Ar NASA slepia tikrąją tiesą apie ateivius? Į viešumą lenda vis daugiau keistų detalių, ne viskas taip, kaip sakoma

Nuo nežinomų skraidančių objektų iki nutylėtų astronautų liudijimų, klausimas apie gyvybę kitur visada kirbėjo visuomenės pasąmonėje. Ir vis dažniau pirštu baksnojama į NASA. Teiginiai, kad ši agentūra kažką slepia, nėra naujiena.

Nuo septintojo dešimtmečio, kai žmogus pirmą kartą nusileido Mėnulyje, sąmokslo teorijų mėgėjai ieško įrodymų kiekvienoje neryškioje nuotraukoje, kiekviename ištrinto garso įraše. Tiesa, agentūra visada laikėsi pozicijos, kad viskas, kas susiję su nežemiška gyvybe, būtų paskelbta, jei tik būtų ką skelbti. Bet ar iš tikrųjų taip?

Šio klausimo esmė dažniausiai remiasi į pasitikėjimą, ar galima tikėti organizacija, kuri viena turi prieigą prie itin jautrių kosminių duomenų? Ar nėra taip, kad kai kurios informacijos visuomenei tiesiog per daug? 

Toks požiūris kursto spekuliacijas, skatina atsirasti vis daugiau hipotezių, o galiausiai – dar labiau supriešina tikinčiuosius ir skeptikus.

Nežinomi objektai – daug klausimų, mažai atsakymų

Viešoje erdvėje netrūksta vaizdo įrašų, kuriuose matyti greitai judantys objektai, nepaaiškinami radaro signalai ar astronautų emocingos reakcijos. NASA dažnai tvirtina, jog tai gali būti techninės klaidos, šviesos žaismas ar net paprasčiausi kosminiai šiukšliai. 

Tačiau kartais oficialus atsakymas pasirodo gerokai vėliau nei pats įvykis, o tai kelia įtarimų net tiems, kurie linkę pasitikėti agentūros paaiškinimais.

Kai kuriais atvejais prie šių įtarimų prisideda ir tai, kaip viešai elgiamasi su incidentais. Pavyzdžiui, astronautai, kurie per misijas užfiksuoja keistą reiškinį, vėliau atsisako jį komentuoti arba jų žodžiai supaprastinami, perrašomi. Toks elgesys sukelia jausmą, kad kažkas tyčia kontroliuoja informaciją.

Galima suprasti ir pačią NASA, nes skelbiant informaciją apie potencialius ateivius, reikia būti visiškai užtikrintam, jog tai nėra kažkokia klaida. Kita vertus, tylėjimas ar dviprasmiški atsakymai neretai padaro daugiau žalos nei tiesa, kad ir kokia ji būtų nepatogi ar sunkiai paaiškinama.

Kodėl kai kurie mano, kad NASA slepia tiesą?

Vienas dažniausiai minimų argumentų ir tai, kad atskleidus tiesą apie nežemiškas civilizacijas, pasaulio tvarka būtų sutrikdyta. Tokia idėja remiasi prielaida, kad žmonija dar nėra pasiruošusi suvokti, jog nėra viena. 

Ypač jei ta gyvybė – ne šiaip bakterijos kur nors Saturno palydove, o išvystytos, galbūt net technologiniu požiūriu pranašesnės civilizacijos.

Kita teorija susijusi su galimais kariniais ar geopolitiniais interesais. Jei NASA aptiko technologiją, viršijančią mūsų supratimą, tai galėtų būti strateginis pranašumas. Tokiu atveju atsiranda logika nieko neskelbti viešai, bent jau tol, kol bus išanalizuota, suprasta ir galimai pritaikyta žemiškoms reikmėms.

Žinoma, negalima pamiršti ir finansinės pusės. Didelės agentūros dažnai turi įsipareigojimų valdžiai, partneriams ar kitiems finansuotojams. Net pats įtarimas, kad kažkas neaiškaus vyksta, gali paveikti agentūros reputaciją ir finansavimą. Todėl tylėjimas kai kam atrodo kaip privalomas saugiklis.

Atvirumas ar saugumas – kur riba?

NASA tvirtina, kad, jei tik būtų rasta nežemiškos gyvybės įrodymų, tai būtų paskelbta visuomenei. Tačiau reikia suprasti, kad bet koks mokslinis įrodymas turi praeiti daugybę patvirtinimo etapų.

Jei mokslininkai kažką įtaria, bet dar neturi tvirtų duomenų, ar jie turėtų tai paskelbti? Tai dilema, kuri balansuoja tarp skaidrumo ir atsakomybės.

Kartais net vieši duomenys tampa netikėtai paslaptingi. Pavyzdžiui, kai kurios nuotraukos iš Marso ar Mėnulio ekspedicijų turi „techninių trukdžių“ – šešėlių, formų, kurios primena statinius ar net figūras. Daug kas mano, kad tai įrodymai, kuriuos NASA bando ignoruoti ar paaiškinti žemiškais reiškiniais.

Visa ši situacija tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad NASA žino daugiau nei pasako. Ir net jeigu tai netiesa, visuomenės nepasitikėjimas jau įsitvirtinęs. Kai organizacija priversta gintis ne nuo realių kaltinimų, o nuo įtarimų, tai rodo kur kas gilesnę problemą – komunikacijos trūkumą.

Tarp tikėjimo ir faktų

Ar NASA iš tikrųjų slepia informaciją apie ateivius – klausimas, į kurį šiuo metu nėra galutinio atsakymo. Tie, kurie tuo tiki, retai apsiriboja vien logika, nes dažniau tai intuicija, bendras nepasitikėjimas institucijomis ar asmeninė patirtis. 

Tuo tarpu skeptikai reikalauja įrodymų ir laiko visas spekuliacijas tik konspiracijos teorijomis.

Galiausiai, svarbiausias klausimas turbūt net ne apie tai, ką žino NASA, o apie tai, ką esame pasiruošę sužinoti. Ar žmonija tikrai nori išgirsti atsakymą, kad nesame vieni Visatoje? O gal kur kas patogiau gyventi tikėjime, kad tiesa vis dar slepiasi kažkur tarp žvaigždžių?