Dar viena vinis į dyzelino karstą: vokiečiai jau pereina prie alternatyvių sprendimų, tai keičia situaciją iš esmės

Šis pokytis neatrodo simbolinis, o jis radikaliai keičia tai, kaip galime mąstyti apie transportą. Iki šiol keleivinių traukinių sektoriuje dominavo dyzelinas, kuris vis dar naudojamas daugelyje Europos ir pasaulio kampelių. 

Tačiau Vokietijos sprendimas aiškiai rodo, kad galima rinktis švaresnį, tylesnį ir tvaresnį kelią. Klausimas dabar tik vienas: ar ir kitos šalys paseks šiuo pavyzdžiu, ar vis dar dels apsispręsti, laikydamosis taršaus status quo? Panagrinėkime, ką išties reiškia ši vandenilio revoliucija geležinkeliuose.

Kaip veikia vandeniliu varomi traukiniai?

Šie inovatyvūs traukiniai naudoja kuro elementų technologiją ir tai reiškia, kad jų energija išgaunama iš cheminės reakcijos tarp vandenilio ir deguonies. 

Skamba sudėtingai, tačiau esmė labai paprasta: vietoj to, kad būtų deginamas kuras ir išmetamos kenksmingos medžiagos, reakcijos metu susidaro tik vandens garai. Tai ne tik ženkliai sumažina teršalų kiekį – traukiniai taip pat tampa žymiai tylesni, nes dyzelinis variklis nebėra reikalingas. 

Tokie sąstatai ypač naudingi ten, kur nėra elektrifikuotų bėgių, pavyzdžiui, atokesniuose regionuose ar mažesniuose miestuose. Jie leidžia išvengti milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, tačiau vis tiek pereiti prie žaliųjų sprendimų.

Ką tai reiškia miestams ir aplinkai?

Poveikis yra labai konkretus. Įprastas dyzelinis keleivinis traukinys per metus gali išmesti tūkstančius tonų anglies dioksido. Vandenilinis traukinys? Lygiai nulis. Be jokio kompromiso dėl greičio ar komforto.

Vokietijoje jau veikia tokios linijos, kaip Žemutinėje Saksonijoje, kur iš viso buvo pakeista dvidešimt regioninių traukinių, kurie iki šiol vartojo dyzeliną.

Girdėti traukinį, kuris tiesiog šnibžda, o ne burzgia yra tik viena pusė. Kita – tai švaresnis oras, mažesnė triukšmo tarša ir pavyzdys, kad technologija gali veikti kartu su aplinkos apsauga, ne prieš ją.

Ar kitos šalys paseks šiuo pavyzdžiu?

Tai priklausys ne tik nuo politinės valios, bet ir nuo to, kiek bus investuojama į vandenilio gamybą ir tiekimą. Vokietija jau dabar stato vandenilio degalines ir kuria tiekimo tinklus, o traukinių gamintojai, tokie kaip „Alstom“, jau siūlo komercinius modelius ir kitoms rinkoms.

Lenkija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, šios šalys jau domisi, bet sprendimai kol kas fragmentiški. Kol kai kurios šalys dar svarsto elektrifikavimo galimybes, Vokietija jau įrodo, kad vandenilio technologija yra čia ir dabar, ir ją galima naudoti net be didelio perstatymo.

Kodėl tai svarbu būtent dabar?

Klimato kaitos iššūkiai nepalieka vietos abejingumui. Transporto sektorius vis dar yra vienas iš didžiausių CO₂ išmetėjų, o geležinkeliai, ypač regioniniai, dažnai lieka nuošalyje, nes elektrifikacija per brangi. Vandenilis čia atsiranda kaip tiltas tarp inovacijos ir realių pokyčių.

Be to, viešojo transporto įvaizdis keičiasi. Žmonės nebenori rinktis triukšmingų, taršių variantų. Švarus, tylus ir modernus traukinys gali tapti ne tik patogumu, bet ir pasididžiavimu.

Nuo idėjos prie veiksmo: kas laukia toliau?

Šiandien tai yra žingsnis Vokietijos regione. Rytoj jau gal net nauja taisyklė visai Europai. Tokie sprendimai reikalauja ne tik technologinio pasiruošimo, bet ir aiškaus, ambicingo žvilgsnio į ateitį. Kol kas Vokietija rodo, kad tai įmanoma.

Ir tai siunčia labai aiškią žinutę: švaresnis rytojus neprivalo būti tolimas ar brangus – jis gali prasidėti tiesiog dabar, su kiekvienu sustojimu, kiekvienu bėgių metru.