Technologinė gausa prieš socialinę nelygybę: dirbtinis intelektas gali pakeisti mūsų supratimą apie pinigus

Šią dilemą jau galima pastebėti maistu grįstoje ekonomikoje. Vien Australijoje per metus iššvaistoma apie 7,6 milijono tonų maisto, tai yra daugiau nei 300 kilogramų vienam žmogui. Tuo pat metu maždaug kas aštuntas šalies gyventojas susiduria su maisto stygiumi, nes neturi pakankamai pinigų nusipirkti reikalingų produktų. 

Šis kontrastas kelia klausimą, ar gebėsime teisingai paskirstyti gėrybes, kurias atneš DI revoliucija. Ekonomikos pagrindas ilgą laiką buvo remiamas idėja, kad rinka yra mechanizmas, padedantis paskirstyti ribotus išteklius. 

„Scarcity“, arba išteklių stygius, lemia kainas, o siekiant patenkinti poreikius žmonės turi dirbti, kad užsidirbtų pinigų. DI pažadas kurti gausą ir kartu spręsti medicinines, socialines ar inžinerines problemas tarsi kertasi su šia logika.

Be to, ši technologija kelia baimę, kad milijonai žmonių praras darbus. Jei nebebus mokamo darbo, iš kur žmonės gaus pinigų, o rinkos pajamų? Tokia dilema gali sugriauti iki šiol įprastą ekonomikos modelį.

Norų ir poreikių balansas

Ne vien technologijos sukelia nedarbą. Rinkos sistemos ypatumas yra tai, kad net turint pakankamai žaliavų, fabrikų ir darbuotojų, visuomenė gali susidurti su skurdu. Ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pabrėžė, jog recesijos dažnai kyla iš pačios rinkos logikos.

Australijos patirtis pandemijos metu parodė, kad valdžios įsikišimas gali sumažinti skurdą. Padidintos išmokos, supaprastintos taisyklės ir mažesni reikalavimai leido sumažinti maisto nepriteklių net tada, kai bendra šalies ekonominė veikla smuko. Panašios priemonės buvo taikytos daugiau nei dviejose šimtuose šalių, o tai sustiprino idėją apie visuotinį bazines pajamas.

Universali bazinė pajamų idėja

Australijos universitetų mokslininkai kartu kuria Bazinių pajamų laboratoriją, kurioje nagrinėjama ši idėja. Jei kiekvienas žmogus gautų garantuotas pajamas, pakankamas būtiniausiems poreikiams patenkinti, technologijų pažanga galėtų būti sąžiningiau paskirstyta.

Vis dėlto svarbu aiškiai apibrėžti, ką reiškia tokia pajamų sistema. Kai kurie variantai vis dar leistų egzistuoti didžiuliams turtiniams skirtumams. Todėl dalis tyrėjų siūlo žiūrėti į bazines pajamas ne kaip į socialinę paramą, bet kaip į teisingą dalį bendro žmonijos turto, kuris sukuriamas technologijų ir socialinio bendradarbiavimo dėka.

Kiti ekspertai siūlo ne pinigines išmokas, o visuotinai prieinamas paslaugas. Vietoje to, kad žmonės gautų pinigų ir pirktų reikalingus dalykus, valstybė galėtų tiesiogiai teikti pagrindines paslaugas. tai sveikatos priežiūrą, švietimą, transportą ar energiją. Tokiu atveju DI būtų taikomas taip, kad patenkintų visuomenės poreikius, o ne tik privačių įmonių tikslus.

Ateities perspektyvos

Svarbu suprasti, kad nei bazinės pajamos, nei paslaugos savaime nesukurs utopijos. Ateitis priklausys ne tik nuo to, kiek pagaminsime naudodami DI, bet ir nuo to, kaip nuspręsime paskirstyti šias gėrybes. Yra rizika, jog vietoje demokratinių rinkų atsiras naujas technologijų elitų valdymas, kurį kai kurie vadina technofeodalizmu.

Vis dėlto šiandien jau turime pakankamai resursų pasaulyje, kad patenkintume visų žmonių pagrindinius poreikius. Klausimas išlieka ne apie technologijas, bet apie politinius ir socialinius sprendimus. DI gali padėti, bet atsakymas slypi mūsų gebėjime teisingai paskirstyti tai, ką jau turime.

Dirbtinio intelekto revoliucija kelia iššūkį senajai pinigų sampratai ir rinkos logikai. Tai gali būti proga permąstyti, kaip užtikrinti teisingumą ir socialinę lygybę. Ar pasirinksime universalias bazines pajamas, ar bazines paslaugas, ar kitą modelį, priklausys nuo to, kaip suvoksime bendrą žmonijos sukurtą turtą. 

Aišku viena, kad DI ne tik pakeis technologijas, bet ir privers mus permąstyti patį ekonomikos pagrindą.