Erzina kiekviena diena darbe, bet išeiti negali? Tu ne vienas, štai kodėl taip jaučiasi dalis lietuvių

Gal dėl to, kad mėgsti savo veiklos sritį, gal kolektyvas artimas, o gal tiesiog nežinai, ar kitur būtų geriau. Toks vidinis konfliktas, kai vienu metu jauti nuovargį, nepasitenkinimą ir kartu prisirišimą, nėra retas. Daugybė žmonių išgyvena panašius etapus, kai kas erzina kiekvieną dieną, bet kažkas kitas vis dar laiko. 

Dažnai tai tampa asmeniniu iššūkiu - ne bėgti, o išmokti gyventi kitaip toje pačioje aplinkoje. Svarbiausia yra neskubėti ir nepriimti impulsyvių sprendimų. Jausmai dažnai ateina bangomis. Vieną dieną nori mesti viską, o kitą jau matai šviesesnę pusę. 

Todėl svarbu suprasti, iš kur kyla tas erzinimas, kas jį maitina, ir ką realiai galima keisti, kad nereikėtų rinktis tarp komforto ir kančios.

Kada pyktis tampa signalu, o ne priešų sąrašu

Jeigu pastebi, kad vos tik įžengi į darbo vietą pulsas pakyla, o vos kas nors atidaro burną – norisi eiti į kitą kambarį, tai nebūtinai reiškia, kad tave supa netinkami žmonės. Labai dažnai tai yra neišsakytų, susikaupusių jausmų pasekmė. 

Nepatogūs sprendimai, nesuprasti pokyčiai, neįvertintas darbas, visa tai gali kauptis kaip nematomas svoris. Kartais erzina net smulkmenos - kolegos balsas, vadovo elgesys, sprendimai, dėl kurių tavęs nepaklausė. Tai nėra objektyvios problemos, bet emocinis atsakas, kuris rodo, kad tavo vidinis rezervuaras perpildytas. 

Tai ženklas, kad atėjo laikas sąmoningai pažvelgti į save – ne į kitus. Pirmas žingsnis – leisti sau pripažinti jausmus. Ne bandyti „išbūti“ ar nustumti, o sąžiningai įsivardinti, kas tiksliai mane erzina, kaip tai veikia mano nuotaiką, produktyvumą, santykius? Nuo čia prasideda sprendimo kelias.

Problema darbas ar viskas aplink?

Kartais darbas tampa lengviausiu taikiniu. Bet ar tikrai tai jis? Kai kurie žmonės pastebi, kad erzinimas atsiranda visur, šeimoje, viešajame transporte, net parduotuvėje. Tada verta paklausti – ar tai, ką jaučiu darbe, yra vidinė būsena, kurią nešuosi iš kitur?

Perdegimas, lėtinis nuovargis, miego trūkumas, asmeniniai santykiai ar net mityba, visa tai turi įtakos mūsų gebėjimui susitvarkyti su kasdieniais dirgikliais. Todėl verta apžvelgti visumą, nes galbūt ne darbas, o visas gyvenimo tempas jau kurį laiką per greitas?

Jei atsakymas – taip, tuomet pirmiausia reikia pasirūpinti savimi. Gal tai bus kelių laisvų dienų prašymas, gal konsultacija su specialistu, o gal paprasčiausiai ribų nusibrėžimas. Kai žmogus geriau jaučiasi fiziškai ir emociškai, jo tolerancijos ribos stipriai išsiplečia.

Kalbėtis, o ne tylėti

Didžioji dalis įtampos darbe kaupiasi dėl to, kad žmonės nekalba. Jie tikisi, kad kiti „pamatys“, „supras“, „atspės“. O kai to nevyksta – atsiranda vidinis nusivylimas. Gal tu jau seniai jautiesi per daug apkrautas, bet niekada apie tai aiškiai nepasakei?

Pokalbis su vadovu, nuoširdus pasidalinimas su kolega ar net paprastas „man šiuo metu sunku“, tai gali būti pokytis, kuris padeda įnešti daugiau aiškumo. Svarbiausia – nepuolant kaltinti, o dalinantis tuo, kaip tu jautiesi. Neretai žmonės net nežino, kad jų veiksmai erzina kitus, kol apie tai nepasakoma.

Tai nėra silpnumo ženklas, tai brandumo požymis. Konfliktų, įtampos, neišsakytų emocijų aplinkoje ilgainiui nebelieka vietos jokiam produktyvumui ar džiaugsmui.

Ar galima kažką keisti neišeinant?

Taip. Ir dažnai daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pabandyk įvertinti - ar gali keisti darbo krūvį, aplinką, laiką, kada darai tam tikras užduotis? Galbūt gali paprašyti perkelti projektą, pasidalyti atsakomybėmis, deleguoti dalį užduočių.

Kartais net mažas pakeitimas, pavyzdžiui, darbas iš namų viena diena per savaitę ar ilgesnė pietų pertrauka, gali turėti milžinišką efektą. Netgi pasivaikščiojimas per pertrauką, triukšmo slopinimo ausinės ar kita kėdė gali pakeisti tai, kaip jautiesi.

Svarbu nepamiršti, kad ne viską privalai „ištverti“. Yra dalykų, kurie yra tavo kontrolėje ir verta juos keisti, jei nori išlikti tiek sveikas, tiek darbingas.

Jei nepakeisi darbo – pakeisk santykį

Kai išeiti nesinori, bet erzina viskas, kartais reikia pakeisti ne situaciją, o požiūrį. Ne romantizuoti savo darbą, bet sąmoningai rinktis, kur dėmesį kreipi. Gal verta sutelkti dėmesį į tai, ką darai gerai, kas tave džiugina, kokią naudą teiki kitiems?

Perorientavus dėmesį nuo to, kas erzina, prie to, kas įkvepia, keičiasi ir jausena. Ne todėl, kad situacija stebuklingai pasikeitė, bet todėl, kad tu išsirenki, kaip nori ją matyti. O kartais būtent tai tampa pirmu žingsniu į visiškai naują etapą tame pačiame darbe.