Sodininkai perspėja: neteisingas žiemos genėjimas gali palikti serbentus beveik be uogų

Žiemą serbentai pereina į ramybės periodą, tačiau tai nereiškia, kad galima juos pamiršti. Jeigu iki šiol dar neapgenėjote šių krūmų, tam vis dar yra tinkamas metas. Šiuo laikotarpiu atliktas genėjimas vis dar gali reikšmingai pagerinti būsimo sezono derliaus kiekį ir kokybę.

Genėjimo būdas ir laikas priklauso nuo auginamų serbentų rūšies. Juodieji serbentai daugiausia dera ant vienmečių ir dvimečių ūglių, todėl jų genėjimas turi būti ryžtingesnis. Geriausias metas šiam darbui – nuo sausio pabaigos iki vasario pabaigos, kai stipriausi šalčiai jau atslūgę, tačiau pumpurai dar tebėra ramybės būsenoje. Per anksti atliktas genėjimas gali lemti pjūvio vietų pašalimą, o per vėlyvas – sulėtinti krūmo startą pavasarį.

Raudonieji ir baltieji serbentai dera daugiausia ant kelerius metus augančių šakų, todėl žiemą jie genimi švelniau ir paprastai kiek anksčiau. Tinkamiausias laikas – nuo sausio pradžios iki vasario vidurio, kol krūmai dar nepradėjo reaguoti į ilgėjančią dieną. Šiuo atveju svarbiausia ne drastiškas atjauninimas, o sveikos, gerai apšviečiamos krūmo formos palaikymas, kad uogos galėtų tolygiai ir gerai sunokti.

Žiemos genėjimo sąlygos

Geriausias metas žiemos genėjimui – stabili žiema be didelių šalčių. Idealu, kai oro temperatūra laikosi vos aukščiau nulio, o prognozės nežada staigių temperatūros šuolių žemyn. Tokiu metu krūmas yra gilioje ramybės fazėje, o žaizdos po pjūvių spėja pradžiūti ir apsitraukti apsauginiu sluoksniu dar iki intensyvaus sulčių judėjimo pavasarį.

Reikia atsiminti, kad kiekvienas žiemos genėjimas augalui yra tarsi starto signalas. Kuo arčiau pavasario, tuo stipresnė serbentų reakcija į šį veiksmą. Todėl geriau genėti šiek tiek anksčiau, negu pernelyg pavėluoti.

Kaip žiemą genėti serbentus?

Žiemą pirmiausia išpjaunami seni (su patamsėjusia žieve), silpni, ligoti ir krūmo vidų pernelyg tankinantys ūgliai. Serbentams būtina šviesa ir erdvė – priešingu atveju uogos bus smulkios ir rūgščios. Genėti reikia žemai, kuo arčiau žemės paviršiaus, nepaliekant nereikalingų ilgesnių kelmelių. Pjūvis daromas šiek tiek įstrižai. Po genėjimo turi likti jauni, stiprūs, gerai išsidėstę ūgliai.

Dažniausios klaidos: per švelnus genėjimas, kai „gaila šakų“. Toks atsargumas dažniausiai baigiasi smulkiomis uogomis ir menku derliumi. Kita dažna klaida – chaotiškas visų šakų trumpinimas po truputį. Taip suardoma krūmo struktūra ir skatinamas netvarkingas, pernelyg gausus ūglių augimas. Klaidinga genėti stipraus šalčio metu arba iškart prieš numatomą šalnų bangą, taip pat naudoti atšipusius, nedezinfekuotus įrankius.

Daugelis sodininkų į žiemos genėjimą žiūri kaip į nemalonų, bet privalomą darbą. Jis dažnai atliekamas paskubomis, „iš akies“, norint kuo greičiau baigti ir imtis malonesnių užsiėmimų. Tačiau būtent šis darbas dažnai nulemia, ar krūmai vasarą bus apkibę uogomis, ar tik užims vietą sode.

Per silpnas genėjimas sukelia pernelyg didelį ūglių tankumą ir smulkų derlių, o per radikalus – nualina augalą visiems metams. Taisyklingai atliktas genėjimas, kuris dažniausiai trunka ne daugiau kaip pusvalandį, atsiperka labai gausiu ir kokybišku derliumi.