Serbijos flirtas su Putinu ir Europos Sąjunga parama: Serbijos dviveidiškumas pasiekė viršūnę

Nors daugelis Europos Sąjungos narių tikėjosi, jog Serbija palaipsniui suvienodins savo užsienio politiką su ES pozicija dėl karo Ukrainoje, šis pareiškimas tarsi patvirtina priešingą kryptį, lojalumo Rusijai Serbija bent jau diplomatiškai atsisakyti neketina.

Tuo pat metu Belgradas stengiasi rodyti, kad nėra visiškai abejingas karo padariniams. Humanitarinė pagalba, pabėgėlių priėmimas ir diplomatinis Ukrainos teritorinio vientisumo pripažinimas leidžia Serbijai išlaikyti neutralios šalies įvaizdį. 

Tai strategiškai patogu, nes šalis išlieka patraukli tiek Rytams, tiek Vakarams, išvengdama tiesioginio konflikto su kuriuo nors iš šių stovyklų. Tačiau toks balansavimas ilgainiui kelia vis daugiau klausimų dėl tikrųjų Belgrado ketinimų.

Susitikimas su Vladimiru Putinu Maskvoje taip pat buvo ženklas, kad Serbijos ryšiai su Rusija vis dar glaudūs. Nors daugelis valstybių vengia viešų kontaktų su Kremliumi, Serbijos prezidentas ne tik atvyko į renginį, bet ir išnaudojo progą aptarti dvišalius klausimus. 

Tai sulaukė kritikos tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje erdvėje, ypač tarp tų, kurie siekia, kad Serbija aiškiai pasirinktų Vakarų kryptį. Nepaisant to, premjeras D. Macutas posėdyje taip pat pabrėžė Serbijos pasiekimus integracijos į Europos Sąjungą srityje. 

Jo teigimu, šalis sėkmingai pasirašė 240 milijonų eurų vertės sutartį su ES dėl paramos aplinkosaugos ir energetikos sektoriams. Tokie projektai yra ne tik finansinė injekcija, bet ir ženklas, kad Vakarai vis dar mato Serbiją kaip potencialią narę. 

Visgi, šie žingsniai daugeliui atrodo prieštaringi. Viena vertus, šalis priartėja prie Europos, kita vertus, neatmeta ryšių su Maskva.

Verta prisiminti, jog Macuto paskyrimas įvyko po to, kai jo pirmtakas Milošas Vučevičius atsistatydino dėl besitęsiančių protestų. Naujojo premjero kabineto sudėtis mažai skyrėsi nuo ankstesniojo, tad opozicija iškart suabejojo, ar nauja vyriausybė iš tiesų atneš pokyčių. 

Kritikai sako, kad Macutas gali būti tik simbolinis pakeitimas, kuris turėtų sušvelninti visuomenės nepasitenkinimą, bet nesprendžia esminių politinių problemų.

Tuo metu tarptautiniai stebėtojai su nerimu vertina Serbijos užsienio politiką. Viena vertus, šalis turi realią narystės ES perspektyvą, jau daugelį metų vyksta derybos, numatomi struktūriniai pokyčiai, rengiamos reformos. 

Kita vertus, strateginis nenoras atsiriboti nuo Rusijos kelia abejonių dėl Serbijos tikrųjų tikslų. Tai ypač jautru dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai kiekviena šalis priversta apsispręsti, kurios vertybės jai svarbesnės.

Nors oficialiai Belgradas laikosi neutralaus kurso, aiškėja, kad ilgainiui išlaikyti šį balansą gali būti vis sunkiau. Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie būtinybę suvienodinti politiką dėl sankcijų ir aiškesnį narystės siekį. 

Tuo metu Rusija savo ruožtu stengiasi išlaikyti paskutinius ištikimus partnerius Europoje, o Serbija, nepaisant visų prieštaravimų, išlieka viena iš jų.

Artimiausi mėnesiai parodys, ar Macuto vyriausybė sugebės išlaikyti dviprasmišką poziciją, ar bus priversta rinktis. Vis daugiau ženklų rodo, kad šiandieninis abu frontai modelis gali ilgai neveikti ir Serbijai teks aiškiai įvardyti, kokios yra jos ilgalaikės vertybės ir geopolitinės orientacijos.