Mažas šuo, didelės problemos: įvardijo didžiausias šeimininkų klaidas, dėl kurių šunys būna pikti

Šunų elgsenos specialistas pastebi, kad dažniausiai mažų šunų piktumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus elgesiu. Ne dėl to, kad šuo blogas, o dėl to, kad mes, žmonės, elgiamės netinkamai, nors dažnai tai darome iš meilės ar noro apsaugoti.

Jeigu jūsų mažas augintinis loja be priežasties, griebiasi agresijos arba tampa pernelyg nervingas – greičiausiai padarote bent vieną iš trijų dažniausių klaidų, apie kurias būtina sužinoti kiekvienam šeimininkui.

Per didelė globa sukelia nerimą

Pirmoji ir bene dažniausia klaida – perdėta globa. Šeimininkai dažnai taip bijo dėl savo mažo šuns, kad nuolat jį nešioja ant rankų, reaguoja į kiekvieną artėjančią žmogaus ar kito šuns figūrą panika ir skuba jį gelbėti. 

Toks elgesys siunčia signalą pačiam šuniui: pavojus! Šuo pradeda manyti, kad aplinka yra grėsminga, ir pradeda elgtis atitinkamai – lošti, šokti, o kartais net ir kandžiotis.

Specialistas pabrėžia, kad šuo pasaulį suvokia per mūsų elgesį. Jei mes nuolat rodome, kad viskas aplinkui kelia grėsmę – šuo išmoks tą patį. Agresija tampa gynybine reakcija į nuolat jaučiamą stresą.

Sprendimas: elkitės su savo mažu šunimi taip, kaip su bet kuriuo kitu – pasitikėkite juo, leiskite tyrinėti pasaulį, reaguokite ramiai. Tai padės sumažinti jo nerimą ir poreikį gintis.

Šuo – ne žaislas, o gyvas padaras

Antroji klaida – šuns traktavimas kaip žaislo. Maži šunys dažnai atrodo tokie mieli, kad kyla pagunda juos nešiotis ant rankų, bučiuoti, glostyti be perstojo ir net versti dalyvauti vaikų žaidimuose. Tačiau net ir mažas šuo turi savo ribas, poreikius ir erdvės pojūtį.

Pasak specialisto, šeimininkai dažnai pamiršta, kad šuo – visų pirma gyvūnas, turintis jausmus. Kai nuolat kišamės į jo asmeninę erdvę, liečiame be įspėjimo ar jį spaudžiame, šuo gali pradėti gintis. Kartais tai pasireiškia paniškais lošimais, kartais – griebiant dantimis.

Sprendimas: gerbkite savo šuns ribas. Neverskite jo bendrauti, jei jis to nenori. Stebėkite jo kūno kalbą – jei jis traukiasi, suka galvą ar susuka uodegą – jam nepatogu.

Izoliacija – dar viena elgesio problema

Trečioji klaida – mažų šunų izoliacija. Dalis šeimininkų mano, kad mažas šuo gali gyventi tik namuose, o pasivaikščiojimai nėra būtini. Tačiau šuo – socialus gyvūnas, jam būtina tyrinėti aplinką, susitikti su kitais šunimis, girdėti įvairius garsus ir priprasti prie jų.

Kai šuo izoliuojamas nuo pasaulio, jis nežino, kaip tinkamai reaguoti į kasdienius dirgiklius. Jam viskas – nauja, keista, potencialiai pavojinga. Taip gimsta baimė, o su ja ir agresija.

Sprendimas: net jei jūsų šuo telpa į delną, jis vis tiek turi vaikščioti, uostyti, bendrauti ir pažinti pasaulį. Skirkite laiko socializacijai, net jei ji trunka vos 10 minučių per dieną.

Mokslas patvirtina: problema slypi žmoguje

Gyvųnų elgsenos specialisto išvadas patvirtina ir moksliniai tyrimai. Vienas jų, publikuotas žurnale „Science Direct“, analizavo daugiau kaip tūkstantį šunų savininkų anketų ir nustatė įdomų dėsningumą: mažų šunų savininkai rečiau treniruoja savo augintinius, mažiau su jais žaidžia ir dažniau naudoja bausmes. 

Taip pat dažniau leidžia elgtis kaip nori ir būna mažiau nuoseklūs. Tyrimas atskleidė, kad tai būtent toks požiūris ir skatina nerimą bei nepageidaujamą elgesį – šuo nežino, ko tikėtis, todėl reaguoja impulsyviai.

Ką daryti, kad mažas šuo būtų ramesnis?

Norint, kad jūsų mažas šuo būtų laimingas ir ramus, svarbiausia – keisti savo elgesį. Atsisakykite baimių, elkitės užtikrintai, treniruokite šunį su meile ir pagarba, leiskite jam tyrinėti pasaulį. Venkite izoliacijos, neapkraukite šuns savo nerimu ir nedarykite iš jo žaislo.

Mažas kūnas nereiškia, kad šuo turi mažiau emocijų ar poreikių. Priešingai – dažnai jie yra jautresni nei dideli šunys. Būtent todėl kiekvienas šeimininkas turi elgtis atsakingai ir suprasti, kad būtent jis formuoja savo augintinio charakterį.