Grybautojų radiniai pribloškia net ir visko mačiusius: šių grybų pilni miškai, grybautojai neša pilnus krepšius

Jei šiemet grybų sezonas dėl sausros startavo vangiai, tai rugsėjo viduryje situacija pasikeitė kardinaliai. Lietų palydėjusios šiltos naktys sukūrė idealias sąlygas skėtinėms žvynabudėms dygti. Ir nors šių grybų niekada nebūna gausu kaip voveraičių, jų radimas – visada tikras džiaugsmas.

Pranešama apie išaugusį šių grybų kiekį Lietuvoje, ypač pietiniuose ir rytiniuose šalies miškuose, kur dominuoja pušynai, laukymės ir nedidelis žmonių srautas.

Kada ieškoti skėtinės žvynabudės?

Skėtinės žvynabudės Lietuvoje dažniausiai pasirodo nuo liepos pabaigos, tačiau jų pagrindinis sezonas – nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio. 

Geriausias metas – rugsėjo antra pusė, kai dienos dar šiltos, o naktys jau drėgnos. Grybas itin greitai auga, todėl verta lankytis pamėgtose vietose kas kelias dienas.

Svarbu – rinkti tik pilnai išsiskleidusius kepurėles, nes jaunos žvynabudės gali būti supainiojamos su nuodingais grybais, ypač žalsvąja musmire.

Pagrindinis atskyrimo bruožas – žvynabudės turi ryškų judantį žiedą ant koto, o jų kepurėlė – ruda, padengta šviesiais žvyneliais.

Kur Lietuvoje ieškoti šių grybų?

Žvynabudės mėgsta saulėtus, šviesius plotus, todėl retmiškiai, miško pievos, apleistos laukymės ar net parkų pakraščiai – ideali vieta jų ieškoti. Jos dažnai auga grupėmis, todėl užtikęs vieną, neskubėkite – apsidairykite aplinkui.

Dažniausios žvynabudžių buveinės Lietuvoje

Dzūkija – ypač Varėnos, Druskininkų apylinkės. Čia dominuoja smėlingi pušynai su miško pievomis, kur žvynabudės randa sau idealias sąlygas.

Aukštaitija – Ignalinos ir Utenos rajonuose mišrūs bei spygliuočių miškai su atviromis laukymėmis dažnai dovanoja gražių žvynabudžių radinių.

Žemaitija – Plungės, Rietavo, Telšių apylinkės, kur nemažai apleistų pievų, miškingų parkų bei mažai lankomų vietų, taip pat palankios šiems grybams.

Vilniaus apylinkės – ypač Verkių regioninis parkas, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis ir Pilaitės miško pakraščiai. Čia žvynabudės dažnos, ypač jei keletą dienų lijo.

Kauno rajonas – Panemunės šilas, Lampėdžiai, Kulautuva. Miško pievos, atviresni plotai ir pakelės – puikios vietos žvynabudėms.

Kuršių nerija – nors retesnės, tačiau prie Nidos, Preilos ar Juodkrantės kartais galima rasti pavienių žvynabudžių augančių šiltose pievose ar pakelėse.

Kaip atpažinti skėtinę žvynabudę ir kuo ji išsiskiria?

Šis grybas turi vieną lengviausiai atpažįstamų siluetų: didelė, plačiai išsiskleidusi kepurėlė, šviesiai rusva, su žvyneliais. Kotą puošia judantis žiedas, kuris lengvai slankioja. 

Koto apačia šiek tiek sustorėjusi, paviršius šviesus su rudos spalvos raštu. Kepurėlės skersmuo gali siekti net 30 cm, todėl užtenka vieno grybo vakarienei.

Svarbu nepainioti su nuodinga baltąja ar žalsvąja musmire Jei kyla abejonių – geriau nerinkti arba naudotis patikimomis grybų atpažinimo programėlėmis.

Ką gaminti iš žvynabudžių?

Tradiciškai Lietuvoje skėtinės žvynabudės ruošiamos kaip grybiniai kepsniai – jų kepurėlės apvoliojamos miltuose, kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose, tuomet kepamos keptuvėje. Rezultatas primena karbonadą – ne veltui Lietuvoje šis grybo patiekalas yra toks mėgstamas.

Taip pat žvynabudės tinka džiovinimui, troškiniams, kepti ant grotelių ar net įtraukti į omletus. Dėl malonaus skonio jos puikiai dera su sviestu, kiaušiniais, grietinėle, bulvėmis.

Šis grybų sezonas gali būti dosnus, jei žinote, kur žengti pirmą žingsnį. Skėtinė žvynabudė – tai ne tik skanus radinys, bet ir galimybė susilieti su gamta. Jei vis dar nesate jos ragavę – tai puikus metas išbandyti. 

Nepamirškite atsakingai grybauti: rinkite tik gerai pažįstamus grybus, neardykite miško paklotės ir dalinkitės radiniais su tais, kurie dar tik atranda grybavimo džiaugsmą.