Velykų bobutė, margučiai ir pasaulinis zuikis: kodėl lietuviai ridena, o kiti šokoladinius kiškius valgo

Kiekvienas prisimena savo Velykas: margintus kiaušinius, šaltą žvarbų pavasario rytą su šventintu pintinuku ir, žinoma, margučių daužymo varžybas. Tačiau retas pagalvoja, kodėl visa tai vyksta, kodėl kiaušinis, kodėl ridenimas, kodėl bobutė? Ir kodėl kitur pasaulyje – zuikis su šokoladu?

Ši šventė tokia sena, kad jos šaknys išsiraizgiusios tiek giliai, kad ne visada aišku, kur pagonybė baigiasi ir krikščionybė prasideda. O dar ir visas pasaulis savo interpretacijas pridėjo. Pažiūrėkim, kaip čia viskas susipynę.

Kas ta Velykų bobutė?

Jei augai Lietuvoje, labai tikėtina, kad vaikystėje girdėjai apie Velykų bobutę. Ji atneša margučius, padeda juos paslėpti sode ar palieka pintinėlėje. Bet kas ji tokia – senelė, pasakų veikėja ar religinė figūra?

Iš tiesų, Velykų bobutė yra lietuviškas atsakas į Velykų zuikį. Ji atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kaip švelnus, tautiškas personažas, kuris vaikams nešė dovanėles. Bobutė su skara, tvarkingu krepšeliu ir gerais ketinimais. Ji tarsi Kalėdų Senelio pavasarinė sesuo.

Šis įvaizdis buvo ir atsvara svetimoms tradicijoms vietoje zuikio, kuris plito iš Vakarų Europos, Lietuvoje buvo kuriamas savas personažas, artimesnis tautiškumui. O kadangi močiutė visada buvo šilumos ir globos simbolis – bobutė tiko puikiai.

Zuikis – vokiškas eksportas

Velykų zuikis, kuris šiandien šokinėja po visas pasaulio parduotuves, atsirado Vokietijoje dar XVII amžiuje. Ten jis buvo laikomas vaisingumo ir pavasario simboliu. Zuikiai ir kiškiai šiaip jau veisiasi aktyviai, tad simbolika aiški.

Pirmieji pasakojimai apie tai, kaip zuikis neša margučius vaikams, buvo skelbiami Vokietijos spaudoje dar XVIII amžiuje. Vėliau ši tradicija iškeliavo su emigrantais į JAV ir ten virto šokoladiniais kiškiais, spalvotais plastikiniais kiaušiniais ir visomis komercinėmis linksmybėmis.

Nors lietuviams galbūt ir keista matyti kiškį kiaušinių nešėju, viskas paprasta: simbolika čia svarbiau už logiką. Zuikis yra pavasario, atgimimo, naujos gyvybės ženklas, o su kiaušiniu – tai beveik tobula pora.

O prie ko margučiai?

Kiaušinis senovėje buvo laikomas pasaulio, gyvybės pradžios simboliu. Ir tai ne tik baltų, bet ir daugelio tautų tikėjimuose. Kai viskas gimsta iš kiaušinio, nesvarbu, dievai, pasaulis ar gyvybė – jis tampa šventu objektu.

Lietuvoje kiaušinių marginimas siekia dar pagoniškus laikus. Buvo tikima, kad margutis, tai ne šiaip valgomas daiktas, o talismanas. Jame susitelkus saulė, žemė, vanduo, gyvybės ženklai, saugos simboliai. Kiekvienas raštas turėjo reikšmę, kiekvienas dažas savą intenciją.

Krikščionybėje margutis tapo Jėzaus prisikėlimo simboliu. Kiaušinio lukštas prilyginimas tarsi kapui, o viduje – naujas gyvenimas. Todėl per Velykas margutis tapo neatskiriama šventės dalimi. O spalvos ir raštai tik dar labiau sustiprino prasmę.

Ridenimas – žaidimas ar apeiga?

Margučių ridenimas nėra tik žaidimas. Seniau buvo tikima, kad ridendamas kiaušinį paleidi gyvybės jėgą – pavasario virsmą. Tai tarsi simbolinis žemės pažadinimas, šviesos paraginimas. Vaikai ridena, džiaugiasi, juokiasi, bet tuo pačiu vyksta beveik apeiginis veiksmas. Kai margutis ritasi, jis paliečia žemę, o tai lyg palaiminimas, tarsi mažas aukojimo aktas.

Šiandien daug kas tai daro dėl smagumo, bet giliai viduje vis dar juntama ta energija. Ne veltui kai kur margučiai vis dar dedami prie langų, kapuose ar paliekami gyvūnams lyg būtų pernešėjai iš senųjų tikėjimų laikų.

Velykos Lietuvoje yra tai ne tik religija ar šokoladas. Tai susitikimas su gamta, su senelių pasakojimais, su vaikystės prisiminimais. Velykų bobutė vis dar aplanko, net jei kišenėj slepiasi šokoladinis zuikis. Ir margutis vis dar ridenamas, net jei niekas neprisimena, kodėl.