Žiūrime tą patį, bet gyvename atskirai: atskleidė, ką iš tikrųjų mūsų santykiams daro televizorius

Televizorius tapo ne tik pramogų šaltiniu, bet ir tarsi foniniu šeimos nariu. Jis veikia fone, kai gaminame vakarienę, bendraujame, vartome telefoną ar net sprendžiame buitinius reikalus. Vakarai su televizoriumi įgavo skirtingas reikšmes – ir šeimoms, ir poroms, ir vienišiems žmonėms.

Ar tai vien tik pasyvus žiūrėjimas? Ar televizorius keičia mūsų bendravimą, įpročius ir net emocinę būseną? Atsakymai skirtingi, bet įžvalgų tikrai netrūksta.

Šeimos vakarų ritualai – televizorius kaip bendras fonas

Daugelyje šeimų vakaras prie televizoriaus yra beveik šventas reikalas. Vaikai grįžta po mokyklos, tėvai – po darbų, o bendras filmas ar laida tampa tarsi neformalios šeimos susitikimo dalimi. 

Žinoma, ne visada tai būna pilnas dėmesys, dažnai vieni naršo išmaniuose telefonuose, kiti kalbasi, bet televizorius „sukuria foną“, kuriame lengviau būti kartu.

Tokios situacijos turi privalumų, kartu žiūrint laidą lengviau pradėti pokalbį, pasijuokti, pakomentuoti. Tai tampa tam tikru „emociniu cementu“, kuris jungia skirtingų amžių, interesų šeimos narius.

Kita vertus, kai kurios šeimos pastebi, kad televizorius užgožia bendravimą. Ypač kai kiekvienas turi savo ekraną – televizorių, planšetę, telefoną. Bendras laikas virsta buvimu vienoje erdvėje, bet atskirų pasaulių patyrimu.

Vieniši žmonės – kai televizorius tampa kompanionu

Vieni gyvenantys žmonės dažnai televizorių laiko ne tik informacijos šaltiniu, bet ir savotišku emociniu palydovu. Ypač vakare, kai nutyla miestas, o butas tampa pernelyg tylus, televizoriaus garsas veikia raminančiai. Nereikia kalbėti, bet kažkas vis tiek „šalia“.

Tai gali būti teigiamas dalykas, ypač jei žiūrimas turinys įdomus, įtraukiantis, netgi edukacinis. Tokiu būdu vakaras praeina jaukiai, su įspūdžiais ir naujomis mintimis. Daugelis žmonių prisipažįsta, kad būtent per televizorių atrado dokumentiką, kulinarines laidas ar net naujus hobius.

Tačiau čia slypi ir pavojus, kai televizorius tampa vienintele veikla. Jeigu kiekvienas vakaras yra tik pasyvus žiūrėjimas be kitų užsiėmimų, ilgainiui tai gali paveikti psichologiškai. Vienišumo jausmas ne mažėja, o pasidaro tiesiog mažiau girdimas.

Porų dinamika – bendros peržiūros ar tylūs konfliktai?

Poroms televizorius dažnai tampa kompromiso objektu. Ką žiūrėti, kur atsisėsti, kada įjungti – visa tai gali sukelti netikėtų ginčų ar nepasitenkinimo. Bet kai pora randa bendrą turinį, žiūrėjimas kartu tampa labai artinančia patirtimi. Serialas ar filmas tampa tarsi „bendras pasaulis“, kuriame abu dalyvauja.

Yra porų, kurios vakarą prie televizoriaus paverčia mini tradicija – pasiruošiami užkandžiai, užgesinama šviesa, susisukama į antklodę. Tai paprasta, bet kartu labai jauku. Tokios akimirkos kuria intymumą ir leidžia atsipalaiduoti be spaudimo kalbėtis ar kažką veikti.

Tačiau per ilgas pasyvus televizoriaus žiūrėjimas gali slopinti bendravimą. Kai vienas nori kalbėtis, o kitas įnikęs į laidą – kyla nesutarimų. Svarbu rasti pusiausvyrą: televizorius kaip pramoga – taip, bet ne kaip vienintelis bendravimo būdas.

Ar keičia požiūrį į laiką ir bendravimą?

Televizorius iš esmės pakeitė tai, kaip žmonės leidžia laiką vakarais. Prieš kelis dešimtmečius vakaras reiškė daugiau bendravimo, skaitymo, stalo žaidimų. Dabar vis dažniau tai – ekranas ir įvairus vaizdinis turinys. Ir nors tai nėra blogai, daugelis žmonių pastebi, kad laikas tiesiog „ištirpsta“.

Vieni atrado būdus sujungti televizorių ir kokybišką laiką – žiūrėti diskusijų laidas ir jas aptarti, kartu spręsti viktorinas, mokytis per dokumentiką. Kiti – tiesiog ilsisi. Bet svarbiausia – sąmoningas pasirinkimas, ne automatinis įjungimas.

Finalas – ne ką žiūrime, o kaip tai darome

Galima sakyti, kad televizorius mūsų vakarus tik tiek pakeitė, kiek mes patys leidome jam tai padaryti. Tai įrankis ir jis gali vienyti, atpalaiduoti, padėti bendrauti. Bet gali ir izoliuoti, jeigu tampa pagrindiniu bendravimo pakaitalu.

Ar tai šeima, ar vienišas žmogus, ar pora – kiekvienas gali televizorių paversti jaukios atmosferos dalimi. Tik reikia šiek tiek sąmoningumo ir noro išlaikyti ryšį ne tik su ekranu, bet ir su tuo, kas šalia.