonės, kurie nuolat „perdegina“ save mintimis, greičiau sensta. Tyrimai įrodė, kad pastovus mentalinis krūvis mažina baltymo REST kiekį, kuris saugo smegenis nuo perdegimo senatvėje.

Tai reiškia, kad nesibaigiantis analizavimas ir savikritika ne tik blogina gyvenimo kokybę, bet ir spartina senėjimą. Tai – ne metafora, o mokslu įrodyta tiesa.

Kaip išjungti tą mintyse bėgančią voverę?

Svarbiausia – veikti fiziškai. Nusprendėte ką nors daryti – pradėkite bent penkias minutes. Judesys išjungia mintis. Taip pat verta taikyti „smegenų pertraukos“ techniką: nustatykite limitą, pavyzdžiui, 15 minučių galvojate, o po to sau griežtai draudžiate apie tai mąstyti.

Rašymas – dar vienas būdas padėti sau. Išrašykite visas mintis ant popieriaus. Skaitykite jas garsiai, o jei norisi, suplėšykite ar sudeginkite. Aplinka taip pat gali padėti – pasivaikščiojimas, nauja muzika, net baldų perstatymas leidžia nutraukti užsuktą minčių ratą.

Mąstyti reikia, bet ne be saiko

Nė viena mintis neverta to, kad dėl jos netektumėte miego, ramybės ar sveikatos. Protas yra įrankis, ne valdovas. Jei jis veikia be poilsio, anksčiau ar vėliau jis perkaista. Kartais išjungti mintis yra daug sveikiau nei toliau suktis tame pačiame rate.

Svarbiausia atminti: nuolatinis svarstymas nėra išminties ženklas. Kartais protingiausias sprendimas – sustabdyti tą vidinę voverę ir leisti sau bent trumpam ramybę. Jūsų protas sukurtas ne nuolatiniam nerimui, o gyvenimui. O gyvenimas neturi būti serialas su nesibaigiančiu vidiniu monologu.