Kai nepadeda net savaitgalis, psichologė prakalbo apie pavojingiausią šiuolaikinį sindromą

Tai būsena, kurioje žmogus praranda prasmės jausmą, motyvaciją, o net elementari energija dingsta be jokios logiškos priežasties. Pasak psichologės, lektorės Ugnės Juodytės, kai kurie perdegimą patiriantys žmonės atvirai prisipažįsta: „Man svarbu tik išgyventi dieną.“

Apie tai, kas iš tiesų yra perdegimas, kokie jo etapai, kaip jį atpažinti savyje ir kituose, bei ką daryti, norint iš jo išbristi, ekspertė kalba „Tele2 Verslui“ tinklalaidėje „Emocinis atsparumas versle“. U. Juodytė su laimės tyrinėtoju Almantu Dulkiu ne tik dalijasi mokslinėmis įžvalgomis, bet ir realiais pavyzdžiais iš darbo su žmonėmis, kurie perdegimą patyrė iš labai arti.

„Perdegimas – tai ne kažkas, kas ištinka staiga. Tai laipsniškas procesas – pereinantis iš įprasto streso į emocinį, fizinį ir psichologinį išsekimą“, – teigia psichologė.

Nors perdegimo tema jau plačiai aptarta viešojoje erdvėje, pašnekovai gilinasi į tai, kaip atskirti pervargimą, stresą ir tikrąjį perdegimą, taip pat – kaip jis pasireiškia ir ką galime padaryti, kad neprieitume iki „laiško rašymas atima visas jėgas“ stadijos.

„Kai žmogus nebeturi galimybių ir resursų – tiek fizinių, tiek emocinių – tinkamai susidoroti su streso poveikiu, tada mes jau kalbam apie perdegimą“, – atkreipia dėmesį U. Juodytė.

Trys perdegimo požymiai, kurių nereikėtų ignoruoti

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2019 m. pirmą kartą apibrėžė perdegimą kaip darbo kontekste atsirandantį sindromą, kylantį dėl chroniško streso, kurio nepavyko suvaldyti. Pasak U. Juodytės, perdegimo sindromą sudaro trys pagrindiniai elementai.

Pirmasis – energijos sumažėjimas ir išsekimo jausmas. Net jei žmogus gerai išsimiegojo ir objektyviai viskas atrodo tvarkoje, jis vis tiek jaučiasi visiškai pavargęs. Tokios paprastos užduotys kaip laiško parašymas ar susitikimo organizavimas atima visas jėgas.

Antrasis elementas – psichologinis atitolimas nuo darbo ir ciniškas požiūris. Darbas, kuris anksčiau teikė prasmę ir džiaugsmą, pradeda atrodyti bevertis. Pavyzdžiui, buhalterė, kuri anksčiau džiaugėsi galėdama padėti komandai, ima galvoti: „Mano darbas – tik popierių krūvų stumdymas.“

Trečiasis perdegimo požymis – sumažėjęs profesinis efektyvumas. Žmogus pradeda lėčiau atlikti anksčiau įprastus darbus, padaro daugiau klaidų, sunkiau susikaupia. Pasak U. Juodytės, kai kurie žmonės atvirai prisipažįsta: „Man svarbu tik išgyventi dieną.“

Psichologė pabrėžia ir skirtumą tarp pavargimo bei perdegimo: „Jeigu žmogus pailsi per savaitgalį ir pirmadienį jaučiasi vėl gerai – tai nėra perdegimas. Su perdegimu taip neveikia. Poilsis nebeatkuria jėgų.“

Kaip pastebėti perdegimą kituose?

Almantas ir Ugnė aptaria, kaip kolegos ar vadovai gali pastebėti perdegimo ženklus komandoje: „Pasikeitęs elgesys – viena iš aiškiausių indikacijų. Jei anksčiau žmogus buvo įsitraukęs, o dabar vis dažniau susierzinęs, abejingas, patiria pykčio protrūkius – tai jau signalas.“

Taip pat svarbu atpažinti ciniškumą, motyvacijos praradimą, apatiją, kurią kartais lydį net nihilistinės nuotaikos.

„Ypač svarbu, kad vadovai suprastų: perdegęs darbuotojas – ne tinginys ar nusivylėlis, o žmogus, kuriam reikia pagalbos. Kol vadovas to nesupranta, dažnai tokį darbuotoją nori išbraukti pirmu iš sąrašo. Bet kai pamato platesnį vaizdą – keičiasi ir sprendimai“, – sako U. Juodytė.

Kas lemia perdegimą: asmeninės savybės ar aplinka?

Ekspertė akcentuoja, kad perdegimą lemia ne tik vidiniai faktoriai – tokie kaip perfekcionizmas, pareigos jausmas, negalėjimas sakyti „ne“, bet ir išorinė aplinka, kuri kartais būna tiesiog toksiška.

„Anksčiau sakydavau – viskas nuo mūsų pačių priklauso. Dabar jau taip nebesakau. Nes yra žmonių, kurie bando keisti save, bet jie dirba toksiškoje, mobinguojančioje aplinkoje. Ir jie pradeda galvoti, kad su jais kažkas negerai“, – pastebi U. Juodytė.

Perdegimas – ar tai liga?

Psichologė aiškina, kad nors perdegimas dar nėra pripažintas liga, jis gali lemti rimtus fizinius ir psichinius sutrikimus.

„Perdegimas nėra diagnozuojamas kaip atskira medicininė būklė. Bet jis gali sukelti depresiją, nerimo sutrikimus, širdies ir kraujagyslių ligas, imuninės sistemos sutrikimus“, – atkreipia dėmesį U. Juodytė.

Tiek Ugnė, tiek Almantas akcentuoja, kad svarbu būti empatiškiems ne tik sau, bet ir kitiems – kolegoms, šeimos nariams, artimiesiems. Pastebėjus pasikeitimus žmogaus elgesyje, neverta laukti – kartais nuoširdus klausimas ar palaikymas gali padėti išvengti gilesnės krizės: „Didieji pokyčiai prasideda nuo vidaus. Bet labai svarbu ir tai, kaip atrodo mūsų aplinka. Tiek darbinė, tiek asmeninė.“