Ar įsivaizduoji dieną be telefono? Štai kas nutiko, kai pabandėme 7 valandas būti be jokio ryšio

Jausmas, kad esame online, tapo toks įprastas, jog net trumpas pabėgimas nuo ekrano atrodo keistai nepatogus, kaip jausmas pamiršus raktus ar palikus piniginę. Bandymas atsitraukti nuo telefono bent kelioms valandoms šiandien jau skamba beveik kaip iššūkis. 

Tai nebe šiaip užgaida ar pasibandymas – tai tikras savęs testas. Kaip jautiesi, kai negauni kas penkias minutes jokio skambučio, jokios naujienos? Kas atsitinka su tavo galva, kai nereikia patikrinti, kas vyksta pasaulyje, ar kokia orų prognozė rytoj?

Būtent todėl offline eksperimentai tampa vis populiaresni ir ne todėl, kad būtų noras atsisakyti technologijų. Anaiptol, tai paprastas, žmogiškas noras patirti, kaip veikia mūsų mintys, kai jų niekas netampo į visas puses.

Pirmoji valanda be telefono: nerami tyla

Pradžioje viskas atrodo keistai. Ranka pati be jokios komandos siekia kišenės tikrinti, ar vis dar viskas vietoje. Atrodo, lyg kažko trūktų, net jeigu žinai, kad jokios svarbios žinutės neturėtų būti, protas vis tiek siunčia impulsą – patikrink. Tai natūrali reakcija, užauginta metų metus trunkančio įpročio.

Smegenys pripratę prie nuolatinių naujienų trupinių, prie švytinčio ekrano viliojimo. Pirmoji valanda – pats sunkiausias etapas. Todėl geriausia iš karto įtraukti save į kokią nors veiklą. Išeiti pasivaikščioti po miestą ar gamtą.

Pradėti rašyti ranka užrašų knygutėje, ne telefone, valyti spintą ar virtuvės stalčius. Fizinis veiksmas ramina ir padeda užmiršti nepatogią tylą kišenėje. Įdomu stebėti, kaip kūnas vis dar reaguoja impulsyviai, nors protas jau žino – telefono šalia nėra.

Po trijų valandų: laikas sulėtėja

Po kelių valandų įvyksta keistas virsmas. Atrodo, kad laikas pradeda tekėti lėčiau: viena valanda be nuolatinio pertraukimo atrodo kaip trys įprastos valandos. Nesunku pastebėti, kaip keičiasi dėmesio kokybė: kai niekas neblaško, staiga imi matyti daug daugiau.

Įsiklausai į aplinką: girdi, kaip šnara medžiai, kaip kažkur tolumoje kaukia šuo, kaip kava puodelyje garuoja su vos juntamu kvapu. Smulkmenos, kurios anksčiau slydo pro akis, vėl tampa svarbios.

Mintys pamažu susidėlioja į aiškesnes linijas. Daug klausimų, kurie kasdien pasiklysta tarp naujienų ir žinučių triukšmo, dabar išplaukia į paviršių. Ir gali būti, kad būtent tokiu metu supranti, kaip daug visko anksčiau tiesiog nepastebėdavai.

Septynios valandos: visiškai kitokia vidinė būsena

Kai praleidi visą pusdienį be telefono, atsiveria kažkas labai svarbaus – vidinė tyla. Ne ta nemaloni, kai nežinai, ką daryti, o ta, kurioje pagaliau leidžiama sau pabūti. Pastebi, kad daugelis dalykų, kurie anksčiau atrodė skubūs, visiškai nebeskubina. Žinutės gali palaukti, atsakymai gali palaukti. 

Net „labai svarbūs“ klausimai dažnai išsprendžiami be tavo nuolatinės priežiūros. Atsiskyrimas nuo ekrano leidžia pamatyti, kiek daug vidinio triukšmo sukelia nuolatinis informacijos srautas. Kai to triukšmo nebelieka, išgirsti save, savo mintis, savo jausmus, savo norus, kurie ilgą laiką buvo nustumti kažkur į paraštes.

Ir tada ateina supratimas: kartais užtenka labai nedaug, kad jaustumeis tikrai gyvas. Ne greitai reaguodamas į naują pranešimą, ne staiga spręsdamas „ką gi dabar veikti“, o tiesiog būdamas pilnai ir sąmoningai.

Tai nėra nei kova prieš technologijas, nei bėgimas nuo pasaulio. Tai tylus, labai švelnus priminimas sau, kad ir be visų ekranų esi pakankamas. Kad verta kartais pasirinkti tylą vietoje skubėjimo. Ir kad net tada, kai vėl įsijungsi telefoną, jau žinosi, kad tau nebūtina būti pasiekiamam kas sekundę, kad būtum vertingas.