Nuo šunų mylėtojos iki kačių globėjos: savo atsidavimu gelbsti benamius gyvūnus ir įkvepia kitus

„Visą gyvenimą buvau šunų mylėtoja. Tačiau vieną 2021-ųjų dieną mama pjovė žolę kieme ir po vienu krūmu pamatė du mažus kačiukus. Žinoma, iš karto mane pašaukė. Dar tada nežinojau, kad tai – mano kelio su katinais pradžia“, – pasakoja Maja Sznajdrowska, socialiniuose tinkluose kurianti profilį „Maja ir katės“.

Tą dieną Maja kartu su mama pasirūpino rasti kačiukais, nors, kaip pati pripažįsta, tuomet beveik nieko nežinojo apie kačių priežiūrą. Vis dėlto noras padėti ir gelbėti buvo stipresnis už viską. Taip jų šeimoje buvo visada. Teta Paulina dievina šunis ir tai įrodė, kai priėmė kalytę Aurą su sudėtingomis elgesio problemomis. 

Maios mama nuo pirmųjų dukros gyvenimo dienų skiepijo meilę gyvūnams ir dabar su ne mažesniu atsidavimu padeda jai rūpintis katėmis. Savo vaidmenį turėjo ir senelis – būtent jis pastatė pirmąją būdelę benamiams katinams, o šiandien Maja tęsia jo darbą.

Žinios apie kačių poreikius atėjo su laiku. Kai Maja su mama rado du pirmuosius kačiukus, joms į pagalbą atėjo pažįstama Inez, kuri žinojo, kaip išgelbėti tokio amžiaus mažylius.

„Nuo to momento manyje kažkas lūžo, nes būtent tie kačiukai atvėrė man akis, kas vyksta aplink, ir kokie milžiniški kiekiai benamių, sergančių kačių mus supa. Klausimas tik vienas – kaip jas visas sugauti ir kastruoti?“ – savo pradžią prisimena Maja.

Kastracija – pagrindinis ginklas prieš benamystę

Maią, kuriai dabar 21-eri, greitai ėmė remti vietos gyvūnų apsaugos fondas. Su juo ji pradėjo sistemingai kastruoti rastas kates, nes, kaip pati pabrėžia, tai – esminė priemonė siekiant sumažinti jų benamystę.

Kastruoti ir padėti sugauti benames kates šiems operaciniams procedūriniams veiksmams skatina ir fondai, ir vietos prieglaudos. Tai pirmiausia užkerta kelią nekontroliuojamam veisimui, dėl kurio sparčiai didėja populiacija, o galiausiai – badas, ligos ir kančia. Viena nesterilizuota katė per kelerius metus gali susilaukti dešimčių ar net šimtų palikuonių, kuriems dažnai trūksta ir maisto, ir pastogės.

Pagalba kastracijos klausimais neretai įmanoma ir su vietos savivaldybių parama. Daugelyje savivaldybių veikia benamių gyvūnų globos programos, finansuojančios arba iš dalies kompensuojančios benamių ir laisvėje gyvenančių kačių kastraciją bei sterilizaciją. Informacijos galima gauti savo miesto ar rajono savivaldybėje, dažniausiai – aplinkosaugos ar gyvūnų reikalus kuruojančiuose skyriuose.

Labai svarbus ir bendradarbiavimas su gyvūnų apsauga užsiimančiomis organizacijomis, fondais ir draugijomis. Jos dažnai įgyvendina savivaldybių pavestas užduotis, padeda užregistruoti kates kastracijos programoje, pasirūpina pervežimu į veterinarijos kliniką ir suteikia praktinių patarimų bendruomeniniams globėjams. Kai susitelkia gyventojai, nevyriausybinės organizacijos ir vietos valdžia, galima įgyvendinti realiai veikiančias programas, kurios pagerina benamių kačių likimą ir skatina atsakingą gyvūnų priežiūrą.

Kai benamiai jau čia: devyni namuose ir kelios dešimtys lauke

Tačiau vien kastracijos nepakanka – reikalingos ir rankos, kurios šias kates maitina, prižiūri ir gydo. Tam reikia nuoširdaus, neapmokamo darbo, kuris kyla iš širdies – tokio, kokį rodo Maja.

