Grybų sezonas dar nesibaigė: lapkritį miškuose pasirodo skanus, bet mums mažai pažįstamas grybas

Mažai kas jį pažįsta, nors patyrę grybautojai šį laikotarpį vadina pačiu geriausiu metas lapkričio grybui – šalninei guotei (Hygrophorus hypothejus).

Jei ruduo buvo švelnus, šio grybų galima aptikti net iki gruodžio. Tad jei miške dar pasigirsta lengvas šalnos traškesys, verta nepamiršti pintinės – šis grybas dažnai auga būtent tada, kai visi kiti jau seniai dingę.

Šalninė guotė  – kukli, bet ypatinga

Nors ji nėra tokia įspūdinga kaip baravykai ar voveraitės, guotė laikoma vienu iš skaniausių vėlyvųjų rudens grybų. Kai kur dar vadinama lapkričio grybu. Paprastai pasirodo spalio pabaigoje, o lapkritis – pats geriausias metas jos ieškoti.

Tai visiškai valgomas grybas, pasižymintis švelniu, šiek tiek saldoku skoniu. Virtuvėje jis tinka kepti, troškinti, virti ar marinuoti. Dėl malonaus aromato guotės puikiai dera prie padažų, kiaušinienių ar daržovių troškinių. Vienintelis minusas – ji nelabai tinka džiovinimui, nes praranda tekstūrą.

Kaip atpažinti šį grybą?

Šalninė guotė – nedidelis, bet išskirtinai gleivėtas grybas. Jos kepurėlė paprastai siekia nuo 1 iki 8 centimetrų skersmens, paviršius būna šlapias ir blizgantis. Spalva priklauso nuo amžiaus bei oro sąlygų – nuo gelsvai rudos iki samaninės rudos. Kepurėlės kraštai ilgai išlieka šiek tiek užlinkę į vidų.

Po kepurėle yra plonos, elastingos plokštelės, kurios su amžiumi keičia spalvą – nuo gelsvai baltos iki šviesiai oranžinės. Kepurėlės atspaudas – baltas. Kotas jauname grybe tvirtas, o senesniame – tuščiaviduris. Paviršius glotnus, kartais su vos matomais plaušeliais. Jauni egzemplioriai būna apsupti gleivingu žiedu, kuris vėliau išnyksta.

Nepatyrusiems grybautojams vėlyvoji guotė gali pasirodyti įtartina dėl savo slidžios išvaizdos, bet ji visiškai saugi. Šio grybo beveik neįmanoma supainioti su nuodingu analogu – tik reikia saugotis juodkotės ugniabudės, kuri išoriškai kiek panaši, tačiau jos kepurėlė sausa ir padengta smulkiais plaukeliais.

Kur jos ieškoti?

Šis grybas dažniausiai auga spygliuočių miškuose, ypač po pušimis, bet galima aptikti ir mišriuose ar net lapuočių miškuose. Mėgsta kalkingą dirvožemį ir pasirodo po pirmųjų šalnų, dažnai būna dideliais būriais – tad radus vieną, verta apsižvalgyti atidžiau.

Šalninė guotė – dosnus grybas. Vienoje vietoje galima pririnkti pilną krepšį, todėl ji ypač vertinama tų, kurie mėgsta tylų rudeninį mišką, kai kiti jau nebegrybauja.

Esant palankioms oro sąlygoms, ji gali augti net iki sausio ar vasario pradžios. Tad jeigu žiema švelni, šis kuklus, bet skanus grybas tampa paskutiniu metų derliumi – natūraliu tiltu tarp rudens ir žiemos.

Grybas, kurį verta atrasti iš naujo

Šalninė guotė yra tarsi mažas miško stebuklas, apie kurį žino tik patyrę grybautojai. Ji ne tik praturtina meniu švelniu skoniu, bet ir leidžia pratęsti grybavimo džiaugsmą, kai kiti sezoniniai grybai jau pasitraukė.

Tad jei lapkritį ar net gruodžio pradžioje saulė vis dar švelniai šviečia pro plikus medžių kamienus, pasiimkite pintinę ir iškeliaukite į mišką. Galbūt būtent šįkart rasite tą nepelnytai pamirštą, bet labai gardų guočių krepšelį.