Vos viena klaida – ir Velykos baigėsi traumos skyriuje: batutas gali tapti pavojingiausiu žaislu jūsų kieme

Tėvai retai susimąsto, kad batutas juk tai ne tik žaislas. Jis tampa mini sporto aikštele, kurioje kūnas patiria didelius krūvius, o netikėtas kontaktas ar netinkamas nusileidimas gali baigtis skubios pagalbos skyriumi. Tai nereiškia, kad batutų reikėtų vengti, bet tik tiek, kad reikėtų juos vertinti šiek tiek rimčiau.

Sužinokim ir supraskim, kaip šokinėti gali būti ir smagu, ir saugu. Nes batutas gali būti didžiulis džiaugsmas, jei tik žinai keletą svarbių dalykų.

Kodėl batutai tokie populiarūs?

Jų patrauklumas slypi paprastume, nėra jokių sudėtingų taisyklių, įrangos ar pasiruošimo. Užeini, pašoki, nusijuoki ir jau treniruotė. Vaikai ant batuto ne tik šokinėja, jie bendrauja, kuria žaidimus, mokosi koordinacijos. Net ir suaugusieji kartais neištveria nepašokę bent poros šuolių.

Tačiau būtent tas paprastumas ir kelia didžiausią pavojų. Nes kai atrodo, kad viskas aišku, dažnai sumažėja budrumas. Juk tai tik batutas, tiesa?

Statistikos duomenimis, daugiausia traumų nutinka tuomet, kai šokinėja keli žmonės vienu metu, kai vaikai daro piruetus be priežiūros arba kai batutas nėra tinkamai pritvirtintas. Ir ne, kalba ne apie sudėtingas triukų serijas, dažniausiai pakanka net vieno netinkamo nusileidimo.

Vaikams – bet ne bet kaip

Mažesniems vaikams batutas atrodo kaip mažas rojus. Bet būtent mažiesiems trauma gresia labiausiai. Jų koordinacija dar nėra subrendusi, kaulai gerokai minkštesni, o refleksai, kaip priklauso, lėtesni. Dėl to gydytojai dažnai pataria palaukti bent iki šešerių metų, kol batutai tampa kasdienybe. Tai nereiškia, kad visi mažyliai būtinai susižeis. 

Bet kuo jaunesnis vaikas, tuo labiau svarbu, kad jis nebūtų paliktas vienas. Net pora sekundžių gali pakeisti viską, ypač, kai šalia dar keli šokinėjantys draugai. Beje, batutas tikrai ne vieta lenktynėms, kovoms ar triukų varžyboms, jei nėra suaugusio žmogaus šalia. Net jei vaikui atrodo, kad jis gali, dažnai realybė parodo priešingai. 

Kuo mažesnis žmogus, tuo didesnį pagreitį gauna nuo didesnio, todėl dažnai vienas šuolis tampa nusileidimu į gipsą. Svarbiausia taisyklė šokinėjant yra ne kiek šoki, o kaip šoki. Saugumas prasideda nuo to momento, kai batutas tampa asmenine erdve, o geriausia, kai ant jo būna vienas žmogus. Jei vienu metu šokinėja keli vaikai, rizika susidurti ar net susižeisti išauga akimirksniu. 

Batutas turi stovėti ant lygios vietos, toliau nuo medžių, tvoros ar kitų kliūčių. Tinklas aplink – ne dėl grožio, o dėl apsaugos, o viduje tik kojinės be slystančių padų, be batų ir be kietų žaislų. Vaikams verta paaiškinti, kad batutas nėra vieta lenktynėms ar pavojingiems triukams. 

Kai taisyklės aiškios ir laikomasi paprastų saugumo principų, batutas tampa ne tik džiaugsmo šaltiniu, bet ir saugia, energingą vaikystę kuriančia erdve. Tėvai čia atlieka ne tik stebėtojo vaidmenį. Jų akys – tai ir saugumo garantas, ir vaikų pasitikėjimo pagrindas. 

Svarbu būti šalia ne tam, kad baustų ar draustų, o kad padėtų suprasti, kas saugu, o kas jau per daug. Kai vaikas žino, kad kažkas žiūri, kai jis jaučia dėmesį, natūraliai atsiranda ir daugiau atsakomybės. Kartais užtenka pasakyti vieną sakinį, parodyti pavyzdį, o kartais tiesiog būti šalia. 

Kasdienis džiaugsmas

Visa tai nereiškia, kad batutai yra blogis. Priešingai, tai viena geriausių priemonių praleisti laiką lauke, pajudėti, išsikrauti, įgyti fizinę formą. Jie padeda formuoti kūną, lavina pusiausvyrą, netgi gerina nuotaiką. Tiesiog reikia išmokti batutą matyti ne kaip žaislą, o kaip sporto įrankį.

Kai batutas tampa šeimos lauko veiklos dalimi – smagu visiems. Vaikai juda, tėvai stebi, o vakare ir visi miega geriau. Tik reikia atsiminti: kad ir kiek džiaugsmo jis teiktų, batutas negali būti paliktas be suaugusiųjų atsakomybės.