Kas kurs Lietuvos pridėtinę vertę 2030 metais? Be šio proveržio stagnuosime dar dešimtmečius

Ekspertų vertinimu, būtent tai, kaip tarpusavyje veikia švietimas, mokslas ir inovacijų politika, lems, ar šalis ateityje pajėgs kurti aukštesnę pridėtinę vertę ir išlaikyti konkurencingumą.

Politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė atkreipia dėmesį, kad švietimas ir mokslas Lietuvoje ilgą laiką buvo laikomi antraeilėmis sritimis, kurios daugiau dėmesio sulaukdavo tik ekonomikos pakilimo laikotarpiais.

„Ilgą laiką trūko aiškaus supratimo, kad jokio proveržio be mokslo ir inovacijų nebus. Švietimas ir mokslas dažnai buvo finansuojami likutiniu principu – kai ekonomika veikia gerai, tada atsiranda papildomų lėšų, bet ne kaip strateginis prioritetas“, – sako politologė.

Kalbėdama apie technologinę pažangą, ji pabrėžia, kad problema slypi ne Lietuvos atsilikime, o lėtame švietimo sistemos prisitaikyme prie pokyčių.

„Technologijos vystosi itin sparčiai, todėl dažnai tenka ne eiti koja kojon, o bėgti iš paskos. Jaunimas prie naujų įrankių prisitaiko per mėnesius, o ugdymo turinys keičiasi per metus“, – pastebi M. Šešelgytė.

Didžiausią atotrūkį politologė mato mokyklose, kur, pasak jos, vis dar dominuoja žinių atkartojimo logika. „Vaikai mokomi atsiminti ir atkartoti, o ne spręsti problemas, kritiškai vertinti ar kurti. Dirbtinio intelekto eroje tokio tipo mokymasis ateityje tiesiog nebebus reikalingas“, – teigia ji, pridurdama, kad universitetams vėliau tenka taisyti netinkamus mokymosi įpročius.

Pasak pašnekovės, spragos švietimo sistemoje ilgainiui persikelia į mokslo ir inovacijų lauką, o tai tiesiogiai apsunkina šalies galimybes plėtoti inovacijomis paremtą ekonomiką, kuriančią didesnę pridėtinę vertę.

Pigesniu darbu grįstas augimo modelis išsisemia

Nacionalinio plėtros banko ILTE vyriausioji ekonomistė Jonė Kalendienė pabrėžia, kad švietimo sistemos gebėjimas parengti kritiškai mąstančius, naujovėms atvirus, rizikos nebijančius ir nesėkmėms atsparius specialistus tiesiogiai lemia šalies potencialą kurti inovacijas ir jas paversti ekonomine verte. Būtent čia išryškėja Lietuvos problema – pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) apimtis inovacijų srityje Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.

„Lietuva moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai iš viso skiria apie 1 proc. bendrojo vidaus produkto, kai ES šalių vidurkis viršija 2,2 proc. Mažą lietuvių polinkį investuoti į inovacijas rodo tai, kad inovacijas visų pirma matome kaip galimybę įsisavinti ES fondus, o ne verslo ir visos šalies konkurencingumo ilguoju laikotarpiu pagrindą. Esame viena iš šalių pirmūnių pagal ES lėšomis finansuojamų MTEP išlaidų dalį ir viena iš labiausiai atsiliekančių šalių pagal verslo išlaidas MTEP. Verslo išlaidos MTEP Lietuvoje siekia apie 0,44 proc. BVP, kai ES vidurkis yra maždaug 1,5 proc.“, – teigia J. Kalendienė.

Pasak jos, be aktyvesnio verslo vaidmens MTEP srityje tampa sudėtinga ne tik kurti inovacijas, bet ir išlaikyti talentus, o tai ilgainiui silpnina šalies konkurencingumą.

„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pažymi, kad ši problema glaudžiai susijusi su iki šiol dominavusiu Lietuvos ekonomikos augimo modeliu. Anot jos, ilgą laiką augimas rėmėsi besivejančios ekonomikos pranašumais – technologijų perėmimu, pigesne darbo jėga ir užsienio investicijų pritraukimu, tačiau šiandien šie veiksniai nebeužtikrina tokio paties augimo tempo.

„Lietuva yra palyginti jauna, maža ir atvira ekonomika, kuri pasižymėjo itin sparčia konvergencija link Europos Sąjungos vidurkio. Vis dėlto šiandien jau esame pasiekę brandesnę pakopą – darbo kaštai sparčiai auga, o žemai kabantys konkurencingumo vaisiai daugiau ar mažiau yra nuskinti“, – sako ekonomistė.

Pasak I. Genytės-Pikčienės, Lietuva neturi daug absoliučių konkurencinių pranašumų – nei reikšmingų gamtinių išteklių, nei didelės vidaus rinkos, todėl ateities augimas neišvengiamai turi remtis inovacijomis ir aukšta pridėtine verte.

„Kita ekonomikos vystymosi pakopa – tai augimas, grįstas nišiniais, inovatyviais sprendimais. Tam būtina kryptingai veikianti švietimo, inovacijų ir investicijų ekosistema, kurioje mokslas, verslas ir valstybė veiktų išvien“, – pabrėžia ji.

Švietimo sistemos vaidmuo ir galimi jos pertvarkos scenarijai, kartu su platesniais Lietuvos raidos scenarijais ir jų reikšme šalies ekonominiam potencialui, bus pristatyti vasario 12 d. vyksiančiame ILTE forume 2026, kuris bus atviras visiems norintiesiems; reikalinga tik išankstinė registracija.

Atskirtis tampa ekonomine rizika

Ekspertai pabrėžia, kad švietimo problemos tiesiogiai persikelia į darbo rinką. I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį į augančią skaitmeninių įgūdžių nelygybę tarp regionų ir socialinių grupių.

„Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti sekli, kompetencijų netolygumai sukuria struktūrinio nedarbo prielaidas – darbo pasiūla tiesiog neatitinka paklausos kokybinių kriterijų“, – teigia ji.

Politologė M. Šešelgytė silpniausia grandimi įvardija bendrojo ugdymo mokyklas. Jos teigimu, mokytojų trūkumas, neparengtos programos ir didelė atskirtis tarp skirtingų mokyklų kuria nelygias starto pozicijas jaunimui ir ilgainiui persikelia į visą visuomenę.

„Kalbant apie švietimo sistemos prioritetus, mokyklų grandis šiandien yra kritiškai svarbi. Čia formuojasi pagrindinės kompetencijos – kritinis mąstymas, mokymosi įgūdžiai ir atvirumas inovacijoms. Nesant sisteminio požiūrio, apimančio visą ugdymo grandinę, reformos išliks fragmentiškos“, – sako politologė.