„Šiuo metu namuose turiu devynias kates, o benamių, kurias maitinu, niekada negaliu tiksliai suskaičiuoti. Reikia prisiminti, kad dalis jų yra labai nepatiklios – jos puikiai žino, kada aš atnešiu maisto ir iš karto dingstu atgal į namus. Visada sakau, kad jų yra apie dvidešimt ar net daugiau. Ne vieną katę jau pavyko sėkmingai padovanoti, bet vis atsiranda naujų“, – pasakoja Maja.

Būtent šį jos prižiūrimą būrį ir jos meilę jam ėmė sekti šimtai žmonių internete. Kodėl? Užtenka pažiūrėti Maios vaizdo įrašus – iš jų sklinda viena aiški žinia: neapsimesk, kad nematai tų, kuriems reikia pagalbos, meilės ir šilumos. Už tai gausi pačią brangiausią atlygį pasaulyje – dėkingumą ir empatiją, kurių neįmanoma įkainoti pinigais.

Garfieldas ir kitos katiniškos istorijos

„Įsivaizduok katiną, kuris penkiolika metų klaidžiojo po daugiabučių kiemus. Nors dabar daugiausia miega savo guolyje namuose, vis tiek turi patikrinti, ar su jo ‘vaikais’ – už jį jaunesnėmis katėmis – viskas gerai. Ypač žiemą jis tiksliai jaučia, kada jos stovi prie durų. Šiandien jis gyvena ramų gyvenimą: turi nuolatinę priežiūrą ir veterinarinę pagalbą. Garfieldas neturi žodžių. Ir jam jų nereikia, nes tikra jėga ir tikra širdis kalbos nereikalauja“, – taip apie gražų rudą katiną Garfieldą rašo Maja.

Būtent Garfieldas pavergė internautų širdis. Jo protingas, dabar jau vienintelis likęs akis (kitą teko pašalinti operacijos metu) ir snukutis, pasakantis daugiau nei tūkstantis žodžių, ne vienam priverso nubraukti ašarą prie ekrano.

„Tai katinas, kuris maždaug penkiolika metų klaidžiojo po gyvenamąjį rajoną, bet niekieno nebuvo pastebėtas. Jis turi blogai sugijusią koją ir iki šiol šlubuoja. Kažkada jam buvo nusikirpti ūsai. Jis buvo lyg visos kačių gaujos ‘priglaustinis tėtis’ – prie jo kiekvienas jaunas katinas jautėsi saugus. Bet atėjo metas, kai pagalbos labai prireikė jam pačiam. Nieks manęs taip nesujaudino, kaip jo akyse matoma išmintis. Jo žvilgsnio neįmanoma aprašyti žodžiais“, – su meile pasakoja Maja.

Dėl stiprios glaukomos ir nepakeliamo skausmo Garfieldui neseniai teko pašalinti vieną akį. Tačiau kartu su operacija jis tarsi gavo naują gyvenimą. Iš rimto, žmonių abejingumo pavargusio katino jis virto energijos kupinu gyvūnu. Ir vis dėlto Garfieldas – ne vienintelis, užėmęs ypatingą vietą Maios širdyje. Ši širdis – nepaprastai talpi.

„Rico taip pat amžinai liks mano širdyje, kaip ir Garfieldas. Jis atsirado iš niekur, baisaus šalčio žiemą. Buvo visiškai nepatiklus – bijojo net žvilgsnio, jau nekalbant apie prisilietimą. Nežinau, kaip taip nutiko, bet po ilgo laiko Rico manimi patikėjo. Dabar, vos tik įeinu į jo vietą ir atsistoju prie guolio, jis lenda man ant kaklo ir gali taip prisiglaudęs sėdėti ištisą valandą – svarbiausia jam jausti žmogaus artumą. Ir dar mano naminis Feliksas. Jis miegojo -15 laipsnių šaltyje lauke, guolyje. Prie jo nebuvo įmanoma prisiliesti. Kol vieną dieną neatėjo prie durų su sulaužyta kojyte. Nuo tada prasidėjo sunki kova už jo gyvenimą. Kaip išgelbėti katiną, kuris žmogaus vaizdo bijo taip smarkiai, kad reaguoja agresija ir siaubu?“

Atrodo, Maja turi savotišką magiją – net ir pačią atsargiausią ar laukinę katę ji sugeba prisijaukinti. Taip nutiko ir su Feliksu, kuris dabar gyvena jos namuose ir yra vienas ištikimiausių jos draugų.

Apie savo kates ir jų istorijas Maja galėtų kalbėti be galo. Kiekviena jos kelyje tyliai pasirodanti katė turi savą, dažnai skausmo ir žmonių abejingumo paženklintą istoriją. Galbūt kiekviena jų ir turėjo pereiti šį sunkų kelią tam, kad galiausiai atrastų tiesų taką į „kačių merginos“ širdį.

Bejėgiškumas, ašaros ir meilė

„Dažnai jaučiame bejėgiškumą pamatę dar vieną katę, kuriai reikia priežiūros ir gydymo. Tikiu, kad katės viena kitai ‘pasako’, kur rasti pagalbą. Taip ir pas mus – nuolat atsiranda naujų atvejų, ir tai dažniausiai – vyresnės, sunkią praeitį turinčios katės“, – pasakoja Maja.

Nesunku pastebėti, kad jauna moteris be galo myli „savo“ kates, bet tai – sunki meilė. Ji kupina skausmo, ašarų ir bejėgiškumo akimirkų, kai tenka žiūrėti į sergančius ar kentinčius gyvūnus. Tai – 24 valandų per parą, 7 dienų per savaitę darbas. Čia nebūna atostogų, kaip įprastame darbe. Savo veiklos Maja nevadina fondu ar organizacija – tai tiesiog jos gyvenimo būdas.

Kasdienybė taip pat nelengva ir finansiškai: kaip pamaitinti tokį gausų kačių būrį? Pašaras, vaistai, veterinarų paslaugos, būdelių statyba – visa tai ilgainiui ėmė gerokai viršyti Maios ir jos šeimos galimybes.

„Labai dėkoju už kiekvieną pagalbą, kurią gavome ir tebesulaukiame. Ji bent šiek tiek mus palengvina“, – pabrėžia Maja, ne kartą sulaukusi paramos savo katėms iš visiškai nepažįstamų žmonių.

Prie to prisideda ir nuolatinė organizacija. Katėms Maja skiria didžiąją dalį savo laiko. Net tartis dėl interviu ar pokalbio su ja reikia derintis prie gyvūnų poreikių: „Kai tik sulašinsiu Czepušiui lašelinę, tada galėsim kalbėtis“, – sako ji. Katės visuomet yra pirmoje vietoje.

Rytais katės laukia pusryčių, po pietų dažnai prisistato laukiniai „džiunglių gyventojai“, kuriems reikia papildomos maisto porcijos, o vakare – vėl vakarienė. Išėjusi iš namų Maja vos žvilgteli aplink ir pamato milžinišką darbų sąrašą, o grįžusi namo randa ten laukiančias namines kates, kurioms taip pat būtina priežiūra.

Vis dėlto ji nesiskundžia – tik atvirai papasakoja apie sunkesnius momentus, o paskui iškart priduria, kad niekas jai nėra taip svarbu, kaip ryšys su šiomis katėmis.

„Kai kurios katės leido sau patikėti žmogumi, leido prie jų prisiliesti. Anksčiau apie tai galėjau tik pasvajoti. Tai – didžiausia padėka, kuri mane stiprina. Aš nepakeisiu viso pasaulio, bet galbūt pakeisiu kelių žmonių sąmoningumą ir padrąsinsiu juos padėti.“
– Maja Sznajdrowska

Žiema – kritinis metas benamiams gyvūnams

Žiemą tokios pagalbos negali pritrūkti. Šiuo metų laiku katės be namų tiesiog kovoja dėl išlikimo – ieško šiltų kampelių pernakvoti, maisto, kuris per speigą sekundėmis virsta ledo gabalu. Maios veikla socialiniuose tinkluose šiuo metu tampa ir praktiniu vadovu, ir įkvėpimu, kaip padėti benamiams gyvūnams.

Būtent žiemą jos paskyra ypač sulaukia dėmesio: žmonės, turintys empatijos, ieško idėjų, kaip padėti katėms išgyventi šalčius.

„Pirmiausia prašau empatijos ir noro pamatyti. Nes tai, ko nenorime matyti, dažnai lieka nepastebėta“, – sako Maja.

Kai jau pastebime katę, kuriai reikia pagalbos, kitas žingsnis – pastogė. Paprasta šiltinanti būdelė gali tiesiogine prasme išgelbėti gyvybę.

„Tokios styroporinės būdelės kaina tikrai nėra milžiniška – apie 50 eurų arba tiek, kiek kainuotų didelė pica. Būdelę apvyniojame plėvele, o vidų išklojame medžiagomis, kurios gerai izoliuoja ir neįgeria drėgmės: specialiomis veterinarinėmis dangomis, pledais iš fliso, šiaudais. Būdelę verta pastatyti ant pakylos (pvz., palečių, plytų) ir, jei katės nebijo, uždengti įėjimą papildoma užuolaidėle nuo vėjo.“

Visa detali instrukcija, kaip padėti katėms šalčių ir sniego metu, yra patalpinta Maios profilyje. Ji taip pat atkreipia dėmesį į maisto ir vandens svarbą.

„Per tokius šalčius katėms reikia gerokai daugiau energijos, nei mums atrodo. Maistas – būtinybė. Ne namų atliekos iš pietų stalo, o konservai, šlapias ar sausas pašaras. Ir, žinoma, vanduo – absoliuti bazė. Katės geria vandenį, ne pieną. Esu išbandžiusi gerą būdą, kad vanduo nesušaltų: viena gėlių vazoninė įdedama į kitą, tarp jų įtaisomas žvakės įdėklas, o viršuje pastatoma vandens miska. Pas mus vanduo išlieka šaltas, bet neužšalęs visą naktį.“

Budelės, maistas ir skaičiai, kurie verčia susimąstyti

Maios kieme stovi ne viena savadarbė būda katėms – užpustytame sode jos atrodo kukliai, bet būtent jos gali lemti, ar gyvūnas išgyvens žiemą. Minkšti guoliai, apkloti šilumą sulaikančiomis medžiagomis, tampa benamiams katinams vieninteliu prieglobsčiu nuo šalčio, vėjo ir sniego.

Remiantis „The State of Pet Homelessness Project“ duomenų analize, Lenkijoje gyvena apie 12,34 mln. šunų ir kačių, iš kurių apie 8 proc. yra benamiai. Tai reiškia maždaug 950 tūkst. benamių gyvūnų iš viso. Iš jų apie 750 tūkst. – gatvėse gyvenančios katės, o dar 32–35 tūkst. laikinai glaudžiasi prieglaudose. Šie skaičiai – apytiksliai: nėra vieningos centrinės benamių kačių apskaitos, skirtingos organizacijos ir tyrimai pateikia skirtingus vertinimus, priklausomai nuo regiono ir metodikos.

Tačiau ir tokios apytikslės prognozės pakanka, kad suprastume problemos mastą ir kančią, su kuria susiduria benamės katės. Toki veikla, kokią į savo gyvenimą atnešė Maja Sznajdrowska, mažina jų kančią ir suteikia viltį – ne tik katėms, bet ir žmonėms. Ji parodo, kad mumyse vis dar gyva empatija ir meilė kitam gyvam padarui, kad vis dar nesugebame nusisukti nuo tų, kuriems reikia pagalbos.

O katės, savo ruožtu, tą meilę sugeba sugrąžinti keliagubai. Tuo pati geriausiai įsitikino Maja – mergina, kuri iš „šunų žmogaus“ virto „kačių globėja“ ir kurios kasdienis darbas tyliai, bet užtikrintai keičia pasaulį aplink ją.