Ar brangesnis visada geresnis? Ekspertas išbandė televizorius nuo pigiausio iki paties brangiausio

Pasak autoriaus, paplitusi nuomonė teigia, kad kuo daugiau moki, tuo daugiau gauni. Tačiau ar tai visada tiesa? Norėdamas tai patikrinti, Linusas nuosekliai apžvelgė kelias skirtingų kainų kategorijų televizorių grupes.

Pirmasis į rankas pateko itin pigus, maždaug 35 eurus kainuojantis 32 colių „Insignia Fire TV“. Iš pirmo žvilgsnio toks televizorius atrodo labai kukliai, tačiau bandymų metu jis nustebino visai neblogu vaizdo kokybės lygiu, padoriais žiūrėjimo kampais ir praktiška jungčių įvairove, įskaitant ir optinės garso išvesties galimybę.

Vis dėlto naudojant jį kaip išmanųjį televizorių išryškėjo akivaizdūs ribojimai, o žaidimams tai taip pat nėra geriausias pasirinkimas. Dėl to autorius padarė išvadą, kad toks modelis labiau tiktų svečių kambariui ar darbo kabinetui, tačiau vargu ar pretenduotų į pagrindinio namų televizoriaus vietą.

Antrasis palyginime buvo 55 colių „Roku TV“, kainuojantis apie 300 eurų. Šis modelis jau gerokai lenkė pigiausią televizorių tiek ekrano dydžiu, tiek vaizdo raiška. Ekranas pasirodė ryškesnis ir detalesnis, tačiau blogeris atkreipė dėmesį ir į trūkumus: norint pilnai naudotis funkcijomis, būtina susikurti paskyrą, įvesties šaltinių perjungimas pasirodė nepatogus, o HDR vaizdas LCD panelėje be vietinio pritemdymo neatskleidė viso savo potencialo.

Toliau sekė 83 colių OLED televizorius, kainuojantis apie 3 000 eurų. Šis modelis pasižymėjo geriausia vaizdo kokybe iš visų bandytų variantų. Jis išsiskyrė labai gera HDR turinio ryškuma, puikiu kontrastu ir pažangia technine įranga. Be to, televizorius buvo įsigytas su nuolaida už 2 497 eurus, kas tokios klasės įrenginiui laikoma itin patrauklia kaina.

Eksperimento kulminacija tapo milžiniškas 110 colių „Hisense“ televizorius su RGB mini-LED foniniu apšvietimu, kurio kaina siekia apie 30 000 eurų. Įspūdingas dydis ir naujausios technologijos paliko stiprų įspūdį. RGB mini-LED sprendimas užtikrina itin didelį ryškumą ir platų spalvų spektrą, tačiau žiūrint iš arti pastebima palyginti nedidelė pikselių koncentracija – ji net mažesnė nei pigiausio „Insignia“ modelio.

Apibendrindamas rezultatus Linusas pabrėžė, kad kiekvienas televizorius turi savų stipriųjų ir silpnųjų pusių. Maždaug 300 eurų kainuojantį modelį jis pavadino „auksiniu viduriu“ pagal kainos ir kokybės santykį. OLED televizorius už 3 000 eurų, anot jo, yra optimalus pasirinkimas tiems, kurie ypač vertina vaizdo kokybę. Tuo tarpu 30 tūkst. eurų kainuojantis modelis labiausiai išsiskiria įspūdinga, „šou“ lygio žiūrėjimo patirtimi.

Tiesioginės rekomendacijos, kurį variantą rinktis, blogeris nepateikė. Jis paliko žiūrovams patiems nuspręsti, kiek verta permokėti už pažangesnes technologijas ir kokią realią vertę suteikia kiekvienas kainų lygis.

Atlikti rinkos tyrimai rodo, kad per pastaruosius 25 metus televizorių kainos sumažėjo daugiau kaip 90 procentų, nors ekranų įstrižainė ir raiška per tą laiką nuolat augo. Tačiau ekspertai perspėja, kad ateityje ši kainų mažėjimo tendencija gali sulėtėti arba net apsiversti, jei gamybos kaštai ir technologiniai reikalavimai ims sparčiai kilti.

Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kiek laiko televizorius gali veikti be pertraukos ir kokią riziką kelia nuolatinis, 24 valandas per parą trunkantis jo darbas. Pabrėžiama, kad palikti televizorių nuolat įjungtą nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – tai daro įtaką tiek energijos suvartojimui, tiek įrenginio ilgaamžiškumui.