Netikėtas daktarų atradimas: žmogaus senėjimas gali padėti sušvelninti šios ligos simptomus

Tokios atakos gali sukelti rimtų komplikacijų ir stipriai paveikti gyvenimo kokybę, ypač kai liga pasireiškia jaunesniame amžiuje. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad situacija su amžiumi gali keistis, kai kurie pacientai senstant jaučiasi geriau. 

Pastebėta, kad pacientai, kuriems pavyksta įveikti pavojingiausius ligos dešimtmečius, dažnai sulaukę šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų ima jausti pagerėjimą. Toks klinikinis reiškinys, kai ligos simptomai natūraliai susilpnėja be didesnių pokyčių gydyme, ilgą laiką buvo stebimas, tačiau neturėjo aiškaus mokslinio paaiškinimo. 

Dabar šį reiškinį analizavę tyrėjai pateikia atsakymą, kuris gali atverti naujas kryptis ne tik vilkui gydyti, bet ir kitoms uždegiminėms ligoms. Vienos Kalifornijos universitetų medicinos fakulteto mokslininkų komanda atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriami įvairaus amžiaus vilku sergančių žmonių kraujo mėginiai. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas interferonų ir kitų už uždegiminius procesus atsakingų baltymų kiekiui kraujyje. 

Interferonai yra natūrali organizmo gynybos sistema prieš virusus, tačiau sergant vilku jie ima klaidingai atakuoti patį organizmą. Šie baltymai tampa svarbiausiu uždegimo židiniu sergantiesiems šia liga.

Tyrimas parodė, kad vidutinio amžiaus pacientams interferonų ir kitų uždegiminių baltymų lygis būna itin aukštas, tačiau su amžiumi jis ima mažėti. Priešingai nei sveikiems žmonėms, kuriems senstant uždegimą skatinančių genų aktyvumas palaipsniui didėja, vilku sergantiems pacientams šie rodikliai su amžiumi mažėja. 

Tokį procesą tyrėjai pavadino atvirkštine uždegimine senėjimo eiga. Nors pacientų imuninė sistema vis dar rodo didesnį uždegiminį aktyvumą nei sveikų žmonių, vis dėlto pokyčiai rodo, kad su amžiumi ligos aktyvumas gali sumažėti iki kontroliuojamo lygio.

Šie rezultatai atspindi tai, ką gydytojai mato kasdienėje praktikoje. Jaunesni pacientai, kuriems vilkas pasireiškia dvidešimtame, trisdešimtame ar keturiasdešimtame gyvenimo dešimtmetyje, dažniausiai reikalauja nuolatinės medicininės priežiūros, dažnų vizitų, reguliarių tyrimų ir aktyvaus gydymo. 

Tuo tarpu vyresni pacientai, kuriems pavyko išgyventi aktyviausią ligos laikotarpį, dažnai lankosi pas gydytoją vos kartą per metus ir nebejaučia tokių stiprių simptomų kaip anksčiau.

Šie atradimai suteikia naujų vilčių kuriant tikslesnes ir amžiui pritaikytas gydymo strategijas. Tyrėjai planuoja ištirti, ar gydymas interferonus slopinančiais vaistais yra vienodai veiksmingas įvairaus amžiaus pacientams. Taip pat ketinama pritaikyti šį tyrimo modelį ir kitoms lėtinėms uždegiminėms ligoms, tokioms kaip reumatoidinis artritas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir aterosklerozė.

Šiame tyrime atsiveria dar viena svarbi įžvalga apie žmogaus imuninės sistemos elgseną ir jos pokyčius bėgant laikui. Nors senėjimas dažnai siejamas su didėjančiu uždegimu ir lėtinių ligų paūmėjimu, vilku sergančių pacientų atveju stebimas priešingas procesas. 

Tai ne tik išskirtinė medicininė anomalija, bet ir galimybė geriau suprasti, kaip tam tikri mechanizmai gali veikti gydant autoimunines ligas. Taigi, nors vilkas išlieka rimta ir gyvybei pavojinga liga, nauji atradimai rodo, kad senėjimas kai kuriais atvejais gali būti naudingas organizmui. 

Mokslininkų tikslas dabar, išsiaiškinti, kaip šie natūralūs procesai gali būti pasitelkti kuriant naujus gydymo metodus, kurie padėtų pacientams išgyventi aktyviausią ligos laikotarpį ir pasiekti amžių, kai simptomai natūraliai rimsta. Tai, dar vienas žingsnis link individualizuoto ir veiksmingo gydymo modelio, kuris atsižvelgia ne tik į ligos pobūdį, bet ir į paciento amžių bei jo organizmo pokyčius.