Rugsėjo mėnesio ritualas sudaužytai širdžiai: senolių išmintis, kuri sėkmingai veikia ir šiandien

Rugsėjis – simbolinis laikas paleidimui. Gamta rimsta, o kartu ir žmogui tai tampa proga atsisveikinti su emociniais skauduliais. Mūsų protėviai tikėjo, kad būtent šiuo metu atliekami paprasti, tačiau prasmingi veiksmai padeda susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.

Vienas iš tokių ritualų – sausos šakelės sudeginimas. Šis senovinis veiksmas laikytas būdu paleisti slegiančius jausmus, o dūmai – tarsi nešdavo skausmą į tolį. Tai ne magija, o simbolinis žingsnis į emocinį gijimą.

Gamtos dovanos ir simbolinė jų galia

Liaudies prietarai dažnai sieti su gamtos elementais. Tikėta, kad augalai turi ne tik gydomąsias, bet ir emocijas išlaisvinančias savybes. Vienas iš dažniausiai ritualuose naudotų gamtos simbolių – sausa medžio šakelė. Ji turėjo būti išdžiūvusi natūraliai, o jos kilmė nebūtinai reikšminga – tinka tiek vaismedžių, tiek dekoratyvinių augalų šakelės.

Ši šakelė simbolizavo nutrūkusį ryšį, išdžiūvusius jausmus ar baigtą etapą. Vietomis ritualui naudotas ir viržis, kuris lietuvių kultūroje ilgai buvo laikomas liūdesio, netekties ar žemiškos melancholijos augalu. Būtent todėl šis augalas tapdavo natūraliu palydovu tiems, kas išgyvena širdies skausmą.

Galia slypi ne pačioje šakelėje, o jos simbolikoje. Ji – tai tai, ką žmogus nori paleisti: vardas, atsiminimas, pažadas, kuriam lemta likti praeityje. Kartu su gamtos elementu žmogus tarsi „atiduodavo“ savo emocijas pasauliui, kad jos būtų išneštos, išskaidytos ir nebeterštų minčių.

Ugnis – ne naikinanti, o išlaisvinanti

Esminė šio ritualo dalis – ugnis. Senoliai tikėjo, kad ugnis valo ir transformuoja. Todėl sausos šakelės ar viržių sudeginimas turėjo tapti ne destrukcija, o naujos pradžios simboliu. Ugnis įkūnija virsmą – tai, kas buvo, pamažu tampa dūmais ir išsisklaido ore. Kartu su tuo išsisklaido ir sielos naštos.

Ritualas gali būti labai paprastas. Viskas, ko reikia – tai sausa šakelė ir saugi vieta ją sudeginti. Jei turima galimybė, šakelė sudeginama lauželyje gamtoje. Tiems, kurie gyvena mieste, tinka grilis ar net nedidelė metalinė lėkštutė kieme. Svarbiausia – atsargumas ir sąmoningumas.

Kai šakelė dega, žmogus tyliai, mintyse ar net garsiai gali išsakyti, ko atsisako. Tai gali būti konkretus vardas, emocija, situacija ar net pažadas, kurį ilgai nešiojosi. Pats ugnies stebėjimas veikia raminamai ir įkvepia pajusti vidinę švarą.

Ritualas kaip simbolinė paleidimo forma

Svarbu suprasti, kad tai – ne burtai ir ne magija. Tai veikiau simbolinis gestas, padedantis žmogui sąmoningai susidurti su savo skausmu ir leisti sau nuo jo atsiriboti. 

Šiuolaikinėje psichologijoje tokie simboliniai veiksmai vertinami kaip svarbi emocijų paleidimo forma. Jie leidžia susitelkti į vidų ir išgyventi užslopintus jausmus per fizinį veiksmą. Rugsėjo mėnuo, kaip metų ciklo dalis, natūraliai kviečia ramybei, susikaupimui ir perėjimui. 

Todėl tai puikus laikas išsivalyti nuo emocinių likučių, kuriuos galėjo palikti vasaros įvykiai, išsiskyrimai ar nusivylimai. Senolių išmintis bylojo – kaip ruduo paruošia žemę žiemai, taip ir žmogus turi paruošti save naujam etapui.

Nors širdis gyja lėtai – simbolika veikia giliau nei atrodo

Net ir mažas ritualas, kaip šakelės sudeginimas, gali tapti galingu impulsu pradėti emocinį gijimo procesą. Net jei rezultatas nebus greitas ar akivaizdus, žmogus, kuris leidžia sau išgyventi, o ne slopinti, jau žengia pirmą žingsnį į priekį.

Svarbu tikėti ne tuo, kad kažkas stebuklingo įvyks, o tuo, kad šis veiksmas yra dovana sau – kaip būdas pasirūpinti savo vidumi. Nesvarbu, ar tai daroma tyliai vienumoje, ar su artimu žmogumi. 

Esmė – sąmoningumas ir noras išlaisvinti save nuo to, kas skaudina. Galbūt šis tylus rugsėjo vakaras, su liepsna ir šakele, taps pradžia, kai širdis po truputį ims gyti. Ir tai jau bus pakankamai.