Kosminė energija, kurios geriau neliesti: Žemę juosia milžiniškas energijos laukas, mokslininkai šoke

Tačiau, kaip pažymi „Econews“, nors šis reiškinys mokslui puikiai žinomas nuo XX a. vidurio, praktiškai jo panaudoti vis dar neįmanoma.

1958 metais amerikiečių mokslininkas Jamesas Van Allenas, naudodamas Geigerio skaitiklį, atrado, kad mūsų planetą juosia energingų dalelių juostos. Arčiausiai Žemės esanti juosta buvo pripildyta protonų, o išorinė – elektronų. 

Šios sritys, vėliau pavadintos Van Alleno radiaciniais diržais, tapo vienu svarbiausių įrodymų, jog aplink mūsų planetą egzistuoja intensyvi kosminės spinduliuotės zona.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokia „kosminė baterija“ būtų milžiniškas energijos šaltinis, realybė kur kas sudėtingesnė. Tokios juostos daro daugiau žalos nei naudos. 

Geomagnetinių audrų metu jos silpnina Žemės magnetinį lauką, keičiasi jų sudėtis ir struktūra, o tai gali sutrikdyti palydovų darbą ir paveikti ryšio sistemas.

Teoriškai aukščiau esančiose juostose energijos būtų galima „surinkti“ daugiau, tačiau praktikoje to padaryti neįmanoma, jos yra maždaug 8 tūkst. kilometrų aukštyje, o technologijos, galinčios saugiai ir efektyviai surinkti šią energiją, dar neegzistuoja.

Mokslininkai pripažįsta, kad kosminė energija yra intriguojantis reiškinys, tačiau žmonijai realios naudos jis kol kas neteikia. Tam yra trys pagrindinės priežastys.

Visų pirma, net ir aktyviausiose radiacinių diržų zonose energijos srautas tesiekia apie 160 milivatų kvadratiniam metrui, o tai keliais šimtais kartų mažiau nei Saulės tiekiama energija. Vadinasi, tai vargiai galėtų būti perspektyvus energijos šaltinis net teoriškai.

Antra, energiją sudarančios dalelės pasižymi megaelektronvoltų diapazonu – jos itin greitos, sunkiai suvaldomos ir praktiškai neįmanomos konvertuoti į naudingą energiją. Tam reikėtų milžiniškų technologinių proveržių ir sudėtingų inžinerinių sistemų.

Trečia, radiaciniai diržai yra pavojingi žmonėms ir technikai. Ilgalaikis buvimas šioje zonoje gali sugadinti palydovų saulės baterijas, jutiklius, o astronautai būtų veikiami pavojingos spinduliuotės. Rizika gerokai viršija bet kokią potencialią naudą.

Nors kosminės energijos idėja kadaise skambėjo kaip mokslinės fantastikos pažadas, šiandien aišku, kad radiaciniai diržai nėra nei pasiekiamas, nei saugus energijos šaltinis. Mokslui jie lieka įdomus tyrimų objektas, tačiau žmogaus reikmėms – tikrai ne sprendimas.