Po mūsų kojomis gali slypėti milžiniškas vandenynas, didesnis už visus Žemės paviršiaus vandenis

Nors tiesiogiai jo pasiekti ir patvirtinti šiuo metu neįmanoma, surinkti duomenys tampa vis labiau įtikinantys. Pagrindinį vaidmenį šiame atradime atlieka mineralas, vadinamas olivinu, kuris yra vienas iš pagrindinių vandenyninės litosferos sudedamųjų elementų. Jo unikalios šiluminės savybės leidžia vandens molekulėms keliauti į ypatingai dideles gelmes. 

Įdomu tai, kad šis procesas veikia ne visur, tai tik seniausios ir sparčiausiai judančios tektoninės plokštės gali efektyviai pernešti vandenį į Žemės gelmes. Jaunesnės geologinės formacijos tokios savybės neturi, todėl šis reiškinys yra itin specifinis. Mokslininkai ypatingą dėmesį skiria vadinamajai pereinamajai mantijos zonai, kuri yra tarp 410 ir 660 kilometrų po paviršiuėjama, kad ši paslaptinga ir mums neprieinama sritis gali turėti daugiau vandens nei visi pasaulio vandenynai, jūros ir ežerai kartu sudėjus. mi. Sp

Žinoma, paviršiaus vandenys sudaro apie 1,37 milijardo kubinių kilometrų, tačiau giluminis vandens telkinys mantijoje, kaip manoma, šį kiekį gerokai viršija. Mokslininkai kol kas neturi priemonių, leidžiančių tiksliai įvertinti jo apimtį, todėl skaičiai išlieka teoriniai, nors ir labai intriguojantys.

Toks atradimas yra nepaprastai svarbus, nes didžiuliai vandens kiekiai Žemės gelmėse gali tiesiogiai veikti tektoninių plokščių judėjimą, žemės drebėjimų dažnumą ir ilgalaikius klimato pokyčius. Iki šiol manyta, kad pasaulinis vandens ciklas apima tik tai, ką matome paviršiuje, tačiau ši teorija rodo, kad mūsų vandenynai gali būti tik dalis daug didesnės sistemos. 

Tai verčia iš naujo permąstyti visą mūsų planetos veikimo mechanizmą. Kadangi tiesiogiai paimti mėginių iš tokių gylių šiuolaikinė technika dar neleidžia, mokslininkai remiasi netiesioginiais duomenimis, tai mineralų savybių tyrimais, seisminiais matavimais ir kompiuteriniais modeliavimais. 

Nepaisant to, šie įrodymai tampa vis solidesni ir kelia vis mažiau abejonių, kad Žemėje gali būti daug daugiau vandens, nei iki šiol tikėjomės. Tokia galimybė atveria naujas perspektyvas ne tik geologijoje, bet ir planetų formavimosi teorijose, kurios svarbios ir ieškant gyvybės kituose pasauliuose.

Tyrėjai planuoja toliau gilintis į mantijos mineralų savybes, kad atskleistų daugiau paslapčių apie šiuos nepasiekiamus Žemės sluoksnius. Labiausiai tikėtina, kad tik ateities kartos, turėdamos pažangesnius technologinius sprendimus, galės tiesiogiai patvirtinti šią hipotezę. Kol kas belieka stebėtis gamtos kūrybiškumu, kuris sugebėjo vieną iš didžiausių planetos turtų paslėpti ten, kur niekam nebūtų atėję į galvą ieškoti.

Šis atradimas dar kartą parodo, kad net ir XXI amžiuje mūsų žinios apie Žemę yra ribotos. Po mūsų kojomis slypi pasaulis, kurio nepažįstame, ir tik laiko klausimas, kada išmoksime jį tyrinėti. Galbūt vieną dieną šis paslėptas vandenynas taps ne tik mokslo atradimu, bet ir svarbia gamtos išteklių dalimi, galinčia pakeisti žmonijos požiūrį į mūsų planetos turtus.