Mokytojos pagaliau prakalbo: technologijos naikina vaikų dėmesį greičiau nei jūs galite apie tai pagalvoti

Dalis mokytojų sako, kad be jų jau nebeįmanoma. Kiti, kad technologijos pavertė mokymą fragmentuotu, o dėmesį trumpesniu nei bet kada. Ir abi pusės turi savų argumentų. Nes tai ne tik priemonės, tai įpročiai, ritmas, dėmesio kultūra, net galios santykiai tarp mokytojo ir mokinio.

Svarbiausia, kad vis dažniau klausimas nebe „ar naudoti“, o „kaip naudoti“. Nes šiuolaikinė klasė be ekranų jau labiau išimtis nei norma. Tačiau ar visa tai veda į geresnį supratimą, ar tik sukelia didesnį triukšmą?

Mokytojų pozicija – nevienareikšmė

Paklausius kelių mokytojų, atsakymai dažniausiai labai skirtingi. Pradinukų mokytojai dažnai sako, kad technologijos išblaško, atima dėmesį nuo esmės: nuo rašymo, skaitmeninio mąstymo, žodžių jutimo. Vyresnių klasių mokytojai pripažįsta, kad technologijos pagreitina paiešką, leidžia iliustruoti sudėtingesnius dalykus, padeda integruoti skirtingas disciplinas.  

Bet jie taip pat pastebi, kad greta greičio dažnai ateina ir paviršutiniškumas. Vienas didžiausių iššūkių – dėmesio koncentracija. Mokytojų teigimu, per pastaruosius penkerius metus mokinių gebėjimas išlaikyti dėmesį sumažėjo. 

Ir tai siejama ne su amžiumi ar programa, o su informacijos vartojimo įpročiais: nuolatiniu ekrano scrollinimu, trumpu vaizdo turiniu, momentinėmis žinutėmis. Technologijos tampa įrankiu, bet tuo pačiu ir foniniu triukšmu. Ir tai kelia klausimą: kaip užtikrinti, kad jos liktų pagalbininkas, o netaptų dominuojančiu balsu klasėje?

Technologijos kaip palengvinimas – kur jos iš tiesų padeda?

Mokytojai pripažįsta: kai naudojamos tikslingai, technologijos leidžia daryti tai, ko anksčiau nebuvo įmanoma. Galima parodyti dokumentinį filmą apie senovės Egiptą, realiu laiku pasidalyti užduotimis, pasitelkti interaktyvius testus, žaidybinius elementus.

Ypač tai pasitvirtina pamokose, kur daug vaizdinės medžiagos: istorijoje, biologijoje, geografijoje. Pavyzdžiui, vietoj to, kad tik skaitom apie ugnikalnį, galime stebėti jo veikimą. Tokia patirtis gilina suvokimą, jungia vizualinius ir verbalius kanalus.

Kitas svarbus aspektas yra prieinamumas. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, gali naudotis tekstą skaitančiomis programomis, diktavimu, didinimo funkcijomis. Tai padeda įtraukti daugiau vaikų ir suteikti jiems lygias galimybes mokytis.

Kur slypi rizika?

Mokytojai pastebi, kad technologijos turi tendenciją išstumti klasikinį kontaktą. Kai kurie mokiniai ima elgtis pasyviau, nebeklausia, nes tikisi, kad atsakymą ras telefone. Neberašo, nes gali nufotografuoti. Nebeklauso iki galo, nes galės peržiūrėti vėliau. Kita problema – išsiblaškymas. 

Net kai naudojami planšetiniai kompiuteriai ar mokykliniai kompiuteriai, dažnai tenka stebėti, kad mokinys žaidžia, naršo ar žiūri kažką nesusijusio su pamoka. Net jei tai tik momentas – įtraukti vaiką atgal į dėmesį tampa vis sunkiau. Mokytojai sako, kad dažnai jaučiasi turintys ne tik mokyti, bet ir kontroliuoti technologijas. Kad ekranai neprarytų pamokos. Kad vaikas nebūtų su jais fiziškai klasėje, bet protiškai – visai kitur.

Pasitikėjimo klausimas – ar technologijos atneša žinių, ar tik informaciją?

Yra esminis skirtumas tarp žinojimo ir supratimo. Galima per kelias sekundes sužinoti, kas yra fotosintezė. Bet ar tai reiškia, kad supratai, kaip ji vyksta, kada nutrūksta, kodėl svarbi? Mokytojai, ypač turintys ilgesnį darbo stažą, pastebi, kad technologijų amžiuje išnyksta procesas.

Vaikai nori rezultato, atsakymo, pažymio, sprendimo. Bet nenori eiti per procesą: klausti, klaidžioti, ieškoti, išklausyti kitą nuomonę. Ir tai jau ne technologijų, o kultūros klausimas. Kaip kurti mokymą, kuris veda per kelią, o ne tik meta galutinį tašką į ekraną? Kaip sugrąžinti norą suprasti giliau?

Ar klasė be technologijų – išeitis?

Kai kurie mokytojai bando eksperimentuoti: savaitės be ekranų, pamokos tik iš vadovėlio, užduotys popieriuje. Rezultatai įdomūs. Kai kuriems mokiniams tai atrodo gaivu, galimybė pabūti čia ir dabar, labiau įsitraukti. Kiti – jaučiasi tarsi atjungti nuo realybės.

Tai rodo vieną paprastą dalyką, kad technologijos tapo nebe priedu, o esmine mokymosi aplinkos dalimi. Todėl svarbiausia yra ne pašalinti jas, o valdyti. Nepriklausyti nuo jų. Tai reikalauja darbo ir iš mokytojo, ir iš mokinio. Reikia susitarti dėl taisyklių, ribų, tikslų. Reikia nuosekliai kurti kultūrą, kurioje technologijos padeda mokytis, bet neužgožia pačio mokymosi.

Ką mokytojai rekomenduoja?

Pirmiausia, kaip ir visur, aiškūs susitarimai: kada naudojam technologijas, kam jas naudojam ir kaip. Jei viskas galima visada, tuomet tai nebepagalba, o išsibarstymas. Antra – kombinuotas mokymas. Ten, kur reikia įsivaizdavimo, vizualumo, puikiai dera technologijos. 

Ten, kur reikia refleksijos, analizės, diskusijos, tinka tik kalbėjimas, rašymas, buvimas vienoje erdvėje be ekranų. Trečia, tai dėmesio stebėjimas. Jei matai, kad mokiniai pasidaro pasyvūs, kad nebeklausia, kad net nesugeba pakartoti užduoties sąlygos, tada gal technologijų šiek tiek per daug? Gal reikia sustoti?

Ar atsakymas yra vienareikšmis?

Ne, nes kaip ir daug kas švietime, tai priklauso nuo konteksto, amžiaus, temos, net nuotaikos. Bet viena aišku: technologijos nėra blogos. Bloga, kai jos tampa vienintele strategija, kai nebepaliekame vietos žmogui, balsui, minčiai. Mokytojai tai žino. Ir būtent jie šiandien stovi pirmose eilėse tarp to, kas buvo ir to, kas yra. Jų sprendimai nulemia, ar klasė liks vieta mokymuisi ar tik dar vienu ekranu daugiau.