Auklėjimas, kurio mūsų tėvai nesuprastų: atskleista, kaip per 10 metų keitėsi vaikų auklėjimas

Pokytis nėra vienas didelis šuolis – tai daugybė mažų, dažnai nepastebimų žingsnių, kuriuos paskatino technologijos, socialiniai tinklai, informacijos prieinamumas ir visuomenės nuotaikų kaita. Dar prieš dešimt metų vaiko dienotvarkę planavo tėvai, o dabar tai – bendras procesas. 

Vaikai nuo mažens turi balsą kur eiti, ką valgyti, su kuo būti. Tai nėra blogai, bet ir ne visada lengva. Naujoji auklėjimo karta dažniau konsultuojasi su psichologais, seka edukologus „Instagram“, klauso tinklalaidžių apie emocinį raštingumą. 

Tačiau tuo pačiu metu pasimeta tarp prieštaringų rekomendacijų ir dažnai jaučia kaltę dėl bet kokio nukrypimo nuo „geriausios praktikos“. Vienas aišku – per dešimtmetį auklėjimo kryptis pakito nuo kontrolės prie bendradarbiavimo. 

Ar tai reiškia, kad vaikams šiandien lengviau? Nebūtinai. O ar tėvams paprasčiau? Greičiau – sudėtingiau.

Daugiau pasirinkimų – daugiau spaudimo

Skaitmeninė revoliucija iš esmės pakeitė tėvų kasdienybę. Informacijos šaltinių daugiau nei bet kada: nuo psichologų video iki forumų, kur kiekviena mama turi savo „teisingą“ būdą auginti vaiką. Bet su šia gausa ateina ir nerimas, kaip atsirinkti, kuris būdas iš tikrųjų tinka tavo vaikui? 

Dešimt metų atgal patarimų buvo mažiau, bet jie buvo labiau centralizuoti – pediatras, šeimos gydytojas, viena ar kita knyga. Dabar tėvai sprendimus priima ne tik remdamiesi savo intuicija, bet ir matuodamiesi prie lūkesčių, kuriuos diktuoja internetas.

Kuo daugiau pasirinkimų, tuo sunkiau išvengti minties, kad kažką vis tiek darai ne taip. Tėvystė tapo vieša – ją matome socialiniuose tinkluose, nuotraukose su idealiais pusryčiais ir vaikų šypsenomis. Bet už to slypi neretai pavargęs žmogus, kuris stengiasi atitikti naują, gerai atrodančios tėvystės modelį.

Vaikų balsas garsesnis nei anksčiau

Prieš dešimtmetį vaikai dažniau buvo mokomi paklusti. Šiandien jie mokomi suprasti savo emocijas, įvardyti jausmus, aiškintis priežastis. Tai vertinga – ugdo empatiją, stiprina vidinį saugumą. Tačiau šis auklėjimo modelis dažnai reikalauja iš tėvų kur kas daugiau emocinių resursų. 

Užuot pasakę „ne“, jie aiškina, derasi, svarsto, kaip pasakyti „ne“ taip, kad vaikas nesijaustų traumuotas.

Kai kurie tėvai pavargsta būti nuolat emociškai prieinami. Jie ieško balanso tarp autoriteto ir draugo, o to išmokti per naktį neįmanoma. Prieš dešimt metų tėvų reakcijos dažnai būdavo griežtesnės – dabar jos lanksčios, bet kartais ir neapibrėžtos. Vaikams tai reiškia daugiau laisvės, bet kartu ir daugiau neaiškumo, kas iš tiesų yra riba?

Tėvai šiandien: mažiau barančių, daugiau besiklausančių

Žinoma, viskas priklauso nuo šeimos, vertybių ir aplinkos, tačiau bendras tendencijas pastebėti galima. Tėvai šiandien dažniau klausia: „Kaip tu jautiesi?“ – nei sako: „Nebūk kaprizingas“. Prieš dešimt metų emocinė raiška buvo mažiau akcentuojama. Dabar tai viena svarbiausių temų vaikų ugdyme. 

Vis daugiau vaikų lanko emocinio intelekto lavinimo užsiėmimus, mokyklose diegiamos sąmoningumo programos. Tėvų kalba tapo švelnesnė, sąmoningesnė, bet tam reikėjo mokytis. 

Dalis tėvų patys užaugo su sakiniu „beržinė košė padeda“, tad perėjimas prie „išklausyk ir susitark“ kartais jiems atrodo nelogiškas. Tačiau būtent ši transformacija kuria kartą, kuri galbūt ateityje bus emociškai stabilesnė.

Ar auklėjimas tapo geresnis?

Atsakyti paprastai į šį klausimą negalima. Vaikų auklėjimas šiandien yra kitoks. Jis labiau orientuotas į asmenybę, į emocijas, į pagarbią komunikaciją. Tačiau tai ne visada reiškia efektyvumą ar mažiau problemų. Kartais pokalbis užtrunka ilgiau nei griežta taisyklė. Kartais vaikas ir pats pasimeta tarp pasirinkimų.

Bet viena aišku, pasikeitimai rodo, kad visuomenė ieško sveikesnių santykių modelių. Vaikystė tampa ne tik ruoša į suaugusiųjų pasaulį, bet ir savarankiška, svarbi gyvenimo dalis. Ir tai jau yra didžiulis pokytis.