Pirmieji medžiotojai buvo pavojingesni, nei manyta: naujas atradimas iš Afrikos

Nors toks nuodas nėra akimirksniu mirtinas, tyrėjų skaičiavimu, jis galėtų nudėti graužiką maždaug per pusvalandį. Greičiausiai jis buvo naudojamas tam, kad sužeisti medžiojami gyvūnai sulėtėtų ir žmonės juos galėtų lengviau sekti bei galutinai sumedžioti.

Iki šio tyrimo seniausios iš Afrikos žinomos nuodingos strėlės datuotos viduriniuoju holocenu, maždaug prieš 7 000 metų. „Nuodingi ginklai yra pažangios medžiotojų-rinkėjų technologijos ženklas“, – rašo tarptautinė tyrėjų komanda iš Švedijos ir Pietų Afrikos universitetų.

„Be to, kad pateikia pirmuosius įrodymus apie medžioklę nuodingomis strėlėmis vėlyvojo pleistoceno Pietų Afrikoje, mūsų radiniai padeda geriau suprasti žmonių prisitaikymą ir techninį bei elgesio sudėtingumą laikotarpiu, kai šiame regione sparčiai kaupėsi inovacijos“, – priduria jie.

Šie senoviniai strėlių antgaliai pirmą kartą buvo aptikti 1985 m. Umhlatuzanos uolinėje priedangoje (Umhlatuzana Rock Shelter) KwaZulu-Natalio provincijoje, Pietų Afrikoje. Tačiau dešimtmečius jie tiesiog gulėjo muziejaus saugyklose, praktiškai netyrinėti.

Dabar Stokholmo universiteto, Linėjaus universiteto ir Johanesburgo universiteto mokslininkai iš visos radinių kolekcijos atrinko ir ištyrė 10 antgalių, ant kurių matyti aiškūs nuosėdų pėdsakai.

Pasitelkę dujų chromatografijos–masių spektrometrijos metodą, tyrėjai ant dalies strėlių antgalių identifikavo augalinės kilmės toksiškas medžiagas – tai pirmieji tiesioginiai įrodymai apie nuodingų augalų panaudojimą medžiokliniams ginklams pleistoceno laikotarpiu.

Labiausiai tikėtinas šių nuodų šaltinis – Pietų Afrikoje gausiai paplitęs augalas Boophone disticha. Istoriniai šaltiniai liudija, kad vietos gyventojai šį augalą naudojo kaip strėlių nuodą medžiodami, pavyzdžiui, springbokus (Antidorcas marsupialis).

Kai kurie mokslininkai jau anksčiau kėlė hipotezę, kad vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu Pietų Afrikoje medžioklė lankais greičiausiai buvo lydima nuodų naudojimo. Tačiau iki šiol tokią prielaidą daugiausia rėmė tik mechaniniai požymiai ant strėlių ir gana dviprasmiškos galimų augalų liekanų užuominos, neleidusios pateikti galutinai įtikinamų išvadų.

Naujojo tyrimo vadovas, archeologas Svenas Isakssonas iš Stokholmo universiteto, nusprendė šią hipotezę patikrinti naujausiais analitiniais metodais.

Jau ne vienerius metus jis su kolegomis intensyviai dirba ieškodami aiškių augalinės kilmės nuodų pėdsakų šimtų metų senumo strėlių antgaliuose. Dabar tie patys, patobulinti tyrimo metodai pritaikyti tūkstančius kartų senesniems artefaktams.

Galiausiai paaiškėjo, kad penkiems iš maždaug 60 000 metų senumo antgalių būdingi buphandrino – nuodingo augalinio alkaloido – pėdsakai. Tokių pačių junginių buvo nustatyta ir maždaug prieš 250 metų naudotų nuodingų strėlių antgaliuose.

Ant vieno iš senovinių antgalių aptiktas ir dar vienas toksiškas alkaloidas – epibuphanizinas. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie radiniai „negali būti atsitiktinumas“.

Buphandrinas ir epibuphanizinas aptinkami Boophone disticha lapuose. Iš 269 istoriškai žinomų lankininkų medžiotojų grupių Pietų Afrikoje, net 168 naudojo nuodingomis medžiagomis padengtas strėles.

Tai, kad šių toksinių junginių pėdsakų randama ant maždaug 60 000 metų senumo strėlių antgalių, rodo, jog ši sumani išlikimo strategija yra gerokai senesnė, nei manyta.

„Kadangi nuodai veikia ne kaip fizinė jėga, o chemiškai, medžiotojai privalėjo remtis pažengusiu planavimu, abstrakčiu mąstymu ir priežastinių ryšių supratimu“, – samprotauja tyrimo autoriai.

Dar prieš šį konkretų atradimą viena iš bendraautorių, Johanesburgo universiteto mokslininkė Marlize Lombard, argumentavo, kad yra pagrįsta manyti: Pietų Afrikos medžiotojai-rinkėjai naudojo nuodingomis medžiagomis padengtus strėlių antgalius jau maždaug prieš 60 000 metų ar net anksčiau.

Kaip ji rašė 2025 m. publikuotame straipsnyje, tuo metu šio regiono žmonės jau gerai pažinojo ir naudojo valgomus, vaistinius bei vabzdžius atbaidančius augalus. Tad nėra jokios priežasties manyti, kad jie negalėjo taip pat žinoti ir apie nuodingus augalus bei pritaikyti juos medžioklei.

Pastaruoju metu aptikta ir kitų įspūdingų požymių, liudijančių ankstyvųjų homininų išradingumą. Pavyzdžiui, rasta įrodymų, kad neandertaliečiai dar prieš maždaug 200 000 metų gebėjo gaminti sudėtingus klijus iš augalinės žaliavos, kuriuos naudojo įrankių gamybai ir kitoms reikmėms.

Senųjų žmonių ir jų giminaičių sumanumas vis dar nuolat stebina mokslininkus, o naujausi radiniai iš Pietų Afrikos rodo, kad pažangios medžioklės technologijos ir sudėtingas gamtos išteklių panaudojimas atsirado labai anksti žmonijos istorijoje.