Kai diagnozė tampa įkvėpimu: Dalius Stankevičius apie tikėjimą žmogumi ir gyvenimo prasmę

Su juo kalbamės apie tikrą gyvenimą, kuris niekada nėra glamūrinis, bet visada pilnas pačių įvairiausių spalvų.

- Daliau, įkūrėte socialinę iniciatyvą „Skirtingos spalvos“. Papasakokite, šiek tiek apie jos pradžią, kiek laiko veikiate?

- Turbūt daugelis nežino, tačiau kiekviena liga ar sutrikimas, virtus diagnoze – turi savo spalvą. Prieš daugiau nei šešerius metus mano gyvenimas nusidažė mėlyna spalva, kuri simbolizuoja pirmo tipo cukrinį diabetą.

Taip netikėtai mano kasdienybėje atsiradusi spalva įgavo prasmę, pažadino norą išryškinti ir kitų gyvenimo spalvas bei įkurti socialinę iniciatyvą „Skirtingos Spalvos“.

Jos pagalba kartu su komanda norime pristatyti įvairių ligų užkulisius ir visa, kas supa gyvenimą su diagnoze. Tai nebūtinai tik pačios geriausios emocijos, teigiami jausmai ir niekada nekrentanti motyvacija gyvenimui. Kitaip tariant, jaučiau prasmę parodyti, kad būna visko, kol pradedi pažinti diagnozę ir ją prisijaukini.

- Koks apskritai yra tokios organizacijos kelias?

- Mūsų organizacija turbūt yra išskirtinė tuo, kad jos keliu gali eiti plati bendruomenės dalis. Mes kalbame ir paliečiame daug skirtingų temų, tarp kurių gali būti įvairūs psichikos sveikatos sutrikimai, negalios, onkologija ar net neišnešiotukų stiprybė.

Todėl einantiems mūsų spalvotu keliu arba jį palaikantiems reikia atsiminti tik viena, kad viskas gyvenime prasideda nuo pažinties. Nesvarbu, ar tai pažintis su savimi, ar su šalia esančiu, bet tik pamatęs, pradėjęs sužinoti ir pažinęs, patikrinęs save ir savo tolerantiškumą gali eiti tokiu keliu.

Visos iniciatyvos herojų istorijos prisideda prie mūsų pagrindinės misijos – socialinės atskirties mažinimo ir empatijos kitam auginimo.

- Motyvacinis klausimas. Viskam, kas tęsiasi ilgai, reikia kantrybės. Kaip pats kovojate su nuovargiu, kai galbūt ateina noras viską mesti, daryti ką nors kitą. O gal jums nekyla tokių minčių?

- Mes, žmonės, esame taip sukurti, kad gyvenimą patirtume kaip dinamišką jo visumą: nusivylimus, džiaugsmus, praradimus ir atradimus. Jau šešerius metus dirbdamas socialinėje srityje, puikiai suprantu, kad nusivylimų kasdienoje pasitaiko daugiau nei džiaugsmų.

Kai širdyje su komanda taip tiki projektu, kuriuo galėsi paliesti tūkstančius širdžių ir suteikti reikiamos pagalbos pažeistoms bendruomenėms, bet iš privačių ar viešų asmenų nesulauki taip reikalingos finansinės paramos ir išgirsti žodelį ,,ne‘‘, turi labai stengtis surasti tą kibirkštį įgyvendinti užmanymus su tikėjimu, kad visuomenė išgirs ir patikės.

Bet mane visuomet motyvavo ir motyvuos tikėjimas žmogumi ir žinojimas, kad galiu kam nors tapti šviesa ir laime. O galbūt tiesiog pamatyti kažkur giliai pamirštą šypseną žmogaus veide. Nes turbūt baisiausia man yra tai, kad gali žmogų užkrėsti netikėjimu savimi.

- Kaip atsakytumėte į klausimą – dėl ko verta gyventi?

- Į šį klausimą jau esu atsakinėjęs. Pirmiausia apie tai kalbant norisi pradėti nuo džiaugsmo. Džiaugsmo dėl to, kad aš esu čia. Jei čia esu, vadinasi, yra priežastis, dėl ko turiu būti čia.

- Turbūt dažnai girdite žmones sakant, kad nėra tos priežasties.

- O aš noriu pabrėžti, kad priežastis visada yra. Visada yra priežastis būti čia, siekti laimės, kad ir ką mums tai reikštų – malonias kasdienes smulkmenas, karjeros ambicijas, o gal tiesiog kasdienį norą gyventi...

Man rodos, kad laimė ir noras gyventi atsiranda „pabudus“ ir suvokus tą paprastą tiesą, kad visada yra priežastis likti.

Nes tas dabarties mąstymas, jausmas, kad nėra priežasties, yra tik iliuzija į tuo metu vykstančią gyvenimo situaciją. Tas, kuris taip jaučia, nesi tikrasis tu. Tai tarsi kitas žmogus, kuris destruktyviai kreipia į kitą pusę. Bet ne tu.

Kartais per sunku vienam nešti naštą. Kai tų kaladėlių susikaupia daug, jos gali sugriūti ir išsibarstyti. Todėl žmogui, kuris patiria emocinius sunkumus, galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo, svarbu visada atrasti kitą, kuris padės sunkiu momentu.

- Jei nėra tokio žmogaus šalia?

- Visada yra žmonių, kurių tu nepažįsti, bet jie pasirengę tau padėti. Tai veikiančios trumposios pagalbos linijos – jaunimo, vaikų, krizių įveikimo centrai, kurie niekada nepasakys „ne“.

- „Skirtingoms spalvoms“ davė pradžią jūsų paties istorija, kuria noriai dalijatės su aplinkiniais. Kaip šiandien gyvenate su savo liga? Kiek vietos ji užima jūsų gyvenime?

- Diabetas visuomet išliks tas mano draugas, kurio gyvenime nelaukiau ir, kad ir kaip norėčiau, jog mūsų keliai išsiskirtų ir galėčiau rytdieną sutikti be jo, suprantu, kad kol kas to įvykti negali. Tad jis su manimi yra kasdienoje ir užima tą jautriausią gyvenimo kamputį, kurį tu turi prižiūrėti ir puoselėti.

Turint cukrinio diabeto diagnozę, svarbiausia taisyklė yra kontrolė. Visų pirma cukraus kontrolė, o tuomet emocijų kontrolė. Ir nors jau septynerius metus gyvenu su šia liga, jaučiuosi taip, lyg būčiau kelionėje tarp ribų ir laisvės, nes kiekviena diena reikalauja didelės kantrybės ir drąsos. Kantrybės nepasiduoti ir drąsos gyventi be spėjimo, kas bus rytoj.

- Garsiai kalbate apie integraciją žmonių, kuriuos užklupo sunkumai, fizinės, psichinės ligos. Po vieno jūsų renginio kilo mintis – kad turbūt vis dėlto pirmiausia reikia išmokti užklupusius sunkumus, negalias integruoti į savo gyvenimą. Ar sutiktumėte?

- Vienareikšmiškai! Ir tai, ką jūs sakote, visų pirma turi išgyventi pats arba – geresnio scenarijaus atveju – stengtis suprasti empatiškai. Taip, tam tikrų dalykų gyvenime negalime numatyti ar nuspėti, jie kartais ima ir nutinka, bet visą pradžios kelią palengvina žinojimas, kad pasaulis neslysta iš po kojų, ir tu vis dar esi to pasaulio dalis, kuri gali gyventi. Juk visi sunkumais eina ir praeina, tai yra laikina stotelė.

- Ar neatrodo, kad viešojoje populiariojoje kultūroje ir mene turėtų būti natūraliau perteikta visuomenės įvairovė? Paprastai matome vieną ar du herojus su negalia dėmesio centre. Kodėl, pavyzdžiui, filmuose nėra tiesiog veikėjų, net ne pagrindinių, gyvenančių su liga, vežimėliuose... natūraliai, kaip ir gyvenime, nedarant iš to išskirtinumo?

- Manau atsakymas yra paprastas, kol visuomenė į tai reaguoja kaip į nematytą reiškinį, o ne kaip į vieną iš žmogaus istorijų, tol ir matysime kultūroje suherojintą vaizdinį. Kai subręs visuomenė ir joje esantys žmonės, tol tokio išskirtinio dėmesio žmonės su įvairiais sunkumais ir nesulauks. Manau, kad tai yra edukacinis etapas, kuris praeis, kuomet tapsime tolerantiškai brandžios asmenybės. 

- Man rodos, kad tokia kultūra, kai mes matome mažai ligų, sunkumų, kuriuos nešame gyvenime (žmonės ir realiame gyvenime juos slepia vieni nuo kitų), sukuria klaidingą įvaizdį apie tikrovę. Kyla jausmas, kad visiems lengva, o tu kažkoks išskirtinis... Kaip jums atrodo?

- Prisiminiau iš karto vieną savo pasakytą mintį interviu: baisiausia, kai bijai būti žmogumi. Čia, manau, ir slypi atsakymas į jūsų klausimą. Kol žmogus jaučiasi savo gyvenime galbūt kieno nors priešu ar turi jausmą, kad gali būti vėl ir vėl įskaudintas, tol jis lieka užsidaręs.

Čia ir yra mūsų kiekvieno tikslas – save auginti kaip tolerantiškus asmenis, kad nepabrėžtume žmonių skirtumų, o matytume žmogų, su jo unikalia istorija.

Būti išskirtiniu žmonėms, gyvenantiems su tams tikrais sunkumais, yra našta. Kai jos neliks, šiuos žmones puoš išskirtinumo jausmas būti savimi.