Patyčių epidemija komentaruose: komentavimas Lietuvoje pavirto tylia prievartos forma

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip demokratijos pergalė - visi turi balsą, visi gali būti išgirsti. Vis dėlto ši laisvė atnešė ir visiškai naują kultūrą, kuri kartais labiau primena kovos lauką nei diskusijų erdvę. Komentavimo erdvės internete tapo vieta, kur žmonės gali ne tik pasidalinti nuomone, bet ir išlieti pyktį, nuoskaudas, kartais net ir neapykantą. 

Vieno mygtuko spustelėjimu galima sumenkinti, įžeisti ar net sutrypti kitą žmogų, kartais net nežinant jo vardo. Komentarų kultūra neatsirado savaime. Ją formavo daugybė veiksnių, tokių kaip anonimiškumas, žiniasklaidos platformų moderavimo politika, socialinių tinklų algoritmai. 

Bėgant laikui, nuo nuoširdaus nuomonės reiškimo dažnai pereinama prie patyčių, ironijos ir tyčinio konflikto kurstymo. Kur baigiasi laisvė reikšti mintis ir prasideda žodinis smurtas?

Nuo atviros diskusijos iki agresyvaus išsireiškimo

Pradžioje internetas siūlė unikalią erdvę idėjų mainams. Komentarai buvo natūrali straipsnių tąsa – žmonės papildydavo informaciją, ginčydavosi, pateikdavo kitus požiūrius. Kai kur net susikurdavo mini bendruomenės, kurios aptarinėdavo įvykius savoje tonacijoje.

Tačiau palaipsniui tonas griežtėjo. Anonimiškumas suteikė saugumo jausmą – žmonės ėmė rašyti tai, ko niekada neišdrįstų pasakyti gyvai. Sutriko atsakomybės jausmas, o kritika dažnai virto įžeidimais. Vietoje argumento – įkandimas. Vietoje klausimo – sarkazmas. Komentavimo erdvės virto vieta, kur nuomonė nebėra svarbiausia, daug svarbiau pasirodyti „protingesniu“ ar „kietesniu“ nei kiti.

Dalis komentatorių aktyviai ieško konfliktų, tarsi internetas taptų savotiška arena, kur galima išlieti visas dienos emocijas. Ir nors dauguma komentarų tebėra nuoširdūs, nuosaikūs, dėmesį dažniausiai patraukia būtent tie, kurie labiausiai žeidžia ar skamba skandalingai.

Patyčių kultūra: kai komentaras tampa ginklu

Didžiausia problema prasideda tada, kai komentavimas tampa tyčiniu įrankiu žeisti. Patyčios internete – dažnas reiškinys, kurio mastas vis dar dažnai nuvertinamas. Nuo komentarų apie išvaizdą, balsą, gyvenimo būdą iki atvirų grasinimų, viskas telpa po „laisvės reikšti nuomonę“ etikete.

Įžeidimai po įvairiais straipsniais apie žinomus žmones, kandžios replikos po tėvų dalijamomis vaikų nuotraukomis, net pavojingi komentarai po tragedijų ar nelaimių. Visa tai tampa norma. Kai kurie žmonės dėl tokio spaudimo net pasitraukia iš viešosios erdvės ar socialinių tinklų.

Patyčios internete dažnai palieka nematomų randų. Jos gali paveikti psichinę sveikatą, sumažinti pasitikėjimą savimi, net paskatinti savidestruktyvų elgesį. Tai nėra tik „pikto žmogaus komentaras“ – tai veiksmas, kuris gali turėti labai realių pasekmių.

Ar platformos daro pakankamai?

Naujienų portalai ir socialiniai tinklai turi galimybę moderuoti turinį, bet ar jie tuo naudojasi atsakingai? Vieni griežtina taisykles, kiti stengiasi išlaikyti aktyvius vartotojus, net jei jų komentarai žalingi. Kartais net ir akivaizdūs įžeidimai išlieka dienų dienas, nes „automatinė sistema jų neužfiksavo“. 

Kai kurios platformos leidžia komentuoti tik registruotiems vartotojams, kitos – anonimiškai. Ši spraga leidžia kurti „feikines“ paskyras, slėptis po slapyvardžiais ir rašyti be atsakomybės. Moderatorių darbas – nelengvas, bet būtinas. Be aktyvios priežiūros, komentarų skiltys greitai virsta purvo duobe.

Pavyzdžiui, Bilis.lt portale komentuoti gali tik registruoti lankytojai, o visi įžeidžiantys komentarai šalinami be didesnių pasvarstymų.

Reikalinga ir skaitmeninio raštingumo ugdymo kultūra. Reikia kalbėti, kas yra pagarbi diskusija, kuo skiriasi kritika nuo įžeidimo, kada reikia patylėti, o ne išlieti pyktį viešai. Nors daug kas galvoja „tai tik internetas“, iš tiesų tai labai tikros emocijos ir labai tikri žmonės.

Ar dar įmanoma sveika komentavimo kultūra?

Nepaisant visų iššūkių, sveika komentavimo kultūra egzistuoja – tik jai reikia dėmesio. Yra žmonių, kurie diskutuoja ramiai, siūlo alternatyvius požiūrius, atsako mandagiai net tada, kai nesutinka. Tokie balsai ne visada garsiausi, bet jie yra būtini. Būtent jie kuria atmosferą, kurioje žmonės nebijos įsitraukti.

Svarbu nepamiršti, kad komentaras – tai ne tik žodžiai po tekstu. Tai dalyvavimas viešojoje erdvėje. Ir kiekvienas mūsų turi galimybę rinktis, prisidėti prie šurmulio ar prie pokalbio.