Lietuvoje tai nutinka itin retai: prieš 13 metų sužieduotas paukštis rastas Vokietijoje

Kai mažas metalinis žiedelis atsiduria ant paukščio kojos, prasideda nematoma istorija. Ji gali driektis per valstybių sienas, žemynus ir metų laikus, kol galiausiai sugrįžta pas tą, kuris ją pradėjo.

Būtent tokios istorijos ir yra didžiausia dovana žmonėms, kurie paukščių migraciją fiksuoja ne dėl šlovės, o dėl mokslo ir gamtos pažinimo.

Keturiasdešimt metų su sparnuočiais

Valstybinių miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis specialistas, ornitologas ir paukščių žieduotojas Artūras Katkus jau beveik keturiasdešimt metų stebi paukščių keliones. Per šį laiką iš jo rankų paleisti paukščiai nuskrido tūkstančius kilometrų, o apie kai kuriuos jų likimus žinios sugrįžo tik po daugelio metų.

Tokie pranešimai žieduotojui tampa patvirtinimu, kad ilgos valandos gamtoje turėjo prasmę. Kiekvienas rastas žiedas papildo bendrą paukščių migracijos paveikslą ir leidžia geriau suprasti jų elgseną bei išlikimo sąlygas.

Gervės, kurios pasiduoda ne visiems

Vienas įsimintiniausių atvejų Artūrą Katkų neseniai pasiekė iš Vokietijos. Ten buvo aptikta prieš trylika metų jo sužieduota pilkoji gervė, o tai tapo itin retu įvykiu Šiaurės Europoje.

Gervės laikomos vienais sudėtingiausių paukščių žieduoti, nes jų jaunikliai lizde ilgai neužsibūna ir yra itin atsargūs. Galimybė sužieduoti jauniklį pasitaiko tik trumpą laiką, kol jis dar neskraido ir seka motiną.

Nors šį kartą paukštis buvo rastas tarp nuo paukščių gripo žuvusių gervių, pats faktas mokslininkams išlieka labai vertingas. Tokie duomenys padeda sekti ligų plitimą ir paukščių populiacijų pokyčius.

Retas užsiėmimas, kurio mažėja

Nuo tada, kai Lietuvoje pradėtas paukščių žiedavimas, gervių sužieduota itin mažai. Per kelis dešimtmečius jų skaičius siekia vos kelias dešimtis, o net septynis paukščius iš jų sužiedavo būtent Artūras Katkus.

Šiandien Lietuvoje likę apie trisdešimt aktyvių mėgėjų žieduotojų, nors anksčiau jų buvo daugiau nei dvigubai. Priežastys paprastos: žiedavimas reikalauja ne tik žinių, bet ir daug laiko bei asmeninių lėšų.

Paauglystėje gimusi aistra

Susidomėjimas paukščiais Artūrui Katkui kilo dar paauglystėje, kai jis susipažino su vyresniais žieduotojais Ventės rage. Dvi vasaras praleidęs kartu su jais, jis nusprendė šią veiklą įteisinti ir tapo oficialiu žieduotoju.

Tam reikėjo įrodyti gebėjimą atpažinti paukščių rūšis, nustatyti jų amžių ir saugiai atlikti žiedavimą. Nuo to laiko paukščiai tapo neatsiejama jo kasdienybės dalimi.

Tūkstančiai paukščių ir dar daugiau istorijų

Per savo veiklos metus Artūras Katkus sužiedavo beveik dvidešimt tūkstančių paukščių. Iš pradžių jis daugiausia dirbo su jaunikliais lizduose, o vėliau pradėjo naudoti specialius tinklus migruojantiems paukščiams gaudyti netoli savo namų.

Gyvenimas šalia Jūros upės suteikia galimybę stebėti daugybę skirtingų rūšių. Ornitologas paukščius atpažįsta ne tik iš išvaizdos, bet ir pagal balsą ar skrydžio ypatumus, o kartais rūšį tenka nustatyti skaičiuojant plunksnas.

Atlygis, kuris ateina po metų

Didžiausias žieduotojo džiaugsmas yra pranešimai iš užsienio. Vienas įspūdingiausių pasakojimų susijęs su juoduoju strazdu, kuris iš Tauragės rajono nuskrido apie tūkstantį aštuonis šimtus kilometrų ir buvo rastas Didžiojoje Britanijoje.

Kitas atvejis atskriejo iš Portugalijos, kur buvo užfiksuota net tris tūkstančius kilometrų nuskridusi liepsnelė. Nors apie ją pranešta pavėluotai, ši informacija tapo vertinga moksliniams tyrimams.

Kiekvienas gali prisidėti

Artūras Katkus primena, kad kiekvienas gyventojas gali tapti šios istorijos dalimi. Radus sužieduotą paukštį, gyvą ar žuvusį, svarbu apie tai pranešti Lietuvos paukščių žiedavimo centrui.

Tokie duomenys padeda ne tik mokslininkams, bet ir pačiai gamtai. Kartais vienas trumpas pranešimas tampa paskutiniu sakiniu ilgoje paukščio kelionės istorijoje.