Benedikto kiaušinių diena: kaip pusryčių klasika užkariavo pasaulį ir kodėl verta išmokti ją pasigaminti namuose

Šiandien, balandžio 16 dieną, minima Benedikto kiaušinių diena. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip dar viena šventė, sugalvota restoranams. Tačiau šio patiekalo šaknys siekia daugiau nei šimtmetį. Jis gimė laikais, kai pusryčiai reiškė baltą staltiesę, švelnias servetėles ir tyliai šmirinėjančius padavėjus.

Šiandien Benedikto kiaušiniai iš restorano meniu persikėlė į socialinių tinklų srautus, rytinių brunch'o kultūrą ir net į namų virtuves. Nors ne kiekvienas ryžtasi gaminti juos be repeticijos, vis daugiau žmonių atranda, kad šis patiekalas gali tapti ne tik skanus, bet ir pasigaminamas be streso. Reikia tik žinoti kelias gudrybes.

Istorija, kuri prasideda nuo pagirių

Benedikto kiaušinių kilmė apipinta keliais pasakojimais. Viena versija teigia, kad patiekalas gimė XIX amžiaus pabaigoje Niujorke, legendiniame restorane „Delmonico’s“. Klientas, kuris dažnai lankydavosi, paprašė virėjo suderinti tai, ką mėgo – skrudintą bandelę, kumpį, plikytą kiaušinį ir kažkokį padažą.

Kita istorija sako, kad šį patiekalą sugalvojo ponas Benediktas, bandydamas išsigelbėti nuo pagirių. Jis paprašė ko nors sotaus, riebaus ir šiek tiek rafinuoto. Štai taip ir gimė Benedikto kiaušiniai, kurie greitai rado savo vietą tarp Niujorko pusryčių klasikos.

Laikui bėgant šis patiekalas išplito po visą pasaulį. Brunch'o kultūra, išaugusi pastaraisiais dešimtmečiais, dar labiau įtvirtino jo pozicijas. Jį pradėjo gaminti ne tik restoranai, bet ir žmonės savo virtuvėse, norėdami suteikti rytui šiek tiek prabangos.

Populiarumo bangos ir interpretacijos

Benedikto kiaušiniai tapo tuo, kas dažnai pasirodo tiek Instagram'e, tiek savaitgalio meniu. Restoranai varžosi, kas pasiūlys įdomesnę versiją – vieni naudoja lašišą, kiti špinatus, kai kurie bando desertines interpretacijas. Bet esmė lieka ta pati: šiluma, tekstūrų derinys, minkštas trynys ir kreminis padažas.

Nors klasikinė forma išlieka populiariausia, Benedikto kiaušiniai šiandien turi dešimtis veidų. Kiekviena šalis įneša savo skonį, o kartais net su aštriais prieskoniais ar su saldžiarūgščiais padažais. Tačiau visur šis patiekalas išlieka ne tik skanus, bet ir simbolinis. Jis žymi ne kasdienį pusryčių skubėjimą, o momentą, kai galima lėtai pradėti dieną.

Kaip pasigaminti namuose

Norint pasigaminti Benedikto kiaušinius, reikia šiek tiek pasiruošimo, bet viskas tikrai įmanoma. Klasikinis receptas apima keletą svarbių dalių: skrudintą bandelę, keptą šoninę ar kumpį, plikytą kiaušinį ir olandišką padažą.

Padažui reikia kiaušinių trynių, sviesto ir citrinos sulčių. Viskas gaminama garų vonelėje, nuolat maišant. Į trynius pamažu pilamas karštas sviestas, kol gaunama tiršta, šilkinė masė. Jei norisi šiek tiek gaivumo, galima pridėti šlakelį citrinos sulčių. Jei labiau patinka sodresnis skonis, verta įmaišyti žiupsnelį baltųjų pipirų.

Plikytas kiaušinis, tai dalis, kuri dažnai gąsdina, bet iš tiesų tereikia kelių dalykų. Vanduo neturi virti. Į jį pilamas truputis acto. Kiaušinis išmušamas į mažą indelį, o tada atsargiai įleidžiamas į vandenį, kuris prieš tai sūkuriuojamas šaukštu. Po poros minučių baltymas sutvirtėja, o trynys lieka skystas.

Kai viskas paruošta, belieka dėlioti kompoziciją: skrudinta bandelė, šoninė ar kumpis, plikytas kiaušinis ir šaukštas šilto padažo ant viršaus. Jei norisi, galima pabarstyti šviežių žalumynų arba trupučio džiovinto česnako. Ir tuomet – skanaus, be skubos.

Mini šventė be progos

Benedikto kiaušinis – tai ne tik receptas, bet ir nuotaika. Jis tinkamas tada, kai nori, kad rytas būtų šiek tiek kitoks. Galbūt šventiškai lėtas, gal tiesiog tylus, gal kupinas pokalbių prie stalo.

Šią dieną galima paminėti su trupučiu sviesto, šilumos ir lėto tempo. Jei neturi laiko gaminti – bent pasvajok apie tai. Ir kitą kartą, kai norėsi pasilepinti, prisimink, kad kartais tobuli pusryčiai prasideda nuo vieno trynio, tekančio per bandelės kraštą.