Neįtikėtinas tyrimo rezultatas: paaiškėjo, jog viena savybė gali sulėtinti protinį senėjimą dešimtmečiais

Senstant keičiasi ne tik kūnas, bet ir kasdienis mąstymas bei dėmesys. Dalis vyresnių žmonių ima dažniau pamiršti, sunkiau susikaupia ar lėčiau atlieka įprastas užduotis. Mokslininkai daug metų bando suprasti, kodėl vieni išlieka žvalūs, o kiti sensta greičiau.

Viena iš vis labiau nagrinėjamų priežasčių yra daugiakalbystė, kai žmogus moka daugiau nei vieną kalbą. Manoma, kad nuolatinis kalbų naudojimas treniruoja smegenis tarsi kasdienė mankšta. Nauji duomenys rodo, kad kalbų mokėjimas gali būti svarbus veiksnys lėtinant protinį senėjimą.

Daugiakalbystė kaip protinė treniruotė

Kai žmogus moka dvi ar daugiau kalbų, jos visos išlieka aktyvios smegenyse net tada, kai kalbama tik viena. Prieš ištariant žodį, smegenys turi pasirinkti tinkamą kalbą ir slopinti kitas, kad jos netrukdytų. Toks nuolatinis pasirinkimas veikia kaip kasdienis protinis darbas.

Kalbų perjungimas, netinkamo žodžio sulaikymas ir skirtingų žodynų prisiminimas stiprina dėmesio bei savikontrolės sistemas. Šie tinklai atsakingi už gebėjimą susitelkti, planuoti ir greitai prisitaikyti. Per ilgą laiką tokia nuolatinė apkrova gali suteikti smegenims daugiau atsparumo senatvėje.

Didelio masto tyrimo rezultatai

Naujas tyrimas apėmė daugiau nei 86 tūkst. 51 iki 90 metų žmonių iš daugelio Europos šalių. Kompiuterinis modelis vertino atmintį, kasdienį savarankiškumą, išsilavinimą, judėjimą ir sveikatos rodiklius. Taip buvo apskaičiuota, kiek žmogaus būklė atrodė jaunesnė ar vyresnė už jo tikrą amžių.

Paaiškėjo, kad šalyse, kur dauguma žmonių kalba keliomis kalbomis, senėjimo požymiai buvo silpnesni. Vienakalbiai dažniau atrodė biologiškai vyresni, o viena papildoma kalba jau suteikė pastebimą naudą. Kuo daugiau kalbų buvo mokama, tuo stipresnis buvo apsauginis poveikis, ypač vyresniame amžiuje.

Kodėl poveikis išlieka svarbus?

Tyrėjai patikrino, ar rezultatai nesusiję su skirtingu šalių turtingumu, švietimu ar politiniu stabilumu. Įvertinus daugybę aplinkos ir socialinių veiksnių, daugiakalbystės nauda vis tiek išliko. Tai leidžia manyti, kad kalbų patirtis pati savaime prisideda prie sveikesnio senėjimo.

Nors tyrimas tiesiogiai netyrė smegenų mechanizmų, aiškinimas siejamas su vykdomosiomis funkcijomis, kurios valdo dėmesį ir perjungimą tarp užduočių. Daugiakalbiai visą gyvenimą turi dažniau naudoti šias sistemas, todėl jos išlieka aktyvesnės. Taigi kalbų mokėjimas nėra stebuklingas skydas, bet gali būti kasdienis įprotis, padedantis protui ilgiau išlikti aštriam.