Tinginiai ar tiesiog atsikvošėjo? Kodėl vis daugiau žmonių meta darbus ir nebenori grįžti

Tradicinis darbas ilgai buvo tarsi suaugusio žmogaus vizitinė kortelė. Fiksuotos valandos, vadovas, stalas su kompiuteriu, šaldytuve pamirštas pietų dėžutės kampas ir visa tai laikyta norma. O štai dabar, kai internetas, nuotolinės platformos, paslaugų ekonomika ir dirbtinis intelektas braižo visai kitą žaidimo lentą, vis daugiau žmonių tiesiog nebegrįžta į sistemą.

Tai nereiškia, kad jie nedirba. Priešingai, kai kurie iš jų dirba daugiau nei anksčiau, bet pagal savo sąlygas. Ir visai nebūtinai tam, kad būtų laisvi. Kartais tiesiog todėl, kad taip yra paprasčiausiai ir efektyviau.

Kas pasikeitė?

Pirmiausia, tai pasikeitė suvokimas, kas yra darbas. Daugybė profesijų šiandien nebereikalauja fizinio buvimo darbo vietoje. Rašytojai, programuotojai, dizaineriai, konsultantai, vertėjai, net dalis mokytojų ar psichologų – visi gali dirbti per ekraną. Ir kai atsirado galimybė tai daryti iš namų, kavinės ar kitos šalies: klausimas „kodėl turėčiau važiuoti į biurą?“ pasidarė labai natūralus.

Antra, atsirado suvokimas, kad laikas yra ne mažiau vertingas nei pinigai. Dirbant sau, galima išsaugoti valandą ryte, nes nereikia važiuoti per kamščius. Galima pavalgyti normalų maistą, eiti pasivaikščioti vidury dienos, paskaityti knygą tarp užduočių. Ir jeigu atlygis vis tiek panašus, o kartais net didesnis, pripažinkim, sunku rasti argumentų, kodėl reikėtų grįžti prie grafiko.

Be to, vis daugiau žmonių nebenori būti nuolatinėje kontrolėje. Kuo daugiau kalbama apie emocinį perdegimą, tuo daugiau svarstoma, ar tikrai normalu kasdien jausti įtampą, ar vis dar įmanoma gyventi ne nuolatine pareiga, o veikla, kuri turi prasmę.

O gal iš tiesų tinginystė?

Žinoma, yra ir kita pusė. Kai kurie pasitraukia iš tradicinio darbo ne todėl, kad rado geresnį kelią, o todėl, kad pavargo. Tada prasideda laikinas poilsis, kuris virsta ilgu neveiklumu, bandymais paieškoti savęs, o paskui nerimu, kai finansinė padėtis pradeda spausti. Kai kada laisvas darbas tėra kodo žodis laikiniems projektams be stabilumo, o ne sąmoningas pasirinkimas.

Todėl teigti, kad visi, kurie nenori tradicinio darbo, yra genijai tikrai būtų klaidinga. Bet lygiai taip pat neteisinga visus vadinti tinginiais. Šiandien riba tarp darbo ir nedarbo tapo labai plona. Vieni uždirba iš turinio kūrimo, kiti iš nuomos, dar kiti iš patarimų ar žinių dalijimosi. Ir tai irgi ne mažiau tikras darbas.

Ar tai laikina tendencija?

Panašu, kad ne. Jaunoji karta vis dažniau renkasi kelis mažus darbus vietoj vieno didelio. Vieni rašo tekstus, kiti vairuoja „Boltą“, treti pardavinėja savo rankų darbo produktus, dar kiti moko kitus naudotis programėlėmis. Tokia veikla nebėra laikina, nes ji tampa gyvenimo būdu.

Net didžiosios įmonės tai pastebi. Daugeliui sunku rasti darbuotojų, kurie norėtų dirbti biure pilnu etatu. Siūlomi lankstūs grafikai, hibridinis darbas, papildomi laisvadieniai ir viskas tam, kad žmogus jaustųsi laisvesnis.

Todėl gal klausimas nebe „ar žmonės nebenori dirbti“, o „kokį darbą jie renkasi ir kodėl“. Nes šiandien pasirinkimas dirbti kitaip, tai nebūtinai bėgimas nuo atsakomybės. Kartais tai žingsnis link išmintingesnio gyvenimo